Ren­gi­ny­je žiū­ro­vai ga­lė­jo ste­bė­ti skir­tin­gus va­žia­vi­mus, ku­riuo­se da­ly­va­vę žir­gai bu­vo su­skirs­ty­ti ne vien pa­gal am­žių, bet ir įvai­rio­se var­žy­bo­se pa­siek­tus re­zul­ta­tus.

To­kios lenk­ty­nės Uk­mer­gė­je vyks­ta jau dau­ge­lį me­tų. Ne­nuils­tan­čiam jų or­ga­ni­za­to­riui, o dar ne­se­niai – ir da­ly­viui, Res­pub­li­ki­nės lenk­ty­ni­nių žir­gų ly­gos at­sto­vui Al­fre­dui Žar­naus­kui, žir­gi­nis spor­tas itin ar­ti­mas. Juo ji­sai pa­sa­ko­ja už­si­i­mi­nė­jan­tis nuo 1962-ųjų.

Ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai už­plūs­ta, pa­sa­ko­jant apie tu­rė­tus pir­muo­sius žir­gus Vie­su­lą, As­bes­tą, da­ly­va­vi­mą lenk­ty­nė­se, ku­rio­se tek­da­vo įveik­ti kliū­tis. Sma­gu pri­si­min­ti Ki­je­ve, Tbi­li­sy­je, ki­tur vy­ku­sias var­žy­bas, iš ten bei res­pub­li­ki­nių ren­gi­nių par­si­vež­tas pri­zi­nes vie­tas.

Svar­biau­sia žir­gų lenk­ty­nė­se – grei­tis.

Su Uk­mer­ge sie­ja­mos gi­lios žir­gų lenk­ty­nių tra­di­ci­jos. Jos, anot A. Žar­naus­ko, nuo se­no vyk­da­vo Žel­vo­je, žie­mą – ant Žir­na­jų, Ku­rė­nų eže­rų. Iš­ban­dy­tas ne tik jų le­das: lenk­ty­ni­nin­kas – įvai­rių var­žy­bų da­ly­vis. Vie­nus aukš­čiau­sių lau­rų 77-erių vy­ras ir šie­met sky­nė Du­se­to­se, Šir­vin­to­se. La­biau­siai gai­li ne­se­niai ap­sir­gu­sio sa­vo žir­go, dėl ku­rio te­ko at­si­sa­ky­ti ga­li­my­bės vėl iš­mė­gin­ti jo eik­lu­mą.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, vie­nas svar­biau­sių dar­bų, or­ga­ni­zuo­jant to­kį ren­gi­nį, – ta­ko pa­ruo­ši­mas. Ak­me­nuo­ta Uk­mer­gės hi­pod­ro­mo dan­ga – ne itin jam tin­ka­ma. Te­ko iš­ly­gin­ti grun­tą, pa­pil­do­mai ber­ti skal­dos, su­tvar­ky­ti ta­ko šo­nus. „Svar­bu, kad bū­tų iš­veng­ta ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų, nes to­kio­se var­žy­bo­se bū­na: ver­čia­si žir­gas, o ki­ti – ant jo...“ – pa­sa­ko­jo jis.

Tra­di­ci­nis ren­gi­nys kas­met su­lau­kia smal­suo­lių.

Anot A. Žar­naus­ko, or­ga­ni­za­to­rių pa­stan­gų bei tvar­kos pai­so ne vi­si. Nors ke­lios die­nos prieš ren­gi­nį vis­kas bu­vo su­tvar­ky­ta, rei­ka­lus su­jau­kė į hi­pod­ro­mą pa­si­laks­ty­ti at­va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jai. Tad šven­tės die­ną nuo pat ry­to vėl pri­rei­kė dar­buo­tis ir si­tu­a­ci­ją ge­rin­ti...

Šie­met šven­tė­je su­lauk­ta kiek ma­žiau va­de­lio­to­jų. Ka­dan­gi dau­gu­ma jų – ūki­nin­kai, ko­ją, var­žy­bų ren­gė­jų ma­ny­mu, kiek pa­ki­šo pra­si­dė­jęs der­liaus nu­ė­mi­mo me­tas.

Iš­ban­dy­ti pra­mo­gas ga­lė­jo ir žiū­ro­vai.

Svar­biau­sia to­kio­se var­žy­bo­se – kuo grei­čiau ir tai­syk­lin­giau pa­siek­ti fi­ni­šo li­ni­ją. Tai šeš­ta­die­nį ge­riau­siai se­kė­si mū­sų ra­jo­no at­sto­vams Ed­var­dui Vins­kui, Mo­ni­kai Vins­ku­tei, Kas­ty­čiui Tro­tai, šir­vin­tiš­kiui Juo­zui Kvak­šiui. Nu­ga­lė­to­jai ap­do­va­no­ti pi­ni­gi­niais pri­zais, o jų žir­gai pa­gerb­ti ąžuo­lo vai­ni­kais.