Ką žinome apie Vėlines?

Autorius Ukmergės žinios

Mir­tis nuo­lat pri­me­na, kad jai vi­si žmo­nės ly­gūs: vie­ni at­ei­na, ki­tiems rei­kia iš­ei­ti. Jiems pa­gerb­ti ski­ria­ma Vė­li­nių šven­tė, ku­ri šven­čia­ma vė­lų ru­de­nį – lap­kri­čio 2 die­ną. Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je pa­si­kal­bė­ti apie tai, kas yra Vė­li­nės, ko­kios jų šven­ti­mo tra­di­ci­jos, į va­ka­rą „Iš­ėju­sių­jų at­mi­ni­mui“ rin­ko­si įvai­raus am­žiaus žmo­nės.

Bi­ru­tė GUDELIAUSKIENĖ

11-02-2_straipsnio_nuotr



Lie­tu­vių tau­ta nuo se­niau­sių lai­kų ti­kė­jo po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu. Mi­ru­siems į ka­pą dė­da­vo jų kas­die­nio gy­ve­ni­mo apy­vo­kos daik­tus, pa­puo­ša­lus, gin­klus, in­dus. Ap­rū­pin­da­vo vis­kuo, kad vė­lei ne­bū­tų sun­ku ki­ta­me gy­ve­ni­me, kad ji ne­keik­tų gy­vų­jų ir ne­si­steng­tų ker­šy­ti, kenk­ti. Dar bu­vo ren­gia­mi mi­ru­sių­jų pri­si­mi­ni­mai – puo­tos, šven­čia­mos prie mi­ru­sio ar­ti­mo­jo ka­po.

Se­no­vi­nė mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mo šven­tė bu­vo per­kel­ta į Vė­li­nes. Šven­tė la­bai grei­tai pri­gi­jo Lie­tu­vo­je, bet jos apei­go­se ga­li­me dar ras­ti se­nų­jų pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų.

Žmo­nės ži­no­jo ir ti­kė­jo, kad Vė­li­nė­se rei­kia mels­tis už vi­sus mi­ru­siuo­sius, ne vien sa­vo ar­ti­muo­sius ar gi­mi­nes. Ypač už tuos, ku­rių jau nie­kas ne­be­pri­si­me­na. Bu­vo ti­ki­ma, kad vė­lė ne tik­tai lau­kia mal­dų, bet ir rei­ka­lau­ja už ją mels­tis. Vė­lės ga­li gy­vie­siems skau­džiai at­ker­šy­ti, jei­gu yra už­mirš­tos, ypač Vė­li­nė­se.

Ti­kė­ta, kad Vė­li­nių nak­tį vi­sos vė­lės yra pa­lei­džia­mos iš skais­tyk­los, joms ne­be­rei­kia ken­tė­ti. Ta­da jos ei­na ap­lan­ky­ti bu­vu­sių sa­vo na­mų, ar­ti­mų­jų, pa­si­mels­ti pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je ar­ba prie pa­ke­lės kry­žių. Gy­vie­siems pa­vo­jin­ga po sau­lės nu­si­lei­di­mo be rei­ka­lo lau­ke vaikš­čio­ti, o dar la­biau – at­si­ras­ti tam­sio­je baž­ny­čio­je, kur kiek­vie­na­me žings­ny­je ga­li su­si­tik­ti vė­lę.

Vė­li­nių iš­va­ka­rė­se ka­pai bu­vo gra­žiai su­tvar­ko­mi, pa­puo­šia­mi ru­dens gė­lė­mis, vai­ni­kais, o va­ka­re ant kiek­vie­no ka­po už­de­ga­ma žva­ke­lė, ku­ri pa­lie­ka­ma deg­ti per nak­tį. Net ap­leis­tie­ji ka­pai bu­vo puo­šia­mi ir ant jų už­de­ga­mos žva­ke­lės.

Lie­tu­viams ne­bū­tų nė į gal­vą at­ėję Vė­li­nių va­ka­re ei­ti į pa­si­links­mi­ni­mą, po­bū­vį ar šo­kius. Bu­vo ven­gia­ma net dai­nuo­ti, juo­kau­ti ar ki­taip links­min­tis, nes vi­sus me­tus bū­si ne­lai­min­gas. Be to, links­my­bės la­bai įžei­džia vė­les, ku­rios po to vėl tu­ri grįž­ti ir ken­tė­ti. Be­si­links­mi­nan­tiems su­py­ku­sios vė­lės ga­li kaip nors kenk­ti.

Yra daug pa­sa­ko­ji­mų, kaip vė­li­nių va­ka­rą su­si­rin­kęs pa­si­links­min­ti jau­ni­mas bu­vo nu­baus­tas, kaip mer­gi­nos, ėju­sios va­ka­ro­ti, bu­vo nu­ves­tos į rais­tą ir pa­skan­din­tos. Blo­giau­sia pa­bai­ga lauk­da­vo žmo­nių, ku­rie (ypač su­si­la­ži­nę) ei­da­vo Vė­li­nių nak­tį į baž­ny­čią ar­ba ka­pi­nes. Re­tai toks pra­mušt­gal­vis drą­suo­lis grįž­da­vo iš sa­vo žy­gio, o jei­gu ir su­grįž­da­vo, tai bu­vo iš­pro­tė­jęs ar­ba li­go­nis vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Ren­gi­ny­je An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos gim­na­zis­tai, va­do­vau­ja­mi di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos Vi­ta­li­jos Žiup­kie­nės, su­vai­di­no iš­trau­ką iš Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus po­emos „Vė­li­nės“. Po­etas, rem­da­ma­sis liau­dies pa­pro­čiais ir ti­kė­ji­mais, pa­vaiz­da­vo vė­lių gar­bi­ni­mo apei­gas.

Ire­na Mi­ke­lie­nė su sū­nu­mi Vir­gi­ni­ju­mi pa­gie­do­jo gies­mių, pa­kal­bė­jo apie jų pras­mę ir reikš­mę. Po­etė Zu­za­na Stun­žė­nie­nė pa­skai­tė sa­vo kū­ry­bos ei­lių.

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ire­na Spran­gi­nie­nė, be­si­do­min­ti et­no­kul­tū­ra, pri­mi­nė su­si­rin­ku­siems Vė­li­nių pa­pro­čius ir pa­ro­dė, kaip pa­si­ga­min­ti iš šie­no kry­že­lį ir vai­ni­kė­lį.

Žmo­nes vi­suo­met do­mi­no mir­ties te­ma, to­dėl ir tau­to­sa­ko­je, ypač smul­kio­jo­je (pa­tar­lė­se), daž­nai apie tai kal­ba­ma. Ir ren­gi­ny­je jos bu­vo pri­si­min­tos.

Va­ka­ro da­ly­viai pri­ta­rė nuo­mo­nei, kad už­deg­da­mi žva­ke­lę ant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­po, ne­pa­mirš­tu­me ap­leis­tų, ne­tvar­ko­mų ka­pų ir juos su­šil­dy­tu­me sa­vo dė­me­siu.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *