Di­zai­ne­rė įsi­ti­ki­nu­si: rū­bas – ne tik žmo­gaus iš­orė

Autorius Ukmergės žinios
 

Mo­kyk­lo­je, ge­og­ra­fi­jos pa­mo­ko­se įteig­ta min­tis, kad Uk­mer­gė yra pa­to­gio­je kryž­ke­lė­je, pa­si­tvir­ti­no di­zai­ne­rės Eg­lės Ali­šaus­kie­nės ver­sle. Ati­da­riu­si Uk­mer­gės se­na­mies­ty­je siu­vi­mo sa­lo­ną, ji su­lau­kia klien­tų ir iš did­mies­čių.

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

Kon­struk­to­rės-mo­de­liuo­to­jos spe­cia­ly­bę tu­rin­ti jau­na mo­te­ris ne per die­ną ap­si­spren­dė at­si­da­ry­ti siu­vi­mo sa­lo­ną. Šis ver­slas vi­suo­met bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­ma ir aiš­ki per­spek­ty­va.

 

 

Eg­lė Ali­šaus­kie­nė siū­lo sa­vo klien­tėms na­tū­ra­laus pluoš­to au­di­nių.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.







 
Pra­dė­jo nuo odos

Eg­lė pa­sa­ko­ja, kad pir­mo­sios jos „klien­tės“ bu­vu­sios lė­lės. „Vi­sos nuo to pra­de­da“, – nie­ko keis­to ji ta­me ne­įžiū­ri. Pir­mą­jį tik­rą dra­bu­žį pa­si­siu­vo sau gal de­vin­to­je kla­sė­je. Ir pra­dė­jo ne nuo pri­juos­tės ar leng­vo cha­la­tė­lio. Pa­aug­lės pre­ten­zi­jos bu­vo kur kas rim­tes­nės – su­si­kur­pė net odi­nį sa­ra­fa­ną. Sa­ko, kad pir­ma­sis bly­nas ne­bu­vo pri­svi­lęs – dra­bu­žio ne­rei­kė­jo slėp­ti gi­lio­je spin­to­je. Ma­ma ir drau­gės įver­ti­no ge­rai.

Kai at­ėjo lai­kas rink­tis spe­cia­ly­bę, įsto­jo į Vil­niaus leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­ku­mą. Kon­struk­to­rius-mo­de­liuo­to­jus mo­kė ir siu­vi­mo. Bai­gu­si moks­lus, li­ko Vil­niu­je, me­tus dir­bo siu­vi­mo sa­lo­ne. Ta­čiau sva­jo­nė tu­rė­ti sa­vo ver­slą nu­ga­lė­jo – „Di­za­ną“ įkur­ti grį­žo į Uk­mer­gę.

Klien­čių su­lau­kia iš did­mies­čių

Ko­dėl ne sos­ti­nė? Juk dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad ver­slui Vil­nius – tin­ka­miau­sia vie­ta. E. Ali­šaus­kie­nė sa­ko, kad dar mo­kyk­lo­je ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­jas įti­ki­no, jog mū­sų mies­tas stra­te­giš­kai tie­siog ide­a­lioj vie­toj: „Bū­tent taip ir yra – da­bar di­des­nė da­lis ma­no klien­čių – iš Vil­niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio.“

Pa­šne­ko­vė sa­ko, kad su vy­rais „Di­za­na“ ne­la­bai drau­gau­ja. Dau­giau spe­cia­li­zuo­ja­si mo­te­riš­kų dra­bu­žių siu­vi­me.

Kū­ry­ba ir ama­tas

Di­zai­ne­rės dar­bas – „kū­ry­ba ir ama­tas vie­na­me“. Ga­li su­gal­vo­ti gra­žiau­sią, ori­gi­na­liau­sią mo­de­lį, ta­čiau jį vis tiek teks ma­te­ria­li­zuo­ti me­džia­ga, žir­klė­mis, ada­ta – pa­grin­di­niais siu­vė­jo įran­kiais.

Di­zai­ne­rė pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­liui uk­mer­giš­kių at­ro­do, jog kai­nos jų sa­lo­ne „kan­džio­ja­si“. Ta­čiau iš did­mies­čio dra­bu­žio siū­din­tis at­va­žia­vu­sių mo­te­rų ne­iš­tin­ka šo­kas, kai su­ži­no, kad už suk­ne­lės siu­vi­mą rei­kės mo­kė­ti še­šis ar aš­tuo­nis šim­tus li­tų. Už me­džia­gą, jei ją iš­si­ren­ki iš siū­lo­mų sa­lo­ne, – at­ski­rai. Tiek kai­nuo­ja pro­gi­nė suk­ne­lė. Pa­pras­tu­tės, be jo­kių įman­trių de­ta­lių suk­ne­lės siu­vi­mas „Di­za­nos“ sa­lo­ne kai­nuo­ja du šim­tus li­tų. Bet tuo­met jau ne­si­ti­kėk įman­traus kir­pi­mo ar­ba kad ją puoš kruopš­čiai ran­ko­mis iš­siu­vi­nė­tos gė­ly­tės, dygs­niai ar ka­ro­liu­kų vė­ri­niai.

Mo­te­ris ku­ria ir dra­bu­žių ko­lek­ci­jas. Su vie­na iš jų ren­gia­si da­ly­vau­ti ju­bi­lie­ji­nia­me, de­šim­ta­ja­me „Ma­dos in­fek­ci­jos“ fes­ti­va­ly­je. Tie­sa, vien no­ro į šį fes­ti­va­lį pa­tek­ti ne­už­ten­ka – pre­ten­den­tus į jį at­ren­ka ko­mi­si­ja.

Pa­tin­ka „šva­rūs“ dra­bu­žiai

La­biau­siai Eg­lei pa­tin­ka to­kios klien­tės, ku­rios jau pra­vė­ru­sios sa­lo­no du­ris ži­no, ko no­ri, tu­ri iš­baig­tą sa­vo sti­lių. Sa­lo­ne dir­ban­čių mo­te­rų žar­go­nu to­kia dra­bu­žio ir as­me­ny­bės har­mo­ni­ja va­di­na­ma vie­nu žo­džiu „šva­ru“. Iš­pil­dy­ti to­kius „šva­rius“ pa­gei­da­vi­mus – vie­nas ma­lo­nu­mas ir di­zai­ne­rei, ir jos pa­dė­jė­joms.

Jei ži­nan­čio­sioms, ko ti­ki­si iš di­zai­ne­rės, ma­tuo­jan­tis kas nors ne­pa­tin­ka, jos iš kar­to pa­sa­ko ir pa­pra­šo tai­sy­ti. „Pa­tai­sy­ti siu­va­mą dra­bu­žį daug pa­pras­čiau nei ar­dy­ti jau pa­siū­tą“, – pa­šne­ko­vė sa­ko, jog kai suk­ne­lė bū­na jau ga­ta­va, bet ne­pa­tin­ka už­sa­ko­vei, kar­tais la­biau ap­si­mo­ka siū­ti ki­tą dra­bu­žį iš nau­jos me­džia­gos. Lai­mė, kad to­kių mo­te­rų, ku­rios ne­su­ge­ba be­si­ma­tuo­da­mos įžiū­rė­ti ga­lu­ti­nio va­rian­to, yra ne­daug.

Tren­kė sa­lo­no du­ri­mis…

To­kių sa­lo­no lan­ky­to­jų, ku­rias jau pro lan­gą pa­ma­čiu­si di­zai­ne­rė no­ri už­si­ra­kin­ti du­ris, tik­rai ne­daug. Ta­čiau yra. Di­zai­ne­rė ne­sle­pia, kad yra tu­rė­ju­si klien­tę, ku­ri ne­pa­si­tei­ra­vo apie kai­ną, o su­ži­no­jo tik at­ėju­si pa­si­im­ti už­sa­ky­mo. Su­ži­no­ju­si… tren­kė du­ri­mis ir iš­ėjo. „Kar­tais žmo­nės no­ri daug, bet ti­ki­si pi­giai“, – ste­bi­si E. Ali­šaus­kie­nė.

Ma­ta­vi­mo­si me­tu pa­tar­ti ap­žiū­rė­ju­si pro­fe­sio­na­lo aki­mi Eg­lė ga­li. Tik ne vi­suo­met pa­vyks­ta įti­kin­ti, kad dar rei­kia šį bei tą pa­tai­sy­ti. Ypač, jei dra­bu­žė­lis kiek ver­žia mo­te­riš­kės šo­nus. Daž­na net ne­lei­džia tai­sy­ti – ti­ki­na, kad dai­lus, bet per ma­žas rū­bas bus sva­ri prie­žas­tis „su­blog­ti“.

Suk­ne­lė – gra­žu ir mo­te­riš­ka

Ne­re­tai į se­na­mies­ty­je esan­tį sa­lo­ną už­klys­ta smal­sios pra­ei­vės – šiaip sau, pa­si­žiū­rė­ti. Mo­te­riš­ką akį trau­kia lan­ge sto­vin­tys ma­ne­ke­nai. Kar­tais at­si­ne­ša ko­kį dra­bu­žį pa­tai­sy­ti. De­ja, di­zai­ne­rė dau­ge­lį jų tu­ri nu­vil­ti: „To­kia pa­slau­ga – tik nuo­la­ti­nėms sa­lo­no klien­tėms.“

E. Ali­šaus­kie­nė ne­at­si­sa­ko joms pa­siau­rint, pa­pla­tint ar per­siū­ti net ir jau dė­vė­tą dra­bu­žį dėl ke­le­to prie­žas­čių. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad di­zai­ne­ris tu­ri kuo dau­giau pa­žin­ti sa­vo klien­tą. Rū­bas – ne tik žmo­gaus iš­orė. Jis – ir dau­ge­lio vi­di­nių sa­vy­bių iš­raiš­ka. At­ne­šu­sios sa­vo mėgs­ta­mą dra­bu­žį mo­te­rys tar­si at­si­ve­ria. Eg­lė sa­ko, kad kur­da­mas klien­tei dra­bu­žį, tu­ri ži­no­ti, ko­kius au­di­nius, mo­de­lius ji mėgs­ta.

„Daž­niau­siai mo­te­rys nie­kaip ne­ga­li iš­si­skir­ti su bran­giais, gar­sių fir­mų siū­tais dra­bu­žiais“, – di­zai­ne­rė džiau­gia­si, ga­lė­da­ma juos ap­žiū­rė­ti ir „iš vi­daus“. Sa­ko, kad jai tai – pui­ki prak­ti­ka.

Mėgs­ta­miau­sias Eg­lės dra­bu­žis – suk­ne­lė. O kas pa­tin­ka pa­čiam, tai ir ki­tą ban­dai įti­kin­ti. Po­rą suk­ne­lių pa­siu­vo net nie­kuo­met jų ne­ne­šio­ju­siai klien­tei. „Suk­ne­lė – taip gra­žu, mo­te­riš­ka“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *