Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

 

...Ap­du­jęs nuo šil­tė­jan­čių ko­vo ga­rų vi­sur, kur tik akys be­už­ma­to, ėmęs bliauk­ti snie­gas. Te­ka grin­di­nio grio­ve­liais, len­da į kiek­vie­ną ply­šį, vėl iš­lin­du­sį iš po gi­lios snie­go kem­pi­nės, telk­šo net­gi ne­be ba­lo­mis, o iš­ti­sais tven­ki­niais gat­vė­se ir prie na­mų.

„Nors eik ir žve­jok“, – juo­kau­ja iš bal­ko­nų su­si­žval­gę kai­my­nai, da­bar jau bė­do­jan­tys ne dėl grum­bliuo­tų pus­nų, ta­pu­sių kliū­ti­mis prie na­mų pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį, bet dėl to, kad tos pus­nys taip pa­žliu­gu­sios, jog tik kū­jo­kai pa­gel­bė­tų ne­pa­kliū­vant į jų pin­kles.Vaikš­čio­ti su jais bū­tų per­ne­lyg su­dė­tin­ga, tad tau­tie­čiai šluo­te šluo­ja iš par­duo­tu­vių gu­mi­nius ba­tus. Var­van­čio pa­va­sa­rio pra­džio­je to­kia ava­ly­nė at­ro­dy­tų ir prak­tiš­ka, ir ap­sau­gan­ti, ir ne­rei­ka­lau­jan­ti to­kios prie­žiū­ros, kaip kad vi­si ki­ti mū­sų ba­tai, ba­te­liai ir ba­te­ly­čiai. Tai juos nu­va­lyk, tai iš­tepk, tai im­preg­nuok – lyg­tai ki­tų rū­pes­čių ne­tu­rė­tu­me, tik puo­se­lė­ti sa­vo ko­jų pa­puo­ša­lus...

Svar­būs to­kiu me­tu tie mū­sų apa­vai. Kol žie­mą kai­šio­jom ko­jas į kuo šil­tes­nius kai­liu­kus, da­bar tu­rė­tu­me avė­ti ko­ne du­be­nė­liais su plat­for­ma, iš ku­rių, jei ir pils­te­lė­tų kas tirps­tan­čio snie­go van­dens, jis leng­vai iš­si­taš­ky­tų. O ka­dan­gi tas „jei“ pas­ta­ruo­ju me­tu ta­pęs vi­sai ne ta­ria­muo­ju, dar svar­bes­ni tu­rė­tų bū­ti mū­sų dra­bu­žiai. Mat pa­te­ku­sie­ji tarp tų, ku­riems kaž­kas bal­tai pilkš­vo „du­šo“ pils­te­li su kau­pu, tą aki­mir­ką sva­jo­ja apie ne­per­šlam­pa­mą pa­la­pi­nę ant pe­čių, ku­rią ga­li ne­šio­tis vi­sur, kur tik iš­si­ruo­šei.

Nuo ne­pro­tau­jan­čių vai­ruo­to­jų ken­čian­tys pra­ei­viai pui­kiai su­pras, apie ką kal­ba­ma. Ka­dan­gi ne vi­si ga­li ar­ba no­ri tu­rė­ti au­to­mo­bi­lius, lie­ka sa­vo no­ru ar­ba pri­vers­ti­nai pė­din­ti plau­kian­čio­mis mies­to gat­vė­mis. Tik ne sa­vo no­ru ga­li at­si­dur­ti to­se plauk­ty­nė­se, kai koks nors prie ma­ši­nos vai­ro sė­din­tis „pi­lo­tas“ įsi­vaiz­duo­ja da­ly­vau­jąs pir­mau­jan­čių skrai­duo­lių čem­pio­na­te. Ir nuo gal­vos li­gi ko­jų ap­taš­ky­tas pur­vi­na ma­se bei steng­da­ma­sis nu­si­va­ly­ti su­tep­tus dra­bu­žius pra­kei­ki ir pa­va­sa­rė­jan­tį gam­to­vaiz­dį, ir per siau­rus ša­li­gat­vius, ir ap­skri­tai bū­ti­ny­bę kaž­kur ei­ti, kai tuo tar­pu ki­ti ma­no esan­tys plau­ki­mo var­žy­bo­se. Pas­ta­rie­ji gal per daug įsi­jau­tė į Ka­na­do­je vyks­tan­čių, tie­sa – ką tik pa­si­bai­gu­sių, žie­mos olim­pi­nių žai­dy­nių da­ly­vių vaid­me­nį. Tik ga­lė­tų su vi­sais pa­si­da­ly­ti ži­nio­mis, ku­rios spor­to ša­kos pro­fe­sio­na­lams at­sto­vau­ja...

***

Kol mies­to gat­vės lai­ki­nai vir­tu­sios Ve­ne­ci­ja, šir­dis tuo tar­pu vis la­biau džiū­gau­ja dėl su­grį­žu­sio pa­va­sa­rio. Si­nop­ti­kų aiš­kia­re­gys­tės dėl ge­ro­kai že­myn smuk­te­lė­ju­sios oro tem­pe­ra­tū­ros ku­rį lai­ką dar ma­lo­niai ste­bi­no. Bet kuo to­liau, tuo la­biau ėmėm bur­no­ti ant il­gos, šal­tos, tam­sios ir ge­lian­čios žie­mos. Tur­būt rei­ka­lin­giau­sia ji Ark­ty­je gy­ve­nan­tiems lo­kiams, ruo­niams ir ki­tiems gam­tos bi­čiu­liams. O mes, žmo­nės, nors ir su­ge­bė­tu­me bū­ti la­bai iš­tver­min­gi, vis tiek mal­dau­ja­me švie­saus ir šil­to me­to, mai­ti­nan­čio gy­vy­bi­nę ener­gi­ją ir pa­ke­lian­čio nuo­tai­ką.

Kar­tu su me­tų lai­kų kai­ta kaž­kas pa­si­kei­čia ir mū­sų kas­die­ny­bė­je. Kaip to­je re­kla­mo­je: kar­tą ga­li­me pa­si­ža­dė­ti nuo pa­va­sa­rio pra­dė­ti spor­tuo­ti, ki­tą kar­tą – nuo pir­ma­die­nio ban­dyt ne­be­rū­ky­ti, nuo ki­tos sa­vai­tės – dau­giau tau­py­ti...

***

O yra to­kių kas­die­ny­bės aki­mir­kų, ku­rios pa­va­sa­rį ar va­sa­rą, žie­mą ar ru­de­nį tie­siog įau­gu­sios į mies­to gy­ve­ni­mą, žmo­nių bū­tį, li­ki­mo pil­do­mą die­no­raš­tį. Štai vie­nas mū­sų die­ną nak­tį sto­vi­niuo­ja prie pre­ky­bos cen­tro, da­žuo­to­se ran­ko­se lai­ky­da­mas dar te­pan­tį pa­veiks­lą ir mik­liai aki­mis ieš­ko­da­mas ga­li­mo pir­kė­jo, ku­rio su­šelp­ti ke­li li­tai šį va­ka­rą gal­būt taps jo iš­si­gel­bė­ji­mu. Ki­tas ap­lin­ki­nių dė­me­sį at­krei­pian­tis mies­te­lė­nas kas­kart sku­ba ta pa­čia gat­ve, tik ry­tą – vie­na kryp­ti­mi, o va­ka­re – ki­ta. Ry­tą, ves­da­mas šu­nį, ei­na dar tie­siai. Va­ka­re šei­mi­nin­ką jau ve­da šuo... Ge­rai, kad na­mus abu lai­min­gai pa­sie­kia...

Tre­čias vi­sus uk­mer­giš­kius už­kal­bin­ti mėgs­tąs links­muo­lis nuo­lat va­žiuo­ja dvi­ra­čiu. Tik „vai­ruo­ja“ jį ne sė­dė­da­mas ant sė­dy­nės, o ei­da­mas gre­ta sa­vo­sios trans­por­to prie­mo­nės. Gal ši­taip pa­pras­čiau: ant­raip ne­bū­tų kaip pa­si­tei­sin­ti tvar­kos ser­gė­to­jams, pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl vai­ruo­da­mas kaž­ką gurkš­no­ja iš bu­te­lė­lio.

Ir taip – kas­dien: ne­svar­bu, ar taš­ko kas pus­nis, ar ne­įma­no­ma pa­kęs­ti va­sa­ros die­nos kait­ros. Se­ka žmo­ne­liai pas­kui sa­vo lem­tį, da­li­ja­si ja su gy­ve­ni­mu ir lai­mės tru­pi­nių ieš­ko sa­vaip įsi­vaiz­duo­da­mi gy­ve­ni­mo pras­mę. Ir sa­vaip įsi­vaiz­duo­ja kas­die­nį džiaugs­mą, sa­vaip su­lau­kia pa­va­sa­rių ir juos per­gy­ve­na. Nie­ka­da ne­ži­nai, ar ne­teks at­si­dur­ti jų vie­to­je. O jiems – ki­tų.

Pa­va­sa­rį at­gy­ja gam­ta, at­bun­da gy­vy­bė, ir kaž­kas klau­so­si mū­sų po žie­mos vėl be­at­si­ve­rian­čių sie­lų. Sa­ko, kad pa­va­sa­rį pats me­tas iš­va­ly­ti sie­lą ir min­tis. Gal iš tie­sų tai bū­tų tin­ka­miau­sias lai­kas, kad ne­si­grauž­tu­me vė­liau ne­pa­si­nau­do­ję ga­li­my­be bei iš­bars­tę ir tuos pas­ku­ti­nius tru­pi­nius...

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų