Kelionė pėsčiomis iš Vilniaus truko pusantros paros

Kaip ma­no­te, ko­kia bū­tų jū­sų ke­lio­nė na­mo po sos­ti­nė­je at­lik­tos gal­vos ope­ra­ci­jos? Tik­riau­siai au­to­mo­bi­liu par­vež­tų na­miš­kiai ar gi­mi­nės. Blo­giau­siu at­ve­ju na­mo par­vyk­tu­mė­te au­to­bu­su. Al­gir­das Šid­laus­kas po rim­tos gal­vos ope­ra­ci­jos ir  in­ten­sy­vaus gy­dy­mo na­mo į At­ko­čius par­ke­lia­vo pės­čias. Iš sos­ti­nės jis kul­nia­vo pus­an­tros pa­ros.

 

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Algirdą Šidlauską sostinės medikai po operacijos namo išleido pėsčią.

 

Dėl to, kad lyg šuo be li­to ki­še­nė­je ir net be dra­bu­žių bu­vo iš­stum­tas iš li­go­ni­nės, Al­gir­das Šid­laus­kas nie­kam skun­dų ne­ra­šys. Žmo­gus ne­iš­mo­ko nie­kie­no er­zin­ti nei skun­dais, nei pra­šy­mais.Vai­kų na­muo­se už­au­gęs, nei sa­vo šei­mos, nei nuo­sa­vo kam­po ne­tu­rin­tis 48 me­tų vy­ras yra įpra­tęs  pri­im­ti tik tai, kas jam duo­da­ma, bet, gink Die­ve, ne­pra­šy­ti.

Ta­čiau sa­ko, kad dėl to, jog ne­se­niai iš­ope­ruo­tam te­ko kul­niuo­ti na­mo apie 80 ki­lo­met­rų, šir­dį la­bai skau­da.

 

Nie­ko ne­pri­si­me­na

 

Kaip at­si­dū­rė Vil­niaus grei­to­sios pa­gal­bos uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je, Al­gir­das Šid­laus­kas ne­pri­si­me­na. Vie­nas kai­mie­tis ko­vo 21 die­ną jį ra­do gu­lin­tį pie­vos grio­vy­je. Bu­vo leis­gy­vis, pra­ra­dęs są­mo­nę, su di­džiu­le žaiz­da pa­kau­šy­je.

Su­ša­lu­sį, per­mir­ku­sį vy­rą me­di­kai nu­ga­be­no į li­go­ni­nę. Trau­ma pa­si­ro­dė be­san­ti rim­ta, tad te­ko li­go­nį ga­ben­ti į Vil­niaus grei­to­sios pa­gal­bos uni­ver­si­te­ti­nę li­go­ni­nę. Ten jam bu­vo at­lik­ta kau­ko­lės ope­ra­ci­ja. Iš do­ku­men­tų ma­ty­ti, kad kau­ko­lės trū­ki­mas sie­kė net 4 cen­ti­met­rus. Gy­dy­mas bu­vo ga­na sėk­min­gas. Po aš­tuo­nių die­nų me­di­kai vy­rą iš­ra­šė na­mo.

„Ar jūs sa­kė­te, kad ne­tu­ri­te nė li­to ir kad nė­ra, kas jus iš li­go­ni­nės par­vež­tų na­mo?“ – tei­rau­juo­si vy­ro. „O tai kaip­gi, sa­kiau, kad ne­tu­riu. Ko pa­pra­šy­ti, kad ne­tu­riu pi­ni­gų“, – tvir­ti­na žmo­gus. Ro­dy­da­mas sa­vo ba­tus, striu­kę, megz­ti­nį, sa­ko, kad vi­sa tai – ge­ros mo­ters jam do­va­no­ti rū­bai. Jei ne jie, tik­riau­siai bū­tų iš­mes­tas iš li­go­ni­nės dar ir pli­kas.

Šla­pi rū­bai, ku­riais vil­kė­da­mas jis bu­vo nu­ga­ben­tas į Vil­nių, anot Al­gir­do, bu­vo su­grūs­ti į mai­šą, nu­mes­ti ir su­pe­lė­ję. Nie­kas ne­pa­si­var­gi­no jų iš­džio­vin­ti. Slau­gė to­kius juos at­ki­šo iš li­go­ni­nės na­mo iš­ra­šy­tam uk­mer­giš­kiui.

 

Dra­bu­žius su­pū­dė

 

Pa­ma­tęs, kad sa­vo dra­bu­žių vilk­tis tie­siog ne­įma­no­ma, žmo­gus pa­si­guo­dė vie­no­je pa­la­to­je gu­lė­ju­sio vai­ki­nu­ko ma­mai. Ši bu­vo gai­les­tin­ga ir la­bai su­pra­tin­ga – at­ne­šė sa­vo sū­naus dra­bu­žius ir ba­tus.

Rū­bais ap­do­va­no­tas A. Šid­laus­kas dar kar­tą pa­ty­rė sve­ti­mų žmo­nių jaut­ru­mą, kai šie dy­kai pa­ve­žė­jo jį iki pat Vil­niaus pa­kraš­čio. At­si­svei­ki­no ir pa­lei­do vil­da­mie­si, kad že­mė­je yra ir dau­giau ge­rų žmo­nių, kad kas nors su­stos ir pa­vė­žės žmo­gų iki Uk­mer­gės. Ta­čiau ran­ka mo­jan­čio barz­do­to pa­ke­lei­vio su pleist­ru už­lip­dy­ta gal­va nie­kas vež­ti ne­no­rė­jo.

Al­gir­das sa­kė il­gai ban­dęs su­stab­dy­ti ma­ši­ną. Vel­tui. Nie­kas ne­sto­jo. Pra­ra­dęs vil­tį ir su­ša­lęs, į Uk­mer­gę jis pa­trau­kė pės­čias. Pri­ėjęs au­to­bu­sų sto­te­lę vis su­sto­da­vo pail­sė­ti, o pa­sė­dė­jęs vėl ei­da­vo.

 

Lie­pė ei­ti žo­le

 

Ne­to­li Mai­šia­ga­los uk­mer­giš­kį su­stab­dė po­li­ci­jos pa­tru­liai. Api­ba­rė, kam ei­na au­to­ma­gist­ra­lės ša­li­ke­le. Sa­kė, kad ne­ga­li­ma, kad tu­ri ei­ti žo­le. „Ar sa­kė­te, kad ne­tu­ri­te pi­ni­gų ir ne­ga­li­te par­si­ras­ti į Uk­mer­gę“, – nie­kaip ne­ga­liu pa­ti­kė­ti vy­ro pa­sa­ko­ji­mu. Šis ti­ki­na, kad pa­rei­gū­nams trum­pai pa­pa­sa­ko­jęs, kas jam nu­ti­ko, šie tik lie­pė ei­ti žo­le ir nu­va­žia­vo.

„Kol jie ma­ne ma­tė, klau­siau, bet pas­kui vėl ėjau as­fal­tu“, – pa­sa­ko­jo Al­gir­das. Ti­ki­na iš sos­ti­nės į At­ko­čius pė­di­nęs pus­an­tros pa­ros – nie­kur ne­mie­go­jęs, ir net il­gai ne­sė­dė­jęs, nes bu­vę la­bai šal­ta. Do­va­no­ti spor­ti­niai ba­te­liai bu­vę la­bai pa­to­gūs, žaiz­dų ir pūs­lių ne­pri­spau­dęs, tik ko­jas bai­siai gė­lė.

Tik­riau­siai vy­ras nie­kam apie sa­vo ke­lio­nę pats ne­pra­si­tar­tų, jei jo at­si­tik­ti­nai ne­bū­tų pa­ži­nu­si vie­na At­ko­čių me­di­kė. Kaip tik tą die­ną ji va­žia­vo į Vil­nių. Va­žiuo­jant link sos­ti­nės au­to­ma­gist­ra­lė­je ties Krikš­tė­nais šmės­te­lė­jo ke­liau­jan­tis ma­ty­tas žmo­gus. Su­grį­žu­si na­mo, va­ka­re tą pa­tį žmo­gų su­ti­ko jau At­ko­čiuo­se. Pa­si­tei­ra­vo, ar tik ne jį ma­tė ties Krikš­tė­nais. Šis pa­tvir­ti­no ir pa­si­guo­dė iš Vil­niaus na­mo ke­lia­vęs pės­čio­mis.

 

Pa­gal­bos ne­pra­šo

 

„Nie­kaip ne­su­pran­tu, kaip ga­li bū­ti  žmo­nės to­kie abe­jin­gi, juk li­go­ni­nės dar­buo­to­jai ga­lė­jo ir mums pra­neš­ti, kad iš­lei­džia žmo­gų, ku­rio nė­ra kam par­vež­ti na­mo, bū­tu­me kaž­ką da­rę, pa­gel­bė­ję“, – kal­bė­jo su ve­ly­ki­niu lauk­ne­šė­liu pas Al­gir­dą iš­si­sku­bi­nu­si Del­tu­vos se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ja­ni­na Lei­tie­nė. Ji pa­tvir­ti­no, kad vai­kų na­muo­se au­gęs, sa­vo šei­mos ne­su­kū­ręs vie­ni­šius Al­gir­das nie­ka­da ne­si­krei­pė į se­niū­ni­ją pa­gal­bos. Nei mal­kų, nei pa­šal­pų, nei pa­sto­gės iš val­džios jis nie­ka­da ne­pra­šė. Jau daug me­tų glau­džia­si vie­no ge­ra­šir­diš­ko ku­ni­go duo­ta­me nau­do­tis na­me, lais­va­lai­kiu skai­to kny­gas, o dirb­da­mas pa­die­nius dar­bus ap­si­rū­pi­na mais­tu ir ap­da­ru.

 

Ti­ki, kad skriau­di­ką pri­čiups

 

Pa­klaus­tas, ką gal­vo­jo pus­an­tros pa­ros ke­liau­da­mas na­mo, kai pro ša­lį vie­nas po ki­to lė­kė au­to­mo­bi­liai, Al­gir­das ne­fi­lo­so­fa­vo ir ne­si­guo­dė. Te­pa­sa­kė, kad jo ėji­mas bu­vo vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas – juk kaž­kaip na­mus rei­kė­jo pa­siek­ti.

Tvir­ti­no, kad da­bar jam svar­biau­sia – ne­si­guos­ti, o iš­si­aiš­kin­ti, kas jį su­mu­šė ir pa­li­ko mer­dė­ti lau­kuo­se. Nors dėl šio įvy­kio po­li­ci­jo­je pra­dė­tas iki­teis­mi­nis ty­ri­mas. Vy­ras abe­jo­ja, ar pa­rei­gū­nai nu­sta­tys nu­si­kal­tė­lį, ta­čiau vi­lia­si, kad, po tru­pu­tį grįž­tant at­min­čiai, tai pa­vyks pa­da­ry­ti jam pa­čiam.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų