Di­zai­ne­rė įsi­ti­ki­nu­si: rū­bas – ne tik žmo­gaus iš­orė

 

Mo­kyk­lo­je, ge­og­ra­fi­jos pa­mo­ko­se įteig­ta min­tis, kad Uk­mer­gė yra pa­to­gio­je kryž­ke­lė­je, pa­si­tvir­ti­no di­zai­ne­rės Eg­lės Ali­šaus­kie­nės ver­sle. Ati­da­riu­si Uk­mer­gės se­na­mies­ty­je siu­vi­mo sa­lo­ną, ji su­lau­kia klien­tų ir iš did­mies­čių.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Kon­struk­to­rės-mo­de­liuo­to­jos spe­cia­ly­bę tu­rin­ti jau­na mo­te­ris ne per die­ną ap­si­spren­dė at­si­da­ry­ti siu­vi­mo sa­lo­ną. Šis ver­slas vi­suo­met bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma ir aiš­ki per­spek­ty­va.

 

 

Eg­lė Ali­šaus­kie­nė siū­lo sa­vo klien­tėms na­tū­ra­laus pluoš­to au­di­nių.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

 
Pra­dė­jo nuo odos

Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad pir­mo­sios jos „klien­tės“ bu­vu­sios lė­lės. „Vi­sos nuo to pra­de­da“, – nie­ko keis­to ji ta­me ne­įžiū­ri. Pir­mą­jį tik­rą dra­bu­žį pa­si­siu­vo sau gal de­vin­to­je kla­sė­je. Ir pra­dė­jo ne nuo pri­juos­tės ar leng­vo cha­la­tė­lio. Pa­aug­lės pre­ten­zi­jos bu­vo kur kas rim­tes­nės – su­si­kur­pė net odi­nį sa­ra­fa­ną. Sa­ko, kad pir­ma­sis bly­nas ne­bu­vo pri­svi­lęs – dra­bu­žio ne­rei­kė­jo slėp­ti gi­lio­je spin­to­je. Ma­ma ir drau­gės įver­ti­no ge­rai.

Kai at­ėjo lai­kas rink­tis spe­cia­ly­bę, įsto­jo į Vil­niaus leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­ku­mą. Kon­struk­to­rius-mo­de­liuo­to­jus mo­kė ir siu­vi­mo. Bai­gu­si moks­lus, li­ko Vil­niu­je, me­tus dir­bo siu­vi­mo sa­lo­ne. Ta­čiau sva­jo­nė tu­rė­ti sa­vo ver­slą nu­ga­lė­jo – „Di­za­ną“ įkur­ti grį­žo į Uk­mer­gę.

Klien­čių su­lau­kia iš did­mies­čių

Ko­dėl ne sos­ti­nė? Juk dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad ver­slui Vil­nius – tin­ka­miau­sia vie­ta. E. Ali­šaus­kie­nė sa­ko, kad dar mo­kyk­lo­je ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­jas įti­ki­no, jog mū­sų mies­tas stra­te­giš­kai tie­siog ide­a­lioj vie­toj: „Bū­tent taip ir yra – da­bar di­des­nė da­lis ma­no klien­čių – iš Vil­niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio.“

Pa­šne­ko­vė sa­ko, kad su vy­rais „Di­za­na“ ne­la­bai drau­gau­ja. Dau­giau spe­cia­li­zuo­ja­si mo­te­riš­kų dra­bu­žių siu­vi­me.

Kū­ry­ba ir ama­tas

Di­zai­ne­rės dar­bas – „kū­ry­ba ir ama­tas vie­na­me“. Ga­li su­gal­vo­ti gra­žiau­sią, ori­gi­na­liau­sią mo­de­lį, ta­čiau jį vis tiek teks ma­te­ria­li­zuo­ti me­džia­ga, žir­klė­mis, ada­ta – pa­grin­di­niais siu­vė­jo įran­kiais.

Di­zai­ne­rė pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­liui uk­mer­giš­kių at­ro­do, jog kai­nos jų sa­lo­ne „kan­džio­ja­si“. Ta­čiau iš did­mies­čio dra­bu­žio siū­din­tis at­va­žia­vu­sių mo­te­rų ne­iš­tin­ka šo­kas, kai su­ži­no, kad už suk­ne­lės siu­vi­mą rei­kės mo­kė­ti še­šis ar aš­tuo­nis šim­tus li­tų. Už me­džia­gą, jei ją iš­si­ren­ki iš siū­lo­mų sa­lo­ne, – at­ski­rai. Tiek kai­nuo­ja pro­gi­nė suk­ne­lė. Pa­pras­tu­tės, be jo­kių įman­trių de­ta­lių suk­ne­lės siu­vi­mas „Di­za­nos“ sa­lo­ne kai­nuo­ja du šim­tus li­tų. Bet tuo­met jau ne­si­ti­kėk įman­traus kir­pi­mo ar­ba kad ją puoš kruopš­čiai ran­ko­mis iš­siu­vi­nė­tos gė­ly­tės, dygs­niai ar ka­ro­liu­kų vė­ri­niai.

Mo­te­ris ku­ria ir dra­bu­žių ko­lek­ci­jas. Su vie­na iš jų ren­gia­si da­ly­vau­ti ju­bi­lie­ji­nia­me, de­šim­ta­ja­me „Ma­dos in­fek­ci­jos“ fes­ti­va­ly­je. Tie­sa, vien no­ro į šį fes­ti­va­lį pa­tek­ti ne­už­ten­ka – pre­ten­den­tus į jį at­ren­ka ko­mi­si­ja.

Pa­tin­ka „šva­rūs“ dra­bu­žiai

La­biau­siai Eg­lei pa­tin­ka to­kios klien­tės, ku­rios jau pra­vė­ru­sios sa­lo­no du­ris ži­no, ko no­ri, tu­ri iš­baig­tą sa­vo sti­lių. Sa­lo­ne dir­ban­čių mo­te­rų žar­go­nu to­kia dra­bu­žio ir as­me­ny­bės har­mo­ni­ja va­di­na­ma vie­nu žo­džiu „šva­ru“. Iš­pil­dy­ti to­kius „šva­rius“ pa­gei­da­vi­mus – vie­nas ma­lo­nu­mas ir di­zai­ne­rei, ir jos pa­dė­jė­joms.

Jei ži­nan­čio­sioms, ko ti­ki­si iš di­zai­ne­rės, ma­tuo­jan­tis kas nors ne­pa­tin­ka, jos iš kar­to pa­sa­ko ir pa­pra­šo tai­sy­ti. „Pa­tai­sy­ti siu­va­mą dra­bu­žį daug pa­pras­čiau nei ar­dy­ti jau pa­siū­tą“, – pa­šne­ko­vė sa­ko, jog kai suk­ne­lė bū­na jau ga­ta­va, bet ne­pa­tin­ka už­sa­ko­vei, kar­tais la­biau ap­si­mo­ka siū­ti ki­tą dra­bu­žį iš nau­jos me­džia­gos. Lai­mė, kad to­kių mo­te­rų, ku­rios ne­su­ge­ba be­si­ma­tuo­da­mos įžiū­rė­ti ga­lu­ti­nio va­rian­to, yra ne­daug.

Tren­kė sa­lo­no du­ri­mis...

To­kių sa­lo­no lan­ky­to­jų, ku­rias jau pro lan­gą pa­ma­čiu­si di­zai­ne­rė no­ri už­si­ra­kin­ti du­ris, tik­rai ne­daug. Ta­čiau yra. Di­zai­ne­rė ne­sle­pia, kad yra tu­rė­ju­si klien­tę, ku­ri ne­pa­si­tei­ra­vo apie kai­ną, o su­ži­no­jo tik at­ėju­si pa­si­im­ti už­sa­ky­mo. Su­ži­no­ju­si... tren­kė du­ri­mis ir iš­ėjo. „Kar­tais žmo­nės no­ri daug, bet ti­ki­si pi­giai“, – ste­bi­si E. Ali­šaus­kie­nė.

Ma­ta­vi­mo­si me­tu pa­tar­ti ap­žiū­rė­ju­si pro­fe­sio­na­lo aki­mi Eg­lė ga­li. Tik ne vi­suo­met pa­vyks­ta įti­kin­ti, kad dar rei­kia šį bei tą pa­tai­sy­ti. Ypač, jei dra­bu­žė­lis kiek ver­žia mo­te­riš­kės šo­nus. Daž­na net ne­lei­džia tai­sy­ti – ti­ki­na, kad dai­lus, bet per ma­žas rū­bas bus sva­ri prie­žas­tis „su­blog­ti“.

Suk­ne­lė – gra­žu ir mo­te­riš­ka

Ne­re­tai į se­na­mies­ty­je esan­tį sa­lo­ną už­klys­ta smal­sios pra­ei­vės – šiaip sau, pa­si­žiū­rė­ti. Mo­te­riš­ką akį trau­kia lan­ge sto­vin­tys ma­ne­ke­nai. Kar­tais at­si­ne­ša ko­kį dra­bu­žį pa­tai­sy­ti. De­ja, di­zai­ne­rė dau­ge­lį jų tu­ri nu­vil­ti: „To­kia pa­slau­ga – tik nuo­la­ti­nėms sa­lo­no klien­tėms.“

E. Ali­šaus­kie­nė ne­at­si­sa­ko joms pa­siau­rint, pa­pla­tint ar per­siū­ti net ir jau dė­vė­tą dra­bu­žį dėl ke­le­to prie­žas­čių. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad di­zai­ne­ris tu­ri kuo dau­giau pa­žin­ti sa­vo klien­tą. Rū­bas – ne tik žmo­gaus iš­orė. Jis – ir dau­ge­lio vi­di­nių sa­vy­bių iš­raiš­ka. At­ne­šu­sios sa­vo mėgs­ta­mą dra­bu­žį mo­te­rys tar­si at­si­ve­ria. Eg­lė sa­ko, kad kur­da­mas klien­tei dra­bu­žį, tu­ri ži­no­ti, ko­kius au­di­nius, mo­de­lius ji mėgs­ta.

„Daž­niau­siai mo­te­rys nie­kaip ne­ga­li iš­si­skir­ti su bran­giais, gar­sių fir­mų siū­tais dra­bu­žiais“, – di­zai­ne­rė džiau­gia­si, ga­lė­da­ma juos ap­žiū­rė­ti ir „iš vi­daus“. Sa­ko, kad jai tai – pui­ki prak­ti­ka.

Mėgs­ta­miau­sias Eg­lės dra­bu­žis – suk­ne­lė. O kas pa­tin­ka pa­čiam, tai ir ki­tą ban­dai įti­kin­ti. Po­rą suk­ne­lių pa­siu­vo net nie­kuo­met jų ne­ne­šio­ju­siai klien­tei. „Suk­ne­lė – taip gra­žu, mo­te­riš­ka“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų