Festivalis žymės ir skaudžios avarijos metines

Autorius Ukmergės žinios

Grei­tai su­eis me­tai, kai aukš­tyn ko­jom ap­si­ver­tė Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės Ra­sos Grau­ži­nie­nės šei­mos gy­ve­ni­mas. Per­nai ko­vo 10 die­ną, be­si­ren­giant Tarp­tau­ti­nio būg­nų ir per­ku­si­jos fes­ti­va­lio ati­da­ry­mui, į ava­ri­ją pa­te­ko ir vi­siš­kai ne­įga­liu li­ko jos vy­ras, bu­vęs kul­tū­ros cen­tro vai­ruo­to­jas Ge­di­mi­nas Grau­ži­nis.

 

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

02-24-1_straipsnio_nuotr

Kul­tū­ros cen­tro ar­chy­vo nuotr. Ra­sa ir Ge­di­mi­nas Grau­ži­niai part­ne­riai bu­vo ir gy­ve­ni­me, ir sce­no­je.

 

„Ma­niau, kad esu sil­pnes­nė, ne­ti­kė­jau, kad vi­sa tai iš­tver­siu“, – sa­ko R. Grau­ži­nie­nė, da­bar kas­dien ke­lis kar­tus per die­ną sku­ban­ti pas li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riu­je gu­lin­tį sa­vo vy­rą. Vil­tis, kad jis bus toks, kaip iki ne­lem­tos die­nos, pa­ma­žu gęs­ta.

48 me­tų G. Grau­ži­nis šian­dien ga­li la­bai ne­daug – pa­ju­din­ti ran­kų, ko­jų pirš­tus, pa­so­din­tas pa­sė­dė­ti, smar­kiai įsi­ki­bęs į žmo­nos pe­tį ke­lias mi­nu­tes pa­sto­vė­ti, sė­dė­ti ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, vie­na svei­ką­ja aki­mi sek­ti po pa­la­tą vaikš­tan­čius ar­ti­muo­sius. Ir vis­kas. Jau­nas vy­ras mai­ti­na­mas per zon­dą, var­to­mas, nuo­lat ma­sa­žuo­ja­mas ir per me­tus nė­ra ­iš­ta­ręs nė vie­no žo­džio.

 

Sku­bė­jo į lai­dą

 

R. Grau­ži­nie­nė la­bai ge­rai pri­si­me­na pra­ėju­sių me­tų ko­vo 10-osios ry­tą.

Oras ta­da bu­vo žiau­rus, ke­lias sli­dus, vai­ra­vi­mo są­ly­gos la­bai blo­gos. Kul­tū­ros cen­tre vai­ruo­to­ju dir­bęs G. Grau­ži­nis tu­rė­jo kel­tis la­bai anks­ti: 6 va­lan­dą ry­to Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je te­le­vi­zi­jo­je pra­si­dė­jo tie­sio­gi­nė lai­da, į ku­rią bu­vo pa­kvies­tas Tarp­tau­ti­nio būg­nų ir per­ku­si­jos fes­ti­va­lio sie­la, vie­nas or­ga­ni­za­to­rių Sau­lius Aug­lys.

Ge­di­mi­nas jį ir dar vie­ną stu­den­tą mu­zi­kan­tą tu­rė­jo nu­vež­ti į te­le­vi­zi­jos stu­di­ją, o pas­kui sku­biai va­žiuo­ti na­mo – 9 va­lan­dą Sau­lius jau tu­rė­jo bū­ti Uk­mer­gė­je ir da­ly­vau­ti fes­ti­va­lio ren­gi­ny­je.

„Ry­te no­rė­jau jam pa­skam­bin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad va­žiuo­tų at­sar­giai, nes ke­lias la­bai sli­dus. Bet pa­gal­vo­jau:  ko­dėl tu­rė­čiau tai da­ry­ti – juk Ge­di­mi­nas se­niai vai­ruo­ja, yra pa­ty­ręs ir at­sar­gus vai­ruo­to­jas, tik­rai pats įver­tins oro są­ly­gas“, – pa­sa­ko­jo R. Grau­ži­nie­nė.

Per­nai vy­kęs Tarp­tau­ti­nis būg­nų ir per­ku­si­jos fes­ti­va­lis jai bu­vo ypa­tin­gas – pir­mą sy­kį už jį tie­sio­giai at­sa­kė ei­da­ma kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės pa­rei­gas. Dar­be tą­ryt šur­mu­lia­vo žmo­nės, vy­ko in­ten­sy­vūs mies­tą gar­si­nan­čio ren­gi­nio dar­bai.

 

Pa­ke­liui na­mo – ava­ri­ja

 

Apie 9 val. 30 min., ne­su­lau­ku­si su­tar­tu lai­ku grįž­tan­čių­jų iš Vil­niaus, žmo­na pa­skam­bi­no Ge­di­mi­no mo­bi­liuo­ju. Nie­kas ne­at­sa­kė. S. Aug­liui taip pat pri­sis­kam­bin­ti ne­pa­vy­ko. Pra­ėjus dar ku­riam lai­kui apė­mė ne­ge­ra nuo­jau­ta: vy­rui ban­dė pri­siskam­bin­ti kas ke­lio­li­ka mi­nu­čių. Ga­liau­siai ra­ge­lį pa­kė­lu­si mo­te­ris pri­sis­ta­tė esan­ti me­di­kė ir trum­pai pa­sa­kė, kad uk­mer­giš­kių au­to­mo­bi­lis pa­te­ko į ava­ri­ją, vai­ruo­to­jas sun­kiai su­žeis­tas ir bus ope­ruo­ja­mas.

Nu­sku­bė­ju­si į Vil­nių R. Grau­ži­nie­nė su­tuok­ti­nį ra­do re­a­ni­ma­ci­jo­je. To­je pa­čio­je pa­la­to­je gu­lė­jo ir leng­viau su­žeis­tas šio fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rius S. Aug­lys.

Ge­di­mi­no ope­ra­ci­ja tru­ko 8 va­lan­das. Jam bu­vo su­kne­žin­ta gal­va.

Po ope­ra­ci­jos vy­ras pa­ni­ro į la­bai stip­rią, 5 ba­lais me­di­kų įvar­di­ja­mą ko­mą. Jo­je tarp gy­vy­bės ir mir­ties uk­mer­giš­kis ba­lan­sa­vo mė­ne­sį.

 

Gim­ta­die­nį pa­mi­nė­jo ko­mo­je

 

Po mė­ne­sio la­bai sun­kios būk­lės vy­ras bu­vo par­ga­ben­tas į Uk­mer­gę. Li­go­niui ne­ kar­tą bu­vo pa­ki­lu­si di­džiu­lė tem­pe­ra­tū­ra, ka­ma­vo įvai­rios in­fek­ci­jos ir kom­pli­ka­ci­jos. Vy­ko in­ten­sy­vi ko­va už gy­ve­ni­mą.

Ra­sa ma­no, kad vy­ras iš­gy­ve­no tik to­dėl, kad yra la­bai stip­rios svei­ka­tos – iki tol nė kar­to rim­tai ne­sir­gęs, ne­si­gy­dęs li­go­ni­nė­je.

48 me­tų gim­ta­die­nį lie­pos mė­ne­sį Ge­di­mi­nas su­ti­ko gi­lio­je ko­mo­je.

Gar­baus am­žiaus jau su­lau­kę dėl sū­naus tra­ge­di­jos be­si­sie­lo­jan­tys jo tė­ve­liai bu­vo įsi­ti­ki­nę – sū­nus iš ko­mos pa­bus per gim­ta­die­nį. Ta­čiau ste­buk­las ne­įvy­ko.

 

Ti­ki, jog gir­di

 

Rug­pjū­čio mė­ne­sį pa­si­reiš­kė pir­mie­ji  bu­di­mo iš ko­mos po­žy­miai – Ge­di­mi­nas pa­pra­šy­tas pa­ju­di­no ko­jos pirš­tus, pa­ro­dė sa­vo au­sį, no­sį.  Ta­čiau dau­giau nie­ko ste­buk­lin­go ne­be­įvy­ko. Vy­ras taip ir ne­pra­ta­rė nė žo­džio, nors jo žmo­na ti­ki – li­go­nis vis­ką gir­di ir su­vo­kia.

R. Grau­ži­nie­nės gy­ve­ni­mas da­bar su­ka­si dar­bo ir li­go­ni­nės rit­mu. Per pie­tus ir va­ka­re ji sku­ba į li­go­ni­nę, pa­sa­ko­ja su­tuok­ti­niui vi­sas die­nos nau­jie­nas. Tė­tį nuo­lat lan­ko tė­ve­liai ir dvi duk­ros – 22 me­tų stu­den­tė Eg­lė ir 18-me­tė abi­tu­rien­tė Ag­nė.

Ir Ra­sa, ir duk­ros iš­mo­ko at­lik­ti Ge­di­mi­nui bū­ti­nus ma­sa­žus, nuo­lat jį kal­bi­na ir ti­ki, kad jo svei­ka­ta po tru­pu­tį ge­rės.

Labai sunkios būklės Gediminas tu­ri ga­li­my­bę bū­ti slau­go­mas li­go­ni­nė­je. Ar­ti­mie­siems tai – tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip bū­tų, jei tek­tų ši­to­kį li­go­nį slau­gy­ti na­muo­se“, – už pro­fe­sio­na­lią me­di­kų slau­gą dė­kin­ga Ge­di­mi­no žmo­na. Tie­sa, jai pa­čiai pri­klau­so pirk­ti saus­kel­nes, me­di­ka­men­tus, kas­dien at­ne­ša na­muo­se ga­min­to trin­to mais­to. Ta­čiau to­kių da­ly­kų mo­te­ris ne­skai­čiuo­ja ir net ne­ban­do svars­ty­ti, ar už­ten­ka Ge­di­mino ne­įga­lu­mo pa­šal­pos: fi­nan­si­niai da­ly­kai – Ra­sos pro­ble­mų už­ri­by­je.

„Rei­kė­jo iš­mok­ti, kaip to­liau gy­ven­ti be vy­ro“, – sa­ko R. Grau­ži­nie­nė. Pri­si­pa­žįs­ta – du mė­ne­sius po ne­lai­mės į sa­vo na­mus grįž­ti ne­įsten­gė. Gy­ve­no pas tė­vus. Taip bu­vo leng­viau iš­tver­ti pa­čias sun­kiau­sias die­nas. Pas­kui su­pra­to, jog gy­ve­ni­mas tu­ri ei­ti į prie­kį.

„Ne­tu­riu tei­sės nei iš­skys­ti, nei pik­tnau­džiau­ti sa­vo ne­lai­me. Pri­va­lau dirb­ti ir bū­ti tvir­ta“, – sa­ko mo­te­ris.

 

Te­be­vyks­ta ty­ri­mas

 

Dėl 2011 me­tų ko­vo 10 die­ną au­to­stra­do­je ne­to­li Šir­vin­tų įvy­ku­sios ava­ri­jos po­li­ci­jo­je te­be­vyks­ta iki­teis­mi­nis ty­ri­mas.

Pa­gal tvar­ką ty­rė­jai tu­rė­tų ap­klaus­ti au­to­mo­bi­lį vai­ra­vu­sį G. Grau­ži­nį. Pa­rei­gū­nai do­mė­jo­si to­kia ga­li­my­be, ta­čiau jos nė­ra ir var­gu ar ka­da bus.

Ar­ti­mie­ji lig šiol ne­ži­no vi­sų  ava­ri­jos ap­lin­ky­bių. Ži­no tik, kad bu­vo la­bai sli­du, o au­to­stra­da prie­ky­je va­žia­vu­sį au­to­bu­siu­ką su­mė­tė. Veng­da­mas su­si­dū­ri­mo Ge­di­mi­nas grei­čiau­siai su­ko į ša­lį ir tie­siog pa­lin­do po at­bu­li­ne ei­ga ma­nev­rą da­riu­siu miš­kave­žiu.

Kul­tū­ros cen­tro ga­ra­že te­bes­to­vi smar­kiai ap­lam­dy­tas šios įstai­gos au­to­mo­bi­lis „Cit­ro­en Ber­lin­go“, ku­riuo ne­lai­mės die­ną iš Vil­niaus į Uk­mer­gę va­žia­vo fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai. Di­rek­to­rė ma­no, kad iki iki­teis­mi­nio ty­ri­mo pa­bai­gos au­to­mo­bi­lio ge­riau ne­re­mon­tuo­ti.

Jų įstai­ga maž­daug po pus­me­čio įsi­gi­jo ki­tą trans­por­to prie­mo­nę. Di­rek­to­rei te­ko pri­im­ti ir nau­ją vai­ruo­to­ją. Nors tai pa­da­ry­ti bu­vo la­bai sun­ku, džiau­gia­si at­ėju­siu tvar­kin­gu ir do­ru žmo­gu­mi.

 

Su­ve­dė kul­tū­ra

 

Ra­sa su Ge­di­mi­nu su­si­tuo­kė prieš 22 me­tus. Pas­ta­ruo­sius ke­lerius me­tus jie­du bu­vo ir ben­dra­dar­biai.

R. Grau­ži­nie­nė, dau­ge­liui ren­gi­nių da­ly­vių la­biau ži­no­ma kaip Dė­die­ny­tė, sa­ko su sa­vo vy­ru su­si­pa­ži­nu­si per kul­tū­rą. Bū­da­ma jau­na kul­tū­ros na­mų spe­cia­lis­tė ji vy­ko į kai­mus ap­žiū­rė­ti, kaip ten ren­gia­ma­si agit­bri­ga­dų pa­si­ro­dy­mams. G. Grau­ži­nis kaip tik vai­di­no Sie­si­kų agit­bri­ga­do­je. Jau­nuo­liai kri­to vie­nas ki­tam į akį ir grei­tai at­šo­ko ves­tu­ves.

Kul­tū­ros dar­buo­to­jo gy­ve­ni­mas ypa­tin­gas – šeš­ta­die­niai, sek­ma­die­niai daž­nai ski­ria­mi dar­bui, ren­gi­niams, kon­cer­tams, tad Ra­sa sa­ko vi­saip jau­ki­nu­si su­tuok­ti­nį prie to­kio gy­ve­ni­mo. Ge­di­mi­nas daug me­tų vai­di­no mė­gė­jiš­kuo­se pa­si­ro­dy­muo­se, o ar­tė­jant Ka­lė­doms tap­da­vo ne­pa­mai­no­mu Ka­lė­dų Se­ne­liu.

 

Fes­ti­va­lio lau­kia su jau­du­liu

 

Ge­di­mi­nas bu­vo ne­pa­kei­čia­mas pa­gal­bi­nin­kas ir Sližiuose gy­ve­nan­tiems gar­baus am­žiaus sa­vo tė­ve­liams bei tvir­tas pe­tys sa­vo šei­mo­je.

2010 m. spa­lį, kai Ra­sa lai­mė­jo Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės kon­kur­są, tuo­met šios įstai­gos vai­ruo­to­ju jau dir­bęs vy­ras la­bai ją pa­lai­kė ir drą­si­no. Sa­kė, kad ji tik­rai su­si­tvar­kys su šiuo dar­bu.

Po ne­lai­mės gy­ve­ni­mas ar­ti­mie­siems tar­si iš­sly­do iš po ko­jų.

„Vi­sai ne­se­niai pir­mą kar­tą po be­veik me­tų per­trau­kos už­li­pau į sce­ną Dėdie­ny­tės per­so­na­že. Iki tol ne­ga­lė­jau. Rim­tus ren­gi­nius ga­lė­jau ves­ti, bet to­kių, kur tu­ri skleis­ti ge­rą, links­mą nuo­tai­ką, – ne“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė. Džiau­gia­si per­ženg­usi per sa­ve ir su­ge­bė­ju­si.

O ar ar­tė­jan­tis tra­di­ci­nis Uk­mer­gei taip svar­bus ren­gi­nys – Tarp­tau­ti­nis būg­nų ir per­ku­si­jos fes­ti­va­lis – jai ne­ta­po pra­keiks­mu, at­ne­šu­siu bai­sią ne­lai­mę? Mo­te­ris sa­ko apie tai nie­ka­da ne­gal­vo­jan­ti ir nie­ko ne­kal­ti­nan­ti. Tai bū­tų tuš­čia ir be­pras­miš­ka.

Šių­me­ti­nio fes­ti­va­lio R. Grau­ži­nie­nė lau­kia su jau­du­liu kaip di­de­lio ir svar­baus kul­tū­ri­nio įvy­kio. Ko­vo 11-ąją, skel­biant fes­ti­va­lio ati­da­ry­mą mies­to cen­tre, ji svei­kins uk­mer­giš­kius su Lie­tu­vai svar­bia da­ta. Ir stums į ša­lį min­tis – ko­dėl ir už ką.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *