Trauk­ti į miš­kus tau­tie­čius vi­lio­ja ru­dens der­lius – gry­bai, uo­gos. Gau­siai šiuo me­tu dygs­tan­čių gry­bų ieš­ko­me sau ar­ba su lai­mi­kiu sku­ba­me į tur­gų. Po sa­ma­no­mis ir la­pais ap­ti­kę be­si­sle­pian­čią ke­pu­rę, net ir ne­gal­vo­ja­me apie tai, kad miš­ko duo­na, miš­ko mė­sa, gam­tos sa­ni­ta­rais va­di­na­mi gry­bai lyg kem­pi­nė su­trau­kia oro ter­ša­lus.

Gam­to­je au­gan­tys gry­bai bei uo­gos kau­pia ir ap­lin­ką ter­šian­čius ra­dio­ak­ty­vius ele­men­tus. Šie au­ga­lai va­di­na­mi vie­nais ryš­kiau­sių ap­lin­kos ra­dio­ak­ty­vio­sios tar­šos in­di­ka­to­rių. Dar vie­nas žmo­nių ra­dio­ak­ty­vaus už­terš­tu­mo šal­ti­nis, pa­sak Na­cio­na­li­nio mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos Snie­guo­lės Šče­po­na­vi­čie­nės, yra lau­ki­nė fau­na. Pas šer­nus, stir­nas, el­nius, ki­tus gy­vū­nus mi­nė­tų ele­men­tų at­si­ran­da mai­ti­nan­tis uo­go­mis, sa­ma­no­mis ir pan.

Ins­ti­tu­tas kar­tu su Vals­ty­bi­ne mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba at­lie­ka ša­lies miš­kuo­se ran­da­mų val­go­mų­jų gry­bų ste­bė­se­ną. Pa­šne­ko­vė sa­ko, jog kiek­vie­nais me­tais yra ti­ria­ma gry­bų ra­dio­lo­gi­nė tar­ša, ku­ri, anot jos, ma­žė­ja, o gry­buo­se ap­tin­ka­mų „ne­ge­rų­jų“ me­džia­gų kie­kis ne­sie­kia nu­sta­ty­tos leis­ti­nos nor­mos ri­bos.

Var­to­ti kas­dien ne­ga­li­ma

Pra­si­dė­jus gry­ba­vi­mo se­zo­nui, ži­niask­lai­do­je ne­se­niai pa­si­ro­dė pra­ne­ši­mų, kad kait­rio­je sau­lė­je pa­bu­vę gry­bai ga­li bū­ti pa­vo­jin­gi. Prie­žas­ti­mi įvar­dy­tas per di­de­lis karš­ty­je jų su­kaup­tos me­džia­gos – chi­ti­no – kie­kis. Tei­gia­ma, kad šį gam­ti­nį jun­gi­nį sun­kiai įsi­sa­vi­na žmo­gaus or­ga­niz­mas, to­dėl mė­ga­vi­ma­sis gry­bais ga­li nei­gia­mai at­si­liep­ti svei­ka­tai.

Ar šie per­spė­ji­mai yra pa­grįs­ti ir gry­ba­vi­mo džiaugs­mų bent lai­ki­nai rei­kia at­si­sa­ky­ti? S. Šče­po­na­vi­čie­nė sa­kė ne­ma­nan­ti, jog gry­bau­to­jai tu­rė­tų su­ne­rim­ti dėl to, kad gry­bams šią va­sa­rą kaž­kas at­si­ti­ko. Chi­ti­nas ir taip yra gry­bų su­de­da­mo­ji da­lis, ypač daug jo tu­ri vo­ve­rai­tės – bū­tent dėl to jos ma­žai kir­mi­ja. Ta­čiau są­sa­jų tarp šio kom­po­nen­to ir kli­ma­to ypa­ty­bių esą ne­rei­kia ieš­ko­ti.

Vis dėl­to karš­čiai, anot pa­šne­ko­vės, au­ga­lus iš­sau­si­na, o sau­ses­niuo­se gry­buo­se la­biau kon­cen­truo­ja­si vi­sos – ne vien tei­gia­mos – me­džia­gos. Tad ar ga­li kil­ti koks nors ap­si­nuo­di­ji­mo gry­bais pa­vo­jus, pri­klau­so nuo to, ko­kį kie­kį šio ska­nės­to su­val­gy­si­me.

„Gry­bau­to­jai ir tie, ku­rie mėgs­ta gry­bus, juk ir pa­tys ge­rai ži­no, kad tai yra sun­kiai virš­ki­na­mas, ne svei­ka­ti­nan­tis ir ne koks nors svei­kas mais­tas. Kas­dien var­to­ti jo tik­rai ne­ga­li­ma. Be to, tarp gau­sy­bės gry­bų ga­li­ma pri­si­rink­ti ir ne­tin­ka­mų bei ap­si­nuo­dy­ti tok­si­nais“, – sa­kė spe­cia­lis­tė, pri­min­da­ma, jog rink­ti, var­to­ti gry­bus rei­kia pro­tin­gai ir su sai­ku.

Ga­li pa­žeis­ti ke­pe­nis

Ne­pra­ras­ti bud­ru­mo gry­bau­jant pa­ta­ria ir Uk­mer­gės ra­jo­no vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė mais­to pro­duk­tų ins­pek­to­rė An­ge­lė Rū­ta Ša­ba­na­vi­čie­nė. „Pir­miau­sia rei­kia pa­žin­ti gry­bus ir ži­no­ti, ką į krep­šį dė­ti, – sa­ko ji. – Svar­bu ir tin­ka­mai ap­do­ro­ti: kaip tą pa­da­ry­ti – kiek­vie­nos gas­pa­di­nės rei­ka­las.“

Ap­si­ri­ki­mas ar­ba ne­su­ge­bė­ji­mas tin­ka­mai pa­ruoš­ti pa­tie­ka­lų iš gry­bų ga­li baig­tis liūd­nai. Pa­šne­ko­vė pri­si­me­na ne vie­ną sun­kaus ap­si­nuo­di­ji­mo at­ve­jį Uk­mer­gė­je. Sa­ko, jog iš li­gos ke­le­tui gy­ven­to­jų vos pa­vy­kę iš­si­kaps­ty­ti. Ypač di­de­lė grės­mė žmo­gaus svei­ka­tai ky­la, jei gry­bų nuo­dai pa­žei­džia ke­pe­nis.

Lai­mė, ži­nios apie pa­na­šius su­sir­gi­mus vi­suo­me­nės svei­ka­tos spe­cia­lis­tų pas­ta­ruo­ju me­tu ne­pa­sie­kia. Vil­niaus vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro Uk­mer­gės sky­riaus ve­dė­jos Ele­nos Mi­ri­na­vi­čie­nės tei­gi­mu, duo­me­nų apie gry­bais ap­si­nuo­di­ju­sius mū­sų ra­jo­no gy­ven­to­jus šio­je įstai­go­je nė­ra jau ke­le­ri me­tai.

Kai ren­ka­me pa­tys – ži­no­me, ką de­da­me į bur­ną. O ar ga­li­me jaus­tis sau­giai, pa­tie­ka­lą su gry­bais už­si­sa­ky­da­mi ka­vi­nė­je?

Pa­sak A. R. Ša­ba­na­vi­čie­nės, pa­grin­do tuo abe­jo­ti tik­rai nė­ra. Mat vi­so­se mū­sų ra­jo­ne esan­čio­se vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se ga­mi­nant val­gį nau­do­ja­mi tik pirk­ti­niai pie­vag­ry­biai.

„Sve­tim­ša­lių“ ne­ras­tu­me

Tin­gin­tie­ji mak­li­nė­ti po miš­kus, bet mėgs­tan­tie­ji gry­bus jų ga­li įsi­gy­ti tur­gu­je. O tie, ku­rie į tur­ga­vie­tę sku­ba pa­siū­ly­ti pri­rink­tų gė­ry­bių, tu­rė­tų įsi­dė­mė­ti tam tik­ras pre­kia­vi­mo są­ly­gas. Pa­sak ins­pek­to­rės, pre­kei­viai pri­va­lo pai­sy­ti rei­ka­la­vi­mo ne­su­mai­šy­ti į krū­vą įvai­rių gry­bų. Jie tu­ri bū­ti su­dė­ti skir­tin­go­mis rū­ši­mis: at­ski­rai – vo­ve­rai­tės, rau­don­vir­šiai ir pan. Kaip juos par­da­vi­nė­ti – vie­ne­tais ar ki­log­ra­mais, pa­si­ren­ka pa­tys gry­bau­to­jai. Kai­na taip pat pri­klau­so nuo jų.

A. R. Ša­ba­na­vi­čie­nė sa­ko pa­ste­bė­ju­si, jog šie­met tur­gu­je gry­bų rin­kė­jai siū­lo ypač daug kaz­lė­kų. Kal­bė­da­ma apie miš­ko gė­ry­bes, už­si­me­na ir apie tai, jog nu­ste­bi­no ypa­tin­gai di­de­lės uo­gų – mė­ly­nių, bruk­nių, span­guo­lių kai­nos. Svars­to, jog tą lė­mė men­kas šių­me­tis uo­gų der­lius.

No­rint tur­gu­je pre­kiau­ti gry­bais, ko­kio nors do­ku­men­to iš mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos ne­rei­kia. Pre­kei­viai tu­rė­tų kreip­tis tik į tur­gaus ad­mi­nist­ra­ci­ją dėl pre­ky­bos vie­tos.

Ins­pek­to­rės ži­nio­mis, šio­mis miš­ko gė­ry­bė­mis pas mus pre­kiau­ja vie­ti­niai gry­bau­to­jai, o ki­tų ra­jo­nų miš­kuo­se iš­au­gu­sių gry­bų Uk­mer­gės tur­guo­se, ko ge­ro, ne­ras­tu­me.

Tuo tar­pu kai ku­riuo­se ki­tuo­se mies­tuo­se po­pu­lia­rūs ir įvež­ti­niai gry­bai. Pa­vyz­džiui, pas Šven­čio­nių pir­kė­jus ne­ma­žai jų at­ke­liau­ja iš Bal­ta­ru­si­jos. Pa­sak Na­cio­na­li­nio mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos S. Šče­po­na­vi­čie­nės, to­kių „at­vy­kė­lių“ siun­tos yra griež­tai kon­tro­liuo­ja­mos – gry­bai ti­ria­mi. Ti­riant juos ra­dio­lo­giš­kai, ypač di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas tiems gry­bams, ku­rie im­por­tuo­ja­mi iš kraš­tų, po Čer­no­by­lio ato­mi­nės elek­tri­nės ava­ri­jos la­biau­siai už­terš­tų ra­dio­ak­ty­vio­sio­mis me­džia­go­mis.