Laikrodininkus įrašysime į Raudonąją knygą

Autorius Ukmergės žinios

Dau­giau kaip ke­tu­rias­de­šimt me­tų laik­ro­džių tai­syk­lo­je dir­ban­ti uk­mer­giš­kė Al­do­na Ša­tie­nė šios pro­fe­si­jos li­ki­mą prog­no­zuo­ja liūd­nai. Laik­ro­di­nin­kai jau­čia­si tar­si pas­ku­ti­niai mo­hi­ka­nai, ku­rių ne­pa­keis jau­no­ji pa­mai­na. Šios pro­fe­si­jos at­sto­vų ne­ren­gia nė vie­na mo­ky­mo įstai­ga.

 

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ

 

aldona_satiene_lig_juod_ntr_007

Au­to­rės nuotr. Al­do­na Ša­tie­nė sa­ko, kad laik­ro­džio kai­na ne vi­suo­met at­spin­di jo ko­ky­bę

A. Ša­tie­nė laik­ro­di­nin­ko pro­fe­si­ją įsi­gi­jo 1968 me­tais, kuo­met va­di­na­muo­sius bui­ti­nin­kus – kir­pė­jus, ma­ni­kiū­ri­nin­kes, ava­ly­nės tai­sy­to­jus, laik­ro­di­nin­kus – ruo­šė Vil­niaus 47-oji pro­fe­si­nė tech­ni­kos mo­kyk­la. Bai­gu­sius šią mo­kyk­lą įdar­bin­da­vo vi­so­je Lie­tu­vo­je tuo me­tu po­pu­lia­riuo­se įvai­rias bui­ti­nes pa­slau­gas tei­kian­čiuo­se punk­tuo­se. Mū­sų pa­šne­ko­vė pa­sky­ri­mą ga­vo Uk­mer­gė­je.

Laik­ro­di­nin­ko spe­cia­ly­bė ne­bu­vo ta iš­sva­jo­to­ji – jau­nys­tė­je ji no­rė­ju­si tap­ti kir­pė­ja. Ta­čiau nu­ve­žus do­ku­men­tus į mo­ky­mo įstai­gą pa­aiš­kė­jo, kad vie­tų kir­pė­jų gru­pė­je ne­be­li­ko.

„Pa­siū­lė mo­ky­tis laik­ro­di­nin­ko spe­cia­ly­bės. Su­ti­kau, ta­čiau sa­vęs, pa­lin­ku­sios prie laik­ro­džių me­cha­niz­mų su di­di­na­muo­ju stik­lu ant akies, tuo­met ne­įsi­vaiz­da­vau“, – at­vi­rau­ja ji.

Tar­nau­ja de­šimt­me­čius

 

Laik­ro­di­nin­kė me­na lai­kus, kuo­met ran­ki­nių, sta­li­nių, sie­ni­nių laik­ro­džių, ža­din­tu­vų kiek­vie­nuo­se na­muo­se bu­vo po ke­le­tą ar net ke­lio­li­ka. Jais bu­vo už­vers­tos ir tai­syk­los. So­viet­me­čiu Uk­mer­gės laik­ro­džių tai­syk­lo­je dir­bo dvy­li­ka laik­ro­di­nin­kų.

Dar da­bar žmo­nės at­ne­ša tai­sy­ti se­nu­tė­lius ru­siš­kus „Luč“, „Sla­va“, „Ra­ke­ta“. Ru­siš­ki so­viet­me­čio lai­kų laik­ro­džiai, pa­sak pa­šne­ko­vės, tuo­met bu­vo ver­ti­na­mi ne vel­tui – pui­kūs, ko­ky­biš­ki me­cha­niz­mai tik­si 50 – 60 me­tų. Šiuo me­tu jais ypač do­mi­si se­no­viš­kų laik­ro­džių ko­lek­ci­nin­kai.

Ko­lek­ci­nin­kai – ne­re­ti laik­ro­džių tai­syk­los lan­ky­to­jai. At­ei­na pa­si­tar­ti, ar ver­tin­gas jų įsi­gy­tas eks­po­na­tas, ar ko­ky­biš­kas jo me­cha­niz­mas.

 

Nu­kon­ku­ra­vo te­le­fo­nai

 

Be­veik prieš pen­kio­li­ka me­tų laik­ro­džius iš­stū­mė mū­sų kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me ne­pa­kei­čia­mais ta­pę mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai. Žmo­nėms pa­si­ro­dė pa­to­gu: vie­na­me prie­tai­se – ke­lios funk­ci­jos.

Tuo­met ir laik­ro­džių meist­rams ne py­ra­gai bu­vo – kar­tais net sa­vai­tę tek­da­vo lauk­ti, kuo­met pri­eis ei­lė ko­kį laik­ro­du­ką pa­tai­sy­ti.

 

Pra­na­šau­ja re­ne­san­są

 

Pa­ga­liau bui­ti­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mas vi­sai iš­iro, o pa­tal­pas im­ta­si pri­va­ti­zuo­ti. Ke­lio­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų dirb­tu­ves kar­tu su ke­lio­mis ko­le­gė­mis įsi­gi­jo ir A. Ša­tie­nė. Da­bar laik­ro­džių tai­syk­lo­je dar­buo­ja­si ir klien­tais da­li­ja­si dvie­se – ki­ta pa­mai­na dir­ba laik­ro­di­nin­kė Ri­mu­tė Va­si­liaus­kie­nė.

