Knyg­ne­šys­tė at­si­ra­do prie­ši­nan­tis Ru­si­jos im­pe­ri­jos ca­ro val­džiai, kai po 1863 m. su­ki­li­mo bu­vo už­draus­ta leis­ti ir pla­tin­ti lie­tu­viš­kas kny­gas. Ji pa­si­reiš­kė lie­tu­viš­kų lei­di­nių spaus­di­ni­mu tuo­me­ti­nė­je Prū­si­jo­je, Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je, Ame­ri­ko­je, ne­le­ga­liu jų ga­be­ni­mu per sie­ną ir pla­ti­ni­mu.

Šis kul­tū­ri­nis ju­dė­ji­mas lai­ko­mas lie­tu­vių tau­ti­nio są­jū­džio da­li­mi. 2004 m. UNESCO knyg­ne­šys­tę įver­ti­no kaip uni­ka­lią ir pa­sau­ly­je ne­tu­rin­čią ati­tik­me­nų.

Skai­ty­mo įpro­čiai kin­ta

Knyg­ne­šio die­ną pa­ger­bia­mi tie, ku­rie lie­tu­vių kal­bos en­gi­mo me­tais pla­ti­no už­draus­tus spau­di­nius. Ši die­na, vie­no žy­miau­sių knyg­ne­šių Jur­gio Bie­li­nio gim­ta­die­nis, pri­si­me­na­ma bib­lio­te­ko­se, kny­gy­nuo­se, mo­kyk­lo­se.

Pa­sak An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos is­to­ri­jos mo­ky­to­jos Dai­vos Sin­ke­vi­čie­nės, di­džiu­lės pa­gar­bos ver­ta ir to me­to tau­ta, ne­pa­bū­gu­si drau­di­mų, skai­čiu­si kny­gas ir iš­sau­go­ju­si mū­sų kal­bą: „Jie ko­vo­jo dėl to, ką tu­rim da­bar: lie­tu­viš­ko žo­džio, lie­tu­viš­kos mo­kyk­los. Kuo la­biau ca­ro val­džia drau­dė, tuo in­ten­sy­viau kny­gos bu­vo ne­ša­mos ir skai­to­mos.“

Is­to­ri­jos pa­mo­ko­se ak­cen­tuo­ja­mas ypa­tin­gas knyg­ne­šių vaid­muo, slap­ta ga­be­nant kny­gas ir ri­zi­kuo­jant gy­vy­be. Pe­da­go­gė pri­si­me­na ir sa­vo mo­kyk­li­nius me­tus, kai kny­gos ir di­džiu­lė cen­zū­ra bu­vo ne­at­sie­ja­mos. Ta­čiau skai­ty­mas, anot jos, jau­nuo­liams bu­vęs vie­na di­džiau­sių pra­mo­gų.

„Pa­ra­dok­sa­lu, bet da­bar, kai 22 me­tus esam lais­va tau­ta ir ne­be pro­ble­ma skai­ty­ti ką no­ri ir kiek no­ri, di­des­nė da­lis mo­ki­nių lais­va­lai­kiu ren­ka­si ne kny­gą“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė. Svars­to, jog šių die­nų jau­ni­mui pri­im­ti­nes­ni ki­to­kie už­si­ė­mi­mai, at­si­ra­dę kar­tu su tech­no­lo­gi­jo­mis.

Ieš­ko at­gai­vos sie­lai

Ko­vo 16-oji – ne ei­li­nė die­na kny­gy­nų dar­buo­to­jams. „Sa­vo pir­kė­jams esam lyg knyg­ne­šės“, – sa­ko UAB „Uk­mer­gės se­na­sis kny­gy­nas“ di­rek­to­rė Ge­nė Pu­kie­nė. Tarp kny­gų ji dir­ban­ti jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius, o dau­giau kaip prieš 70 me­tų šio­je vie­to­je įsi­kū­ręs kny­gy­nas – dau­ge­lio uk­mer­giš­kių lan­ko­ma vie­ta.

Džiau­gia­si, kad vi­suo­me­nė ir šian­dien nė­ra at­si­ri­bo­ju­si nuo kny­gos. „Kom­piu­te­rio ir gy­vo spau­di­nio juk ne­su­ly­gin­si“, – tra­di­ci­nės kny­gos, o ne nau­jo­vių pra­na­šu­mu ne­abe­jo­jan­ti di­rek­to­rė.

Kny­gy­ne su­lau­kia­ma įvai­riau­sių lei­di­nių ieš­kan­čių klien­tų. Ypa­tin­gai do­mi­ma­si lie­tu­vių au­to­rių – ži­no­mų vi­suo­me­nės vei­kė­jų – dar­bais: gy­dy­to­jos Fi­lo­me­nos Tau­ny­tės, žur­na­lis­to Al­gi­man­to Če­kuo­lio, ra­šy­to­jo Juo­zo Er­lic­ko kny­go­mis.

Pa­sak G. Pu­kie­nės, di­džiu­lis ažio­ta­žas bu­vo ki­lęs, pa­si­ro­džius pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus die­no­raš­čių kny­gai „Pas­ku­ti­nė ka­den­ci­ja“. Pri­si­me­na – iš­ke­lia­vus Jus­ti­nui Mar­cin­ke­vi­čiui, pir­kė­jai iš­graibs­tė jo kū­ry­bą.

„Pas­ku­ti­niu me­tu la­bai stip­riai per­ka psi­cho­lo­gi­nes kny­gas, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė. – Ma­tyt, žmo­nėms kaž­ko rei­kia dva­siai, sie­lai. Už­ei­na šiuo­lai­ki­nių ro­ma­nų, tri­le­rių, bet ne­se­niai dar ir „Ro­meo ir Džul­je­tą“ nu­pir­ko...“

Kny­gos iš­ke­liau­ja

Vie­ni iš pir­kė­jų, ku­riems la­biau­siai rū­pi kny­gy­no pa­slau­gos, – už­sie­ny­je ap­si­sto­ję uk­mer­giš­kiai. In­ter­ne­te ieš­ko in­for­ma­ci­jos, se­ka kny­gų lei­dy­bos nau­jie­nas ir čia li­ku­sių ar­ti­mų­jų pra­šo pa­rū­pin­ti lei­di­nių. „Su il­giau­siais raš­te­liais mo­čiu­tės at­ei­na. Kny­goms ne­pa­gai­li­ma ir ke­lių šim­tų li­tų. La­bai daug jų iš­ke­liau­ja į už­sie­nį – ypač la­vi­nan­čių, skir­tų vai­kams“, – pa­sa­ko­jo G. Pu­kie­nė.

Tūks­tan­čius kny­gų lie­tu­si kny­gy­no va­do­vė sa­ko, kad jos šian­dien ki­to­kios, nei bū­da­vo se­niau: gra­žes­nės, spal­vin­ges­nės, vi­sai ki­taip api­pa­vi­da­lin­tos. „Ta­čiau vie­nas da­ly­kas ne­si­kei­čia: tai – kny­gos kva­pas, ku­ris vi­sa­da ypa­tin­gas“, – šyp­so­si ji.