O dar ne taip se­niai Vir­gi­ni­ja bu­vo pa­si­nė­ru­si į gė­li­nin­kys­tę. Mei­lę au­ga­lams jai per­da­vė gam­tai ne­abe­jin­gi tė­vai – Al­do­na ir Vy­tau­tas Pet­ro­niai. Bi­ru­tės gat­vė­je esan­ti jų so­dy­ba 1997 me­tais bu­vo pri­pa­žin­ta vie­na gra­žiau­sių Uk­mer­gė­je. Kar­tu su ma­ma, taip pat Gė­li­nin­kų drau­gi­jos na­re, Vir­gi­ni­ja au­gi­no tul­pes, kur­da­vo puokš­tes. Ta­čiau pri­si­pa­žįs­ta su šia veik­la sa­vo at­ei­ties ne­sie­ju­si. Drau­gi­jos par­duo­tu­vė­je Kau­no gat­vė­je dir­bu­si mo­te­ris pa­sa­ko­ja ir apie tai, jog vie­nas po ki­to ėmus ras­tis gė­lių sa­lo­nams, šis ver­slas ta­po ne­be toks pel­nin­gas.

Ko ge­ro, ne­ži­nia, ką bū­tų su­ma­niu­si Vir­gi­ni­ja, jei­gu ne jos se­suo – ži­no­ma krep­ši­nin­kė Ri­ma Pet­ro­ny­tė-Bra­žė­nie­nė. Dėl svei­ka­tos bė­dų spor­ti­nin­kė bu­vo pri­vers­ta ieš­ko­tis pa­dė­ti ga­lin­čių prie­mo­nių. Tai, ką at­ra­do, ta­po jos šei­mos ver­slu, ku­ria­me tal­ki­no ir Vir­gi­ni­ja.

Pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja, jog se­suo pa­ty­rė ne vie­ną spor­ti­nin­kus iš­tin­kan­čią trau­mą. Dėl to daž­nai ly­dė­jo ne­ma­lo­nūs po­jū­čiai, o nuo­lat gy­dan­tis vais­tais su­tri­ko virš­ki­ni­mas. Mo­te­ris pra­dė­jo do­mė­tis, ar yra ko­kių nors iš­ei­čių be me­di­ka­men­tų.

Gy­ven­da­ma Švei­ca­ri­jo­je, sy­kį su vy­ru dvi­ra­ti­nin­ku va­ži­nė­jan­tis dvi­ra­čiais kri­to ir su­si­žei­dė. Tuo­met iš sa­vo tre­ne­rio krep­ši­nin­kė su­ži­no­jo apie trau­mas gy­dan­čias, jų pa­da­ri­nius švel­ni­nan­čias spe­cia­lias ma­sa­ži­nes lo­vas. Kai to­kią įsi­gi­jo ir iš­ban­dė, svei­ka­tos būk­lę žy­miai pa­ge­ri­nu­sių ma­sa­žų re­zul­ta­tai pra­no­ko lū­kes­čius. Po ku­rio lai­ko mo­te­ris Vil­niu­je ati­da­rė ži­no­mos pa­sau­ly­je fir­mos ga­mi­na­mos gy­do­mo­sios įran­gos de­monst­ra­ci­nį cen­trą – Lie­tu­vo­je to­kių yra tik ke­le­tas. Juo­se ga­li­ma iš­ban­dy­ti tos fir­mos pro­duk­ci­ją, už­si­sa­ky­ti ga­mi­nių. Pas se­se­rį įsi­dar­bi­no ir Vir­gi­ni­ja. Iš­mo­ku­si nau­do­tis stu­bu­ro li­gas gy­dan­čiais ir jų pa­veik­tų or­ga­nų funk­ci­jas ge­ri­nan­čiais įren­gi­niais, cen­tre ji kon­sul­ta­vo klien­tus, pa­sa­ko­jo apie pro­ce­dū­ras, pa­dė­jo jiems ma­sa­žuo­tis, skai­tė pa­skai­tas. Me­tus čia dirb­da­ma ir klau­sy­da­ma­si cen­tro lan­ky­to­jų pa­sa­ko­ji­mų apie tei­gia­mus po­ky­čius, uk­mer­giš­kė įgi­jo rei­kia­mų ži­nių, įsi­ti­ki­no ma­sa­žų se­an­sų efek­ty­vu­mu. Ji ir pa­ti ėmė la­biau rū­pin­tis sa­vo bei ar­ti­mų­jų svei­ka­ta, tin­ka­ma mi­ty­ba.

Kuo ypa­tin­gos au­to­ma­ti­nės lo­vos, dau­ge­liui žmo­nių, anot pa­šne­ko­vės, su­grą­ži­nu­sios ge­rą sa­vi­jau­tą? „Ap­sir­gus, iš­kry­pus stu­bu­rui, taip pat tu­rint bė­dų dėl il­gą lai­ką ka­muo­jan­čių li­gų, jau­čiant jų pa­da­ri­nius vais­tai ne vi­sa­da pa­de­da ar­ba nuo jų pa­ge­rė­ja tik lai­ki­nai, – tuo mo­te­ris tei­gia įsi­ti­ki­nu­si ben­drau­da­ma su pa­cien­tais. – Ma­sa­ži­nės lo­vos skir­tos ša­lin­ti nei­gia­mus stu­bu­re įvy­ku­sius po­ky­čius, dėl ku­rių or­ga­niz­me ir at­si­ran­da dau­gy­bė pro­ble­mų.“

Ji pa­sa­ko­ja apie tai, kaip įren­gi­nys vei­kia, iš ko jis pagamintas, ne­pa­kei­čia­mą nau­dą or­ga­niz­mui tu­rin­čius gy­do­muo­sius in­fra­rau­do­nuo­sius spin­du­lius. Vie­na iš ma­sa­ži­nės lo­vos su­de­da­mų­jų da­lių – nef­ri­tas. Šio pu­siau bran­gaus ak­mens gy­do­mo­sios, gy­vy­bi­nę ener­gi­ją sti­mu­liuo­jan­čios sa­vy­bės bu­vo ver­ti­na­mos dar se­no­vė­je. Yra ži­no­ma, kad nef­ri­to plokš­te­les šiuo tiks­lu ne­šio­da­vo se­no­vės ro­mė­nai, o iš Egip­to fa­ra­o­nų, ku­riuos lai­do­da­vo kar­tu su jų tur­tais, ka­pa­vie­čių nef­ri­tas, kaip ir auk­sas, bū­da­vo va­gia­mas.

Pa­ti tu­rė­da­ma pro­ble­mų dėl stu­bu­ro, Vir­gi­ni­ja sa­ko pa­ju­tu­si, koks ma­sa­ži­nių lo­vų po­vei­kis. Ma­sa­žuo­ja­si kas­dien dau­giau kaip me­tus ir ne­ma­no, jog ryž­tų­si iš­brauk­ti iš sa­vo die­not­var­kės ke­lias­de­šimt mi­nu­čių trun­kan­tį ma­lo­nu­mą.

To­kiu svei­ka­tą ge­ri­nan­čiu bū­du nau­do­ja­si ir mo­ters šei­mos na­riai – vy­ras, abi­tu­rien­tė duk­ra bei stu­den­tas sū­nus, ar­ti­mie­ji. Pa­ty­ru­si, koks jis veiks­min­gas, ir dir­bant pas se­se­rį įga­vus pa­kan­ka­mai pa­tir­ties, pa­šne­ko­vė sa­ko nu­spren­du­si ati­da­ry­ti sa­vo ma­sa­žo ka­bi­ne­tą Uk­mer­gė­je. Įsi­gi­jo ke­tu­rias gy­do­mą­sias ter­mo­ma­sa­ži­nes lo­vas, su­si­ra­do pa­tal­pas dau­gia­bu­ty­je Miš­kų gat­vė­je prie­šais „Pi­vo­ni­jos“ par­duo­tu­vę ir rug­sė­jo pa­bai­go­je pa­kvie­tė lan­ky­to­jus į čia įreng­tą Fi­zi­nės ge­ro­vės cen­trą.

Nau­jos veik­los ėmu­sis gė­li­nin­kė ti­ki­na, jog tai – ne vien tik kaip šei­mos ver­slas. „La­biau no­ri­si su­teik­ti pa­gal­bą ki­tiems, pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­tir­tim, ku­ri kiek­vie­nam dar­be svar­bi, pa­dė­ti žmo­nėms iš­gy­ti – juk skun­džia­mės įvai­riau­siais ne­ga­la­vi­mais. Įta­kos tam tu­ri ir gy­ve­ni­mo bū­das, ir gal­būt – pa­tir­tos trau­mos, – pa­sa­ko­ja ka­bi­ne­to sa­vi­nin­kė. – Yra uk­mer­giš­kių, ma­sa­žuo­tis kas­dien va­ži­nė­jan­čių į Vil­nių, Kau­ną, to­dėl pa­ma­nėm, ko­dėl gi to­kių pa­slau­gų ne­pa­siū­lius Uk­mer­gė­je.“

Gy­dan­tis stu­bu­rą ma­sa­žuo­jan­čiais įren­gi­niais ak­ty­vė­ja krau­jo­ta­ka, at­pa­lai­duo­ja­mi rau­me­nys ap­link stu­bu­rą, stip­ri­na­mas imu­ni­te­tas, ge­ri­na­ma me­džia­gų apy­kai­ta, va­lo­si or­ga­niz­mas. Pa­sak Vir­gi­ni­jos, ša­li­na­mi kvė­pa­vi­mo, virš­ki­ni­mo sis­te­mų bei ki­ti su­sir­gi­mai, ga­li­ma at­si­kra­ty­ti įsi­se­nė­ju­sių li­gų, il­ga­lai­kių skaus­mų, ne­ma­lo­nių po­jū­čių. „Ma­sa­žai ga­li pa­dė­ti in­ten­sy­viai spor­tuo­jant, ken­čiant dėl įvai­rių su­ža­lo­ji­mų ar net­gi už­klu­pus prieš ke­lio­li­ka me­tų pa­tir­tos trau­mos pa­da­ri­niams, pa­vyz­džiui, skaus­mams“, – pa­aiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

Tei­gia­mai žmo­gų vei­kia in­fra­rau­do­nie­ji spin­du­liai – jų su­teik­ta ši­lu­ma ir ener­gi­ja kū­ne lai­ko­si aš­tuo­nias va­lan­das. „Jie ke­lia dar­bin­gu­mą, ge­ri­na sa­vi­jau­tą ir nuo­tai­ką, o tai juk la­bai svar­bu da­bar – ru­dens ir žie­mos me­tu“, – šyp­so­si Vir­gi­ni­ja, sa­ky­da­ma, kad ma­sa­ži­nės lo­vos ga­li tap­ti vais­tu ir nuo dep­re­si­jos.