Ne­skai­čiuo­jant smul­kaus re­mon­to ar ele­men­tų kei­ti­mo, per mė­ne­sį meist­rės te­su­lau­kia apie dvi­de­šimt klien­tų, prie ku­rių laik­ro­džių rei­kia „pa­si­krapš­ty­ti“ po ke­le­tą va­lan­dų ar il­giau. Ta­čiau, pa­sak A. Ša­tie­nės, laik­ro­džių re­ne­san­sas ne už kal­nų – vis dau­giau žmo­nių vėl at­ran­da laik­ro­dį. Kas se­ną iš stal­čiaus iš­si­trau­kia, kas par­duo­tu­vė­je nau­ją  iš­si­ren­ka.

 

Dangs­to­si var­dais

 

Ne vie­ną tūks­tan­tį laik­ro­džių sa­vo ran­ko­mis ant­ram gy­ve­ni­mui pri­kė­lu­si mo­te­ris sa­ko, kad da­bar ga­mi­na­mus šiuos me­cha­niz­mus ga­li­ma kla­si­fi­kuo­ti į dvi pa­grin­di­nes ka­te­go­ri­jas – bran­gius ir ge­ros ko­ky­bės laik­ro­džius bei ma­si­nės ga­my­bos ne­ko­ky­biš­kas „štam­puo­tes“. Pas­ta­rie­ji, ga­mi­na­mi Ki­ni­jo­je, ki­tuo­se Piet­ry­čių Azi­jos kraš­tuo­se, ne­re­tai bū­na mas­kuo­ja­mi gar­sių ga­min­to­jų pa­va­di­ni­mais.

Kar­tais pa­ė­mu­si į ran­kas ir pa­ma­čiu­si ži­no­mo ga­min­to­jo var­dą net pa­ti meist­rė ap­si­gau­na. Ta­čiau gra­žus di­zai­nas – dar ne vis­kas. Mat nu­ė­mus apa­ti­nį laik­ro­džio dang­te­lį pa­aiš­kė­ja re­a­ly­bė.

Į tai­syk­lą be­veik ne­be­at­ne­ša­ma ža­din­tu­vų. Da­bar ga­mi­na­ma daug ne­re­mon­tuo­ja­mų ža­din­tu­vų. Kai ga­li už aš­tuo­nis li­tus nu­si­pirk­ti, daž­nas ne­su­ka sau gal­vos dėl re­mon­to.

 

Akis sten­gia­si tau­so­ti

 

Laik­ro­di­nin­kė sa­ko, kad ran­ki­nių laik­ro­džių de­ta­lės to­kios smul­kios, kad pirš­tais jų nė ne­su­grai­by­si. Tam nau­do­ja­mi spe­cia­lūs pin­ce­tai. O ap­žiū­rė­ti ir ge­di­mą su­ras­ti mi­nia­tiū­ri­nia­me me­cha­niz­me įma­no­ma tik per di­di­na­mą­jį stik­lą.

A. Ša­tie­nė pri­si­pa­žįs­ta akis la­bai tau­so­jan­ti. Na­mo iš dar­bo grį­žu­si ne­be­ima į ran­kas kny­gos ar vir­ba­lų. Ėmė­si kar­tą ko­ji­nes nu­si­megz­ti, bet kai akys vie­ną pa­bai­gus aša­ro­ti ir per­štė­ti pra­dė­jo, ant­ro­sios ne­be­si­ė­mė.

 

Kai­nos – ne did­mies­čių

 

Į mū­sų mies­te esan­čią laik­ro­džių tai­syk­lą at­va­žia­vę did­mies­čių gy­ven­to­jai ste­bi­si že­mo­mis kai­no­mis. A. Ša­tie­nė pa­sa­ko­ja, kad, pa­kei­tus ele­men­tą, vie­nas vil­nie­tis net ne­dve­jo­da­mas ant sta­lo še­šias­de­šimt li­tų pa­dė­jo.

Su­ži­no­jęs, kad ir de­šim­ties li­tų per daug, nuo­sta­bos ne­slė­pė.

Ne­re­tai su­ge­du­siu laik­ro­džiu ne­ši­ni už­su­ka ir iš už­sie­nio atos­to­gų grį­žę uk­mer­giš­kiai. Sa­ko, kad čia ke­lio­li­ka kar­tų pi­giau pa­slau­ga kai­nuo­ja.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta kar­tais su ko­le­ge pa­juo­kau­jan­čios, kad rei­kė­tų ko­kius laik­ro­di­nin­kų kur­sus Uk­mer­gė­je or­ga­ni­zuo­ti. Ta­čiau kol kas rim­tai apie tai ne­svars­tė – vis lau­kia, kad pa­rūps ko­kiai nors mo­ky­mo įstai­gai ir šios pro­fe­si­jos at­ei­tis.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *