Uk­mer­gės po­li­ci­jos įstai­go­je pa­si­py­lė pra­ne­ši­mai apie iš Duks­ty­nos ka­pi­nių dings­tan­čias pa­min­klų de­ta­les. Jau an­tra sa­vai­tė, kai žmo­nės kas­dien pra­ne­ša apie nuo ar­ti­mų­jų ka­pų pa­min­klų nu­lup­tus kry­žius, rai­des.

Iš ka­pi­nių „iš­ke­lia­vo“ de­šim­tys me­ta­li­nių kry­že­lių, ar­ti­mų­jų ka­pus tvar­kan­tie­ji pa­si­ge­do žal­va­ri­nių ro­žių. Pra­neš­ta apie din­gu­sį žal­va­ri­nį sen­ti­kių kry­žių, taip pat va­rio imi­ta­ci­jos kry­žių su Jė­zaus at­vaiz­du. Pa­tir­ti nuos­to­liai skai­čiuo­ja­mi tūks­tan­čiais li­tų.

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ju dir­ban­čiam ir su įvai­rio­mis pro­ble­mo­mis mi­ru­sių­jų lai­do­ji­mo vie­to­se su­si­du­rian­čiam Jo­nui Mo­tie­jū­nui to­kio ne­do­rė­lių aki­plė­šiš­ku­mo dar ne­te­ko re­gė­ti. Sa­ko, kad per pen­ke­rius jo dar­bo Uk­mer­gės mies­to se­niū­ni­jo­je me­tus tai pir­mas toks in­ci­den­tas. Ka­pa­vie­tes puo­šian­tys pa­min­klai ar kry­žiai iki šiol dar nie­kam ne­bu­vo už­kliu­vę.

Tie, ku­rie ka­pi­nė­se ap­si­lan­ko ki­tais tiks­lais nei am­ži­no­jo po­il­sio iš­ėju­sių­jų ar­ti­mie­ji, nu­si­tai­ko į ki­to­kius čia esan­čius daik­tus. Tai iš­rau­na gė­les, iš­va­gia puokš­te­les, bū­na, kad ir žva­kes su­si­ren­ka. Pri­žiū­rė­to­jas svars­to, jog ši­taip el­gia­si to­dėl, kad vo­gi­nius ga­lė­tų par­duo­ti. Nors, anot jo, yra ir to­kių, ku­rie sve­ti­mo­mis „gė­ry­bė­mis“ pa­pras­čiau­siai pa­da­bi­na ka­pus, kur pa­lai­do­ti jų pa­čių bran­gūs žmo­nės.

Ta­čiau su van­da­liz­mu ka­pi­nė­se su­si­ju­sių įvy­kių jų pri­žiū­rė­to­jas ne­pri­si­me­na.

Tie­sa, po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te prieš ku­rį lai­ką bu­vo tir­tas nu­si­kal­ti­mas, įvyk­dy­tas Pa­ši­lė­je esan­čio­se ka­rių ka­pi­nė­se.

Atkelta iš 1 p.

Se­niū­ni­jai yra te­kę pa­si­rū­pin­ti tuo, kad nuo jų pa­min­klo ding­tų da­žais iš­purkš­tas už­ra­šas.

Taip pat ka­po iš­nie­ki­ni­mo by­la bu­vo pra­dė­ta ir dėl Pi­vo­ni­jos ši­le žy­dų ge­no­ci­do vie­to­je iš­tep­lio­to pa­min­klo. Chu­li­ga­nų su­terš­tą ka­pa­vie­tę tuo­met su­tvar­kė pa­ti žy­dų ben­druo­me­nė.

Ka­pi­nė­se ran­da ša­ku­čių

To­kie ne­la­bie­ji sa­vo dar­bus ka­pi­nė­se at­lie­ka ne­pa­ste­bė­ti. O štai kiek ki­to­kius šven­tos vie­tos „lan­ky­to­jus“ J. Mo­tie­jū­nui ten­ka ir su­draus­min­ti. Mat ret­kar­čiais jie čia at­ei­na tie­siog ra­miai sau bur­ne­lę iš­lenk­ti. Pa­sa­ko­ja vie­ną to­kį be­si­links­mi­nu­sį vy­riš­kį tu­rė­jęs iš­pra­šy­ti iš Vaiž­gan­to ka­pi­nių. Ge­rai, kad šis ne­si­prie­ši­no ir ra­mią vie­te­lę su­ra­do ki­tur...

Ne kar­tą pa­sta­bų da­vė ir jau­nuo­liams: sa­ko pa­ste­bė­jęs, jog rink­tis ka­pi­nė­se anks­čiau jau­ni­mui bū­da­vę ko­ne ma­din­ga. Ma­no, kad šie grei­čiau­siai su­si­bur­da­vo tik pa­si­sė­dė­ti. Pa­vai­ky­ti to­kius yra te­kę ir po­li­ci­jai.

Dar pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­ja apie kai ku­riuos ka­pi­nė­se kar­tais pa­ste­bi­mus ri­tu­a­lus. Ma­to, kai prie ka­pų at­ėję žmo­nės vai­ši­na­si val­giu, iš­ge­ria vy­no. Sa­ko gir­dė­jęs apie tam tik­rus pa­pro­čius, tad į to­kius da­ly­kus ir ne­ban­dąs kiš­tis. Už­tat pas­kui ran­da pa­lik­to mais­to, ša­ku­čių, ki­tų daik­tų, ku­rių ren­gu­sie­ji apei­gas ne­pa­si­var­gi­no iš­si­neš­ti...

Per žo­les ne­si­ma­to ka­pų

Mies­tui pri­klau­san­čių ka­pi­nių prie­žiū­ra ir tvar­ky­mu rū­pi­na­si ben­dro­vė „Uk­mer­gės ver­smė“. Šias te­ri­to­ri­jas, anot J. Mo­tie­jū­no, taip pat tvar­ko vie­šuo­sius dar­bus dir­ban­tys as­me­nys, pa­de­da moks­lei­viai. Su jų pa­gal­ba ka­pi­nės ap­ra­vi­mos, pa­gra­ži­na­mos nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mos ka­pa­vie­tės, ant jų pa­sta­to­mi ant­ka­piai.

Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, Uk­mer­gės ka­pi­nės yra pa­kan­ka­mai tvar­kin­gos. Pa­ly­gi­no jas su to­kio­mis vie­to­mis Lie­po­jo­je, ku­rio­je ne­se­niai lan­kė­si. „Ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis. Ten iš­vis bai­sus vaiz­das – nie­kur ne­nu­šie­nau­ta, net ka­pų ne­si­ma­to“, – da­li­jo­si įspū­džiais pri­žiū­rė­to­jas.

At­lie­kas „ati­duo­da“

mi­ru­sie­siems

De­ja, kai ku­rių pro­ble­mų ne­at­si­gi­na­ma ir pas mus. Jos su­si­ju­sios su šio­se te­ri­to­ri­jo­se sto­vin­čiais at­lie­kų kon­tei­ne­riais, ku­riuos gy­ven­to­jai nau­do­ja­ ne pa­gal pa­skir­tį.

J. Mo­tie­jū­ną pik­ti­na tai, kad į kon­tei­ne­rius, skir­tus tvar­kant ka­pus su­si­da­riu­sioms šiukš­lėms, gy­ven­to­jai su­ve­ža ir iš­me­ta sa­vo na­mų „tur­tą“. Ypač gau­siai vi­so­kių įvai­re­ny­bių at­si­kra­to­ma Duks­ty­nos ka­pi­nė­se. Pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­ja apie iš kon­tei­ne­rių ky­šan­čias pa­kuo­tes nuo na­muo­se nau­do­ja­mų prie­tai­sų, bui­ti­nių įren­gi­nių, su­krau­tas pa­dan­gas. Ap­mau­dą ke­lia ir to­kie ra­di­niai kaip lo­vos ar te­le­vi­zo­riai. „Vis­ką iš na­mų ne­ša, svar­bu – ne į sa­vo te­ri­to­ri­ją“, – ste­bi­si se­niū­ni­jos dar­buo­to­jas.

Jis sa­ko, kad šio­je vie­to­je tik­rai yra už ką bar­ti ir pa­ši­liš­kius. Mat Pa­ši­lės ka­pi­nių pri­ei­go­mis vi­sai kaip sa­vo­mis nau­do­ja­si ne­ma­žai ša­lia jų gy­ve­nan­čių­jų, ku­rie ne­tu­ri nuo­sa­vų šiukš­lių kon­tei­ne­rių. Tad bui­ti­nės at­lie­kos, užuot at­si­dū­ru­sios ten, kur joms ir pri­klau­so, prie­globs­tį ran­da ka­pi­nių kon­tei­ne­ry­je.