Da­lios šei­mą iš­ti­ko di­de­lė bė­da. Li­gos pa­kirs­ta iš gy­ve­ni­mo iš­ėjo vai­kys­tės lė­lių ne­už­mig­džiu­si, bet ir jau­nys­tės džiaugs­mo dar ne­pa­ty­ru­si duk­ra.

Apie mo­ti­nos skaus­mą, pa­lai­do­jus mer­gai­tę, at­si­tik­ti­nai pa­skai­tė ki­ta mo­te­ris – Sau­lė. Šluos­ty­da­ma aša­ras ir su­pras­da­ma, kad yra ir sve­ti­mas skaus­mas, ji sė­do ir pa­ra­šė ei­lė­raš­tį iš­ėju­sios duk­ros var­du ge­din­čiai ma­mai. Pa­grin­di­nė ei­lė­raš­čio min­tis bu­vo ta, kad ma­ma šyp­so­tų­si ir gy­ven­tų sa­vo gy­ve­ni­mą, nes jai nau­jo­je erd­vė­je yra ge­rai. Ki­taip ta­riant, gy­ven­tų kur­da­ma, bet ne rau­do­mis.

Mo­te­rys vie­na ki­tos ne­pa­ži­no­jo.

Sau­lė per­ra­šė ei­lė­raš­tį ir, įdė­ju­si į vo­ke­lį, su­si­ra­do ad­re­są, nu­ve­žė prie Da­lios na­mų ir įme­tė į paš­to dė­žu­tę.

„Ste­bė­jau tą mo­te­rį. Ma­čiau, kad, lai­kui bė­gant, jos vei­de at­si­ra­do šyp­se­na, kad ji gy­ve­no pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Ma­ne tai džiu­gi­no“, – pa­sa­ko­ja Sau­lė.

Pra­ėjo de­šimt­me­tis. Sau­lė su­lau­kė skam­bu­čio iš ne­pa­žįs­ta­mos mo­ters ver­slo klau­si­mu. Su­si­ta­rė su­si­tik­ti. Kai Da­lia at­si­sė­do į Sau­lės ma­ši­ną, pas­ta­ro­ji su­pra­to, kad tai – ta pa­ti mo­te­ris, ku­riai ji sky­rė ei­lė­raš­tį.

Pra­si­dė­jo at­sar­gus po­kal­bis. Sau­lė pa­klau­sė, ar Da­lia pa­lai­do­jo duk­rą. Šiai tei­gia­mai at­sa­kius, pa­si­do­mė­jo, ar ji ga­vo ei­lė­raš­tį.

„Su­si­kau­piau, – pa­sa­ko­ja Sau­lė, – ir pa­sa­kiau, kad aš tą ei­lė­raš­tį pa­ra­šiau.“

Mo­te­rys kal­bė­jo­si, ver­kė ir džiau­gė­si, kad iš­ėju­si mer­gai­tė su­ve­dė jas sun­kiu me­tu ir su­tei­kė ne­tek­čiai iš­min­ties.

Iš­min­tis – tai di­džiau­sia Die­vo do­va­na žmo­gui. Kaip svar­bu, kad kri­ti­niais gy­ve­ni­mo mo­men­tais ša­lia kiek­vie­no mū