Mir­tis nuo­lat pri­me­na, kad jai vi­si žmo­nės ly­gūs: vie­ni at­ei­na, ki­tiems rei­kia iš­ei­ti. Jiems pa­gerb­ti ski­ria­ma Vė­li­nių šven­tė, ku­ri šven­čia­ma vė­lų ru­de­nį – lap­kri­čio 2 die­ną. Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je pa­si­kal­bė­ti apie tai, kas yra Vė­li­nės, ko­kios jų šven­ti­mo tra­di­ci­jos, į va­ka­rą „Iš­ėju­sių­jų at­mi­ni­mui“ rin­ko­si įvai­raus am­žiaus žmo­nės.

Bi­ru­tė GUDELIAUSKIENĖ

Lie­tu­vių tau­ta nuo se­niau­sių lai­kų ti­kė­jo po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu. Mi­ru­siems į ka­pą dė­da­vo jų kas­die­nio gy­ve­ni­mo apy­vo­kos daik­tus, pa­puo­ša­lus, gin­klus, in­dus. Ap­rū­pin­da­vo vis­kuo, kad vė­lei ne­bū­tų sun­ku ki­ta­me gy­ve­ni­me, kad ji ne­keik­tų gy­vų­jų ir ne­si­steng­tų ker­šy­ti, kenk­ti. Dar bu­vo ren­gia­mi mi­ru­sių­jų pri­si­mi­ni­mai – puo­tos, šven­čia­mos prie mi­ru­sio ar­ti­mo­jo ka­po.

Se­no­vi­nė mi­ru­sių­jų pa­mi­nė­ji­mo šven­tė bu­vo per­kel­ta į Vė­li­nes. Šven­tė la­bai grei­tai pri­gi­jo Lie­tu­vo­je, bet jos apei­go­se ga­li­me dar ras­ti se­nų­jų pa­pro­čių ir tra­di­ci­jų.

Žmo­nės ži­no­jo ir ti­kė­jo, kad Vė­li­nė­se rei­kia mels­tis už vi­sus mi­ru­siuo­sius, ne vien sa­vo ar­ti­muo­sius ar gi­mi­nes. Ypač už tuos, ku­rių jau nie­kas ne­be­pri­si­me­na. Bu­vo ti­ki­ma, kad vė­lė ne tik­tai lau­kia mal­dų, bet ir rei­ka­lau­ja už ją mels­tis. Vė­lės ga­li gy­vie­siems skau­džiai at­ker­šy­ti, jei­gu yra už­mirš­tos, ypač Vė­li­nė­se.

Ti­kė­ta, kad Vė­li­nių nak­tį vi­sos vė­lės yra pa­lei­džia­mos iš skais­tyk­los, joms ne­be­rei­kia ken­tė­ti. Ta­da jos ei­na ap­lan­ky­ti bu­vu­sių sa­vo na­mų, ar­ti­mų­jų, pa­si­mels­ti pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je ar­ba prie pa­ke­lės kry­žių. Gy­vie­siems pa­vo­jin­ga po sau­lės nu­si­lei­di­mo be rei­ka­lo lau­ke vaikš­čio­ti, o dar la­biau – at­si­ras­ti tam­sio­je baž­ny­čio­je, kur kiek­vie­na­me žings­ny­je ga­li su­si­tik­ti vė­lę.

Vė­li­nių iš­va­ka­rė­se ka­pai bu­vo gra­žiai su­tvar­ko­mi, pa­puo­šia­mi ru­dens gė­lė­mis, vai­ni­kais, o va­ka­re ant kiek­vie­no ka­po už­de­ga­ma žva­ke­lė, ku­ri pa­lie­ka­ma deg­ti per nak­tį. Net ap­leis­tie­ji ka­pai bu­vo puo­šia­mi ir ant jų už­de­ga­mos žva­ke­lės.

Lie­tu­viams ne­bū­tų nė į gal­vą at­ėję Vė­li­nių va­ka­re ei­ti į pa­si­links­mi­ni­mą, po­bū­vį ar šo­kius. Bu­vo ven­gia­ma net dai­nuo­ti, juo­kau­ti ar ki­taip links­min­tis, nes vi­sus me­tus bū­si ne­lai­min­gas. Be to, links­my­bės la­bai įžei­džia vė­les, ku­rios po to vėl tu­ri grįž­ti ir ken­tė­ti. Be­si­links­mi­nan­tiems su­py­ku­sios vė­lės ga­li kaip nors kenk­ti.

Yra daug pa­sa­ko­ji­mų, kaip vė­li­nių va­ka­rą su­si­rin­kęs pa­si­links­min­ti jau­ni­mas bu­vo nu­baus­tas, kaip mer­gi­nos, ėju­sios va­ka­ro­ti, bu­vo nu­ves­tos į rais­tą ir pa­skan­din­tos. Blo­giau­sia pa­bai­ga lauk­da­vo žmo­nių, ku­rie (ypač su­si­la­ži­nę) ei­da­vo Vė­li­nių nak­tį į baž­ny­čią ar­ba ka­pi­nes. Re­tai toks pra­mušt­gal­vis drą­suo­lis grįž­da­vo iš sa­vo žy­gio, o jei­gu ir su­grįž­da­vo, tai bu­vo iš­pro­tė­jęs ar­ba li­go­nis vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Ren­gi­ny­je An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos gim­na­zis­tai, va­do­vau­ja­mi di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos Vi­ta­li­jos Žiup­kie­nės, su­vai­di­no iš­trau­ką iš Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus po­emos „Vė­li­nės“. Po­etas, rem­da­ma­sis liau­dies pa­pro­čiais ir ti­kė­ji­mais, pa­vaiz­da­vo vė­lių gar­bi­ni­mo apei­gas.

Ire­na Mi­ke­lie­nė su sū­nu­mi Vir­gi­ni­ju­mi pa­gie­do­jo gies­mių, pa­kal­bė­jo apie jų pras­mę ir reikš­mę. Po­etė Zu­za­na Stun­žė­nie­nė pa­skai­tė sa­vo kū­ry­bos ei­lių.

Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ire­na Spran­gi­nie­nė, be­si­do­min­ti et­no­kul­tū­ra, pri­mi­nė su­si­rin­ku­siems Vė­li­nių pa­pro­čius ir pa­ro­dė, kaip pa­si­ga­min­ti iš šie­no kry­že­lį ir vai­ni­kė­lį.

Žmo­nes vi­suo­met do­mi­no mir­ties te­ma, to­dėl ir tau­to­sa­ko­je, ypač smul­kio­jo­je (pa­tar­lė­se), daž­nai apie tai kal­ba­ma. Ir ren­gi­ny­je jos bu­vo pri­si­min­tos.

Va­ka­ro da­ly­viai pri­ta­rė nuo­mo­nei, kad už­deg­da­mi žva­ke­lę ant sa­vo ar­ti­mų­jų ka­po, ne­pa­mirš­tu­me ap­leis­tų, ne­tvar­ko­mų ka­pų ir juos su­šil­dy­tu­me sa­vo dė­me­siu.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Kuponas Ukmergės žinios

Veterinarijos klinika

Pridavimas

Ukmerges siluma

Vilkmerge restoranas

Ar domitės artėjančiais Seimo rinkimais?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Floros Studija

sale

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų