Is­to­ri­kai 1812-ųjų bir­že­lio 28 die­ną Del­tu­vos že­mė­se įvy­ku­sį Pran­cū­zi­jos ir Ru­si­jos ka­riuo­me­nių mū­šį va­di­na reikš­min­go­mis kau­ty­nė­mis. Di­džio­jo im­pe­ra­to­riaus Na­po­le­o­no Bo­na­par­to ke­ti­ni­mai su­nai­kin­ti ru­sų ka­riš­kius ne­pa­vy­ko – jų pa­jė­gos sėk­min­gai at­si­trau­kė ir per­si­kė­lė per Šven­to­sios upę.

Ka­riū­nų žir­gai pri­pra­tin­ti prie karš­čio ir pa­tran­kų gar­sų...

Vil­kmer­gės mū­šio ins­ce­ni­za­ci­jo­je šie­met da­ly­va­vo Uk­mer­gės, Kau­no, Klai­pė­dos ka­ro is­to­ri­jos klu­bų na­riai, at­vy­ko sve­čių iš Lat­vi­jos bei Len­ki­jos – su­lauk­ta apie 130 da­ly­vių. Šeš­ta­die­nį sa­vo vieš­na­gę Uk­mer­gė­je, iš va­ka­ro įsi­kū­rę sto­vyk­las Del­tu­vo­je, jie pra­dė­jo ka­ri­niu pa­ra­du mies­to gat­vė­mis. Bu­vo ga­li­ma ap­žiū­rė­ti iš­kil­min­gai iš­si­ri­kia­vu­sius pul­kus, pa­kel­tos vė­lia­vos. Vė­liau ka­riš­kiai iš­si­ren­gė į Del­tu­vą.

Su­si­do­mė­ju­sių­jų ren­gi­niu ne­sti­go.

Pro­gra­mo­je bu­vo nu­ma­ty­tas žy­gia­vi­mas iš Uk­mer­gės į mū­šio vie­tą, ta­čiau or­ga­ni­za­to­rių pla­nus su­jau­kė ali­nan­ti kait­ra. „Ren­gi­nio iš­va­ka­rė­se ban­dėm su ke­le­tu vien­min­čių ei­da­mi iš Vep­rių pa­siek­ti Del­tu­vą. Ta­čiau su to­kia ap­ran­ga be­pro­tiš­ka­me karš­ty­je ga­li at­si­dur­ti ša­lia mir­ties, – pa­sa­ko­jo Ju­lius Za­rec­kas, vie­nas 1-ojo LDK Di­džio­jo Et­mo­no pės­ti­nin­kų re­gi­men­to ka­riū­nų. – Žy­gis bū­tų nuo­sta­bus da­ly­kas, de­ja, gam­tos są­ly­gos ne­lei­do.“

Ka­riš­kių su­si­rė­mi­mas – tik ko­vos ins­ce­ni­za­ci­ja.

Šie­met mū­šy­je su­lauk­ta kiek ma­žiau ka­ro is­to­ri­jos aist­ruo­lių nei įpras­tai. Ne vi­si spė­jo at­si­kvėp­ti po Kau­ne prieš ke­lias sa­vai­tes pra­ūžu­sio tarp­tau­ti­nio gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lio. Ke­le­tą die­nų vy­ku­sia­me di­džiu­lia­me ren­gi­ny­je, skir­ta­me Na­po­le­o­no ka­riuo­me­nės per­si­kė­li­mo per Ne­mu­ną 200 me­tų ju­bi­lie­jui, „ko­vė­si“ apie 1000 ka­rei­vių iš dau­ge­lio ša­lių.

Karš­tis pra­re­ti­no ir Del­tu­vos mū­šio žiū­ro­vų gre­tas. Il­ga­sis sa­vait­ga­lis, anot or­ga­ni­za­to­rių, dau­ge­lį „iš­vi­jo“ į so­dus, prie eže­rų. Ta­čiau ste­bė­ti mū­šio kai ku­rie spe­cia­liai at­vy­ko net iš Že­mai­ti­jos, o tarp su­si­do­mė­ju­sių­jų bu­vo ga­li­ma su­tik­ti ir sve­čių iš už­sie­nio.

Ko­va ir karš­tis iš­se­ki­no vi­sas jė­gas.

Kuo Vil­kmer­gės mū­šis ypa­tin­gas pa­tiems da­ly­viams, pa­si­šo­vu­siems kuo vaiz­din­giau at­kar­to­ti ano me­to įvy­kius? „Su­grįž­ti du šim­tus me­tų at­gal vi­siš­kai tiks­liai ne­įma­no­ma, ta­čiau mes su­ku­riam tam tik­rą lai­ko ma­ši­ną, – sa­ko J. Za­rec­kas. – At­ku­riam is­to­ri­ją ir pa­tei­kiam vaiz­dą, ku­ris bu­vo prieš tiek lai­ko.“

At­vy­ku­sie­ji tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­vaikš­čio­ti po pul­kų sto­vyk­las, pa­ma­ty­ti ka­riš­kių bui­tį, ap­žiū­rė­ti gin­klus ir net­gi juos iš­ban­dy­ti.