La­bai pra­smin­ga švęs­ti Mo­ti­nos die­ną pir­mą­jį ge­gu­žės sek­ma­die­nį. Jau vien to­dėl, kad šis lai­kas gam­to­je toks gra­žus ir al­suo­jan­tis nau­ja gy­vy­be, kaip kū­di­kio be­si­lau­kian­ti mo­te­ris.

Pri­si­me­nu iš pa­aug­lys­tės, kaip ma­ma kar­tą man pa­sa­kė, kad svar­biau­sia mo­te­riai, jei pa­gim­dei, – iš­au­gin­ti do­rus, ge­rus vai­kus.

Man ta­da tik­rai at­ro­dė vis­kas ki­taip. Moks­las, kar­je­ra ir vi­si ki­ti da­ly­kai at­ro­dė pa­trauk­liau ir svar­biau. Vai­kai, įsi­vaiz­da­vau, pa­tys nor­ma­liai au­ga ir iš­au­ga.

Tu­riu fan­tas­tiš­kų drau­gių bū­rį – dar tik ma­mų ir jau mo­čiu­čių. Ko­kie pa­tir­čių lo­by­nai su­kaup­ti au­gi­nant pir­ma­gi­mius ir ant­ruo­sius vai­ke­lius. Pri­si­me­nu, ko­kia bu­vo pro­ble­ma at­pra­tin­ti duk­ry­tę nuo čiulp­tu­ko. Be drau­gės Gai­lu­tės pa­gal­bos bū­čiau puo­lu­si į ko­kią dep­re­si­ją. Nors prieš tris­de­šimt me­tų gal to­kios diag­no­zės ir ne­ži­no­jo­me.

O ko­kia lai­mė bu­vo da­lin­tis su drau­gė­mis pir­mo­jo vai­ke­lio žings­nio ste­buk­lu, pir­mo­jo žo­džio skam­be­siu, pir­mo­sios mei­lės iš­gy­ve­ni­mais.

Da­bar, kai su­si­ren­ka­me bū­rin, var­tom vai­kų ir anū­kų nuo­trau­kas, ska­nau­ja­me pa­čių kep­tus py­ra­gus, pri­si­me­nam jau iš­ėju­sias kai ku­rių drau­gių ma­mas, pa­ly­gi­na­me duk­rų ir sa­vo jau­nys­tę.

Kar­tais spren­džia­me am­ži­ną pro­ble­mą – ar rei­kia kiš­tis į anū­kų auk­lė­ji­mą, ar rei­kia mo­ky­ti su­au­gu­sius vai­kus.

Di­džiuo­juo­si sa­vo drau­gių iš­min­ti­mi – rei­kia bū­ti my­lin­čia ma­ma ir tru­pu­tį le­pi­nan­čia anū­kus mo­čiu­te. Va­sa­rą, kai anū­kai at­va­žiuo­ja pa­bū­ti su se­ne­liais, ma­no drau­gė Ja­ni­na su­ren­gia jiems ke­lio­nę mies­to au­to­bu­su. Anū­kė­liai, įpra­tę ke­liau­ti tik su tė­vais au­to­mo­bi­liais, įli­pę į au­to­bu­są su vi­sais pa­si­svei­ki­na. Tik dė­dės ir te­tos ne vi­sa­da at­sa­ko, nes at­ro­do ne­įpras­ta, kai po­ros me­tų pi­pi­ras toks man­da­gus ir no­ri ben­drau­ti.

O ko­kia po­pu­lia­ri tarp mū­sų bū­da­vo dis­ku­si­ja apie duk­ras ir sū­nus. Kaip lau­žy­da­vo­me ie­tis tik sū­nų ir tik duk­rų ma­mos. Vio­le­ta, dvie­jų sū­nų ma­ma, čia bū­da­vo ne­per­kal­ba­ma. Ir kaip jos nuo­mo­nė pra­dė­jo švel­nė­ti, kai su­lau­kė anū­kės...

Mo­ti­nos die­na. Pa­sau­lis su­tver­tas taip, kad švie­są kei­čia tam­sa, kad to­mis pat aki­mis rie­da džiaugs­mo ir skaus­mo aša­ros.

Jos rie­dė­jo ir ma­no, ir drau­gių skruos­tais. Jas šluos­tė ar­ti­mų žmo­nių mei­lė, dė­me­sys. Kar­tais – sau­lė ir pa­va­sa­rio vė­jas...

Gy­ve­ni­mą nu­gy­ven­ti – ne ke­lią per­ei­ti. Vai­kus pa­gim­dy­ti, iš­au­gin­ti ir iš­auk­lė­ti – pa­grin­di­nė mo­ti­nos mi­si­ja.

Mo­ti­nos die­na. Švęs­ki­te taip, kad šir­dy­je bū­tų ra­mu, kad vai­kai ir anū­kai ge­rai jaus­tų­si bū­da­mi ša­lia, kad ne­gan­dos ir įvai­rūs ne­pa­to­gu­mai bū­tų lai­ki­ni iš­ban­dy­mai. Ir ne­ly­gin­ki­me sa­vo gy­ve­ni­mų su ki­tais, kad ne­už­rūs­tin­tu­me sa­vo An­ge­lo sar­go.

{jcomments off}