Del­tu­vos se­niū­ni­ja yra va­ka­ri­nė­je Uk­mer­gės ra­jo­no da­ly­je. Ri­bo­ja­si su Vep­rių, Sie­si­kų, Pi­vo­ni­jos, Pa­bais­ko, Vi­diš­kių se­niū­ni­jo­mis, Uk­mer­gės mies­tu bei Jo­na­vos ra­jo­nu. Se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jai pri­klau­so 76 gy­ve­na­mo­sios vie­to­vės: mies­te­liai, vien­sė­džiai, kai­mai.

Se­niū­ni­jos plo­tas – apie 17 tūks­tan­čių hek­ta­rų, dau­giau nei 20 pro­cen­tų – miš­kai. Cen­tri­nė gy­ven­vie­tė yra vi­sai ša­lia mies­to, tad iš ki­tų se­niū­ni­ja iš­si­ski­ria so­dų ben­dri­jo­mis – te­ri­to­ri­jo­je re­gist­ruo­tos net pen­kios so­dų ben­dri­jos.

Pri­si­mi­nė ir le­gen­das

Del­tu­vos se­niū­nas Sal­vi­jus Stim­bu­rys pa­si­ro­dė be­sąs tik­ras sa­vo kraš­to ži­no­vas ir pui­kus gi­das – į au­to­bu­są su­sė­du­siems iš­va­žiuo­ja­mo­jo po­sė­džio da­ly­viams jis visą ke­lią pa­sa­ko­jo apie apy­lin­kių įžy­my­bes.

Pir­miau­siai vi­si bu­vo nu­vež­ti į  Le­on­po­lį, gar­sė­jan­tį se­nu De­ve­nių gi­mi­nės dva­ru. Tie­sa, da­bar sta­ti­nys la­bai ap­leis­tas. Jis pri­va­ti­zuo­tas, per­par­duo­tas, o šei­mi­nin­kai jį įkei­tė ir vi­siš­kai ne­si­rū­pi­na. Ša­lia dva­ro daug ki­tų jam pri­klau­san­čių pa­sta­tų – bu­vu­si spi­ri­to va­ryk­la, ku­me­ty­nas ir net li­go­ni­nė. Da­bar vie­ni jų dū­la, ki­tuo­se įreng­ti gy­ve­na­mi būs­tai.

Keis­tu­tis De­ve­nis apie šį dva­rą ra­šo kny­go­je „Lie­tu­vos pra­džia ir Del­tu­vos is­to­ri­ja“. Mi­ni­ma, kad po pa­sta­tu yra di­džiu­liai pa­slap­tin­gi rū­siai. Įspū­din­gos ir apy­lin­kės – nu­si­lei­dus prie Šven­to­sios, yra la­bai se­no til­to lie­ka­nos. Ka­dai­se dva­ri­nin­kai rū­pi­no­si, kad te­ri­to­ri­ją iš­tir­tų ar­che­o­lo­gai, ta­čiau šis tiks­las ne­bu­vo pa­siek­tas.

Apie le­gen­do­mis api­pin­tą kraš­tą tu­rė­jo ką pa­pa­sa­ko­ti ir čia vai­kys­tė­je gy­ve­nęs ra­jo­no me­ras Al­gir­das Ko­pūs­tas. Jis pa­pa­sa­ko­jo vie­ną in­tri­guo­jan­čią is­to­ri­ją. Ne­va so­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, dva­ro sa­vi­nin­kas slaps­tė­si, ta­čiau nu­ta­rė at­vyk­ti čia pa­si­im­ti bal­duo­se pa­slėp­tų bran­ge­ny­bių. Bet to pa­da­ry­ti jam ne­pa­vy­ko – dva­ri­nin­ką su­čiu­po sau­gu­mie­čiai. Tuo tar­pu po kiek lai­ko iš­mes­tuo­se dva­ro bal­duo­se vai­kai ra­do pa­slėp­tą dė­žu­tę. Ne­ga­lė­jo jos ati­da­ry­ti ir pa­pra­šė vie­ti­nio kai­mie­čio. Ta­čiau šis dė­žu­tės vai­kams ne­be­ati­da­vė. O grei­tai nu­si­pir­ko na­mus sau ir vai­kams... Žmo­nės įta­ri­nė­jo, kad vai­kų ras­to­ji dė­žu­tė bu­vo ne­tuš­čia.

Su­si­ti­ko su gy­ven­to­jais

Pa­ke­liui į Dai­na­vą, kur vy­ko su­si­ti­ki­mas su gy­ven­to­jais, se­niū­nas  pa­sa­ko­jo, kad per se­niū­ni­ją drie­kia­si net du vals­ty­bi­nės reikš­mės ke­liai – Kau­nas–Za­ra­sai ir Kė­dai­niai–Šė­ta–Uk­mer­gė. Ša­li­ke­lė­je drie­kė­si ja­vų lau­kai – stam­būs ūki­nin­kai ge­rai pri­žiū­ri pa­sė­lius, tad ap­leis­tų plo­tų pro­ble­ma be­veik iš­ny­ko.

Ten, kur dai­nos, – Dai­na­va...

Dai­na­va – so­viet­me­čiu pa­vyz­di­nė gy­ven­vie­tė, de­ja, da­bar ge­ro­kai nyks­tan­ti. Ir vėl pri­si­min­ta is­to­ri­ja – se­niau Dai­na­va tu­rė­ju­si ne­gra­žų Rū­riš­kių pa­va­di­ni­mą, ku­rio gė­di­jo­si ir ven­gė. Nu­tar­ta jį pa­keis­ti. Ka­dan­gi to kraš­to mo­te­rys bu­vo la­bai bal­sin­gos, su­gal­vo­tas Dai­na­vos pa­va­di­ni­mas.

Dai­na­vo­je po­sė­džio da­ly­viai pir­miau­siai ap­si­lan­kė mies­te­lio pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Tai pir­mo­ji mū­sų ra­jo­ne re­no­vuo­ta mo­kyk­la. Da­bar jo­je mo­ko­si tik 70 vai­kų. Mo­kyk­los di­rek­to­rius Arū­nas Ker­za pa­si­džiau­gė tvar­kin­gu ir šil­tu pa­sta­tu, kad jį ap­šil­do bio­ku­ro ka­ti­li­nė ir tai daug ne­kai­nuo­ja.

Dai­na­vo­je per Vie­tos veik­los gru­pės pro­gra­mą įgy­ven­di­na­mas la­bai šiuo­lai­kiš­kas pro­jek­tas – re­no­vuo­ja­mos pa­tal­pos, ku­rio­se įsi­kurs ben­druo­me­nė, bib­lio­te­ka, bus di­de­lė sa­lė. Pa­tal­pas ap­kū­rens bio­ku­ro ka­ti­li­nė. Pro­jek­to ver­tė 419 tūks­tan­čių li­tų.

Posėdžio dalyviai apsilankė įmonėje „Ro­va­da“.

Pa­si­da­li­no bė­do­mis...

Į su­si­ti­ki­mą su val­džia at­ėję gy­ven­to­jai iš­sa­kė įvai­rių prie­kaiš­tų. Vie­na iš ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ko Sta­sio Aš­mon­to mi­nė­ta – ap­lin­kos tvar­ky­mo pro­ble­ma, žo­lės šie­na­vi­mo, krū­mų ge­nė­ji­mo įran­gos sty­gius. Šiuos dar­bus žmo­nės dir­ba pa­gal vie­šų­jų dar­bų pro­gra­mą, bet ga­lin­ga šie­nap­jo­vė ver­kiant rei­ka­lin­ga, juk šie­nau­ja­mos di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos.

Bė­da – ir ne­ap­švies­tos gat­vės, pras­ta van­dens ko­ky­bė, esan­ti tik vie­nin­te­lė elek­tros pa­sto­tė, dau­gia­bu­čių na­mų būk­lė, ap­gai­lė­ti­na Al­gir­dų aikš­tės dan­ga. 54 Dai­na­vos bu­tai per­nai bu­vo at­jung­ti nuo cen­tri­nio šil­dy­mo, juo­se įreng­ti au­to­no­mi­niai ka­ti­lai. Bet bė­da – jo­kiam na­mų re­mon­tui pi­ni­gų nė­ra – nie­kas nie­ka­da ne­mo­kė­jo ir ne­mo­ka ad­mi­nist­ra­ci­nio mo­kes­čio.

Iš­sa­ky­tas ir pa­gei­da­vi­mas ša­lia plen­to esan­čio­je au­to­bu­sų sto­te­lė­je pa­sta­ty­ti prie­dan­gą. At­kreip­tas dė­me­sys ir į pras­tą ke­lių būk­lę. Ta­čiau se­niū­nas pa­ti­ki­no, kad Dai­na­vai ski­ria­ma net 30 pro­cen­tų se­niū­ni­jos ke­lių prie­žiū­rai skir­tų lė­šų.

...ir pa­si­džiau­gė

Dai­na­viš­kiai tu­rė­jo ir kuo pa­si­džiaug­ti. Pir­miau­siai tuo, kad tu­ri pa­tal­pas lai­ky­ti šv. Mi­šias. Džiau­gė­si, kad apy­lin­kė­se daug ka­ta­li­kų ir kiek­vie­ną sek­ma­die­nį į jas su­si­ren­ka iki 60 žmo­nių.

Ra­jo­no val­džia, o ypač ta­ry­bos na­rė, Vie­tos veik­los gru­pės va­do­vė Klav­di­ja Ste­pa­no­va, su­si­lau­kė pa­dė­kų už re­no­vuo­ja­mą kul­tū­ri­nei veik­lai skir­tą pa­sta­tą.

Prie džiu­ges­nių ži­nių ga­li­ma pri­skir­ti ir ra­jo­no me­ro iš­sa­ky­tą pa­ža­dą, kad am­bu­la­to­ri­ja ir paš­tas, dėl ku­rių at­ei­ties nuo­gąs­tau­ja­ma, Dai­na­vo­je tik­rai liks.

Dai­na­viš­kiams pa­dė­ko­ta už nu­veik­tus dar­bus ir pa­gir­ta – ki­toms ben­druo­me­nėms iš jų rei­kia mo­ky­tis.

Pa­min­klas su­ki­lė­liams

Pa­ke­liui į ki­tą se­niū­ni­jos gy­ven­vie­tę – At­ko­čius – S. Stim­bu­rys to­liau įsi­kū­ni­jo į pui­kiai jam tin­kan­tį gi­do vaid­me­nį. Pri­mi­nė, kad ne­to­li Dai­na­vos yra uni­ka­lus pa­min­klas – pi­ra­mi­dė 1831 me­tų su­ki­lė­liams. Ties Sker­di­mų kal­nu su­ki­lė­liai bu­vo žiau­riai nu­mal­šin­ti. Sme­to­nos lai­kais, 1931-ai­siais, su­ki­lė­lių at­mi­ni­mui ant šio kal­no bu­vo pa­sta­ty­tas ak­me­ni­nis pa­min­klas. Vie­na bė­da – iki jo ve­da la­bai pra­stas lau­ko ke­liu­kas. Tad so­viet­me­čio iš­ban­dy­mus at­lai­kęs uni­ka­lus pa­min­klas pa­sie­kia­mas ne kiek­vie­nu me­tų lai­ku...

Ki­ta sto­te­lė – At­ko­čiai

Ja­ku­tiš­kiuo­se bu­vo ap­žiū­rė­ta bu­vu­siuo­se ba­ra­kuo­se įreng­ta jau­ki me­di­nė pra­di­nė mo­kyk­lė­lė. To­liau žvy­ruo­tas ke­lias ve­dė į At­ko­čius. Se­niū­nas vi­siems ne­ži­nan­tiems pri­mi­nė – šiuos kraš­tus ge­riau­siai ži­no ra­jo­no me­ras A. Ko­pūs­tas. Jis daug me­tų va­do­va­vo čia bu­vu­siam Ka­ro­lio Po­žė­los ko­lū­kiui.

At­ko­čiuo­se ap­lan­ky­tos ben­druo­me­nės pa­tal­pos, bib­lio­te­ka, me­di­ci­nos punk­tas. Kuk­lio­se ben­druo­me­nės pa­tal­po­se iš­kai­šy­ti ber­že­liai ir gė­lių puokš­te­lės pri­mi­nė se­nas lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas – ge­gu­ži­nes pa­mal­das.

Iš­va­žiuo­ja­mo­jo po­sė­džio da­ly­viams bu­vo ap­ro­dy­ta ir vie­na stam­biau­sių se­niū­ni­jos ver­slo įmo­nė UAB „Ro­va­da“. Tai me­die­nos įmo­nė – di­džiau­sia se­niū­ni­jos darb­da­vė, ku­rio­je se­zo­no me­tu dir­ba iki 100 žmo­nių. Įmo­nė vei­kia ke­lio­mis kryp­ti­mis – ga­mi­na rąs­ti­nius na­mus, mal­kas bei me­die­nos ruo­ši­nius.

Del­tu­vo­je – per­mai­nų me­tas

Pas­ku­ti­nė sto­te­lė, ku­rio­je su­sto­jo iš­va­žiuo­ja­mo­jo po­sė­džio da­ly­viai, – se­niū­ni­jos cen­tras Del­tu­va.

Del­tu­vos mies­te­lis šiuo me­tu per­ka­si­nė­tas ir iš­rau­si­nė­tas. Čia vyk­do­mas, pa­sak se­niū­no, ket­ve­rius me­tus bran­din­tas pro­jek­tas, ku­rio ver­tė – 3,4 mi­li­jo­no li­tų. Vyk­dant pro­jek­tą bus pa­keis­ta pa­grin­di­nės gat­vės ir ša­li­gat­vių dan­ga, įreng­ti aikš­ty­nai – mies­te­lis ne­at­pa­žįs­ta­mai pa­si­keis.

Pir­miau­siai ap­lan­ky­ta Del­tu­vos įžy­my­bė – Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios se­ne­lių na­mai, ku­riuo­se gy­ve­na 36 gar­baus am­žiaus gy­ven­to­jai iš įvai­rių ra­jo­no se­niū­ni­jų. „Die­vu­lis bu­vo gai­les­tin­gas – šie­met nė vie­nas gy­ven­to­jas ne­iš­ėjo Ana­pi­lin“, – pa­sa­ko­jo įstai­gos va­do­vas Sau­lius Vens­kaus­kas. Se­ne­liai kam­ba­riuo­se gy­ve­na po ke­lis, gau­na vi­są iš­lai­ky­mą. Per dvi­de­šimt žmo­nių lau­kia ei­lė­je čia gy­ven­ti...

Pa­si­ge­do au­to­bu­so

Ki­ti ap­lan­ky­ti ob­jek­tai – mo­kyk­la, ben­druo­me­nės na­mai. Del­tu­vos ben­druo­me­nės na­mai uni­ka­lūs – įreng­ti re­no­vuo­ta­me maž­daug 150 me­tų se­nu­mo pa­sta­te. At­vy­ku­sius sve­čius juo­se pa­si­ti­ko Die­nos cen­tre lai­ką lei­džian­tys vai­kai.

Ne­se­niai re­no­vuo­tuo­se, tvis­kan­čiuo­se Del­tu­vos kul­tū­ros na­muo­se vy­ko su­si­ti­ki­mas su gy­ven­to­jais. Čia S. Stim­bu­rys pri­sta­tė se­niū­ni­jos veik­lą, pa­pa­sa­ko­jo apie vyk­do­mus pro­jek­tus, kul­tū­ri­nius ren­gi­nius.

Vėl pri­mi­nė ir bė­das – rei­kia įran­gos di­de­liems plo­tams šie­nau­ti. Pri­mi­nė ir glo­ba­lią pro­ble­mą – ne­nau­do­ja­mus pa­sta­tus. Nu­ta­rus, kad jie ne­rei­ka­lin­gi, siū­lė jų at­si­sa­ky­ti.

Gy­ven­to­jai iš­sa­kė nuo­mo­nę dėl link Kė­dai­nių ve­dan­čio ke­lio re­mon­to. Ra­jo­no vi­ce­me­ras R. Ba­ra­vy­kas pri­mi­nė – Uk­mer­gės ke­lių prie­žiū­rai šie­met skir­ta 20 pro­cen­tų ma­žiau lė­šų nei per­nai. Tad ke­lio re­mon­to teks pa­lauk­ti...

Ki­tas del­tu­viš­kių pra­šy­mas – pra­tęs­ti mies­to marš­ru­ti­nio au­to­bu­so Nr. 2 marš­ru­tą iki Del­tu­vos. At­stu­mas iki mies­te­lio – 3 ki­lo­met­rai. Me­ras pa­ža­dė­jo – jei yra po­rei­kis ir tin­ka­ma vie­ta ap­si­suk­ti – dėl marš­ru­to bus ta­ria­ma­si.

Iš­sa­ky­ti ir dar ke­li pra­šy­mai. Vie­nas iš jų – kad nuo­te­kų tin­klai būtų at­ves­ti ne iki gat­vės, o iki pat na­mų ir gy­ven­to­jams už tai ne­rei­kė­tų mo­kė­ti, ki­tas – pa­gei­dau­ja­mas spor­to in­ven­to­rius.

Ta­ry­bos na­rė An­ge­lė Jo­ku­by­nie­nė pri­sta­tė jai pa­teik­tą gy­ven­to­jų skun­dą, esą Dai­na­vos kul­tū­ros na­muo­se ne­vyks­ta ren­gi­niai. Se­niū­nas di­plo­ma­tiš­kai pri­mi­nė, kad kul­tū­ros na­mai – ne jiems pa­val­di įstai­ga...

At­si­svei­kin­da­mas ra­jo­no me­ras dė­ko­jo se­niū­ni­jos gy­ven­to­jams už vyk­do­mus pro­jek­tus, lin­kė­jo, kad į juos ly­giuo­tų­si ki­tos se­niū­ni­jos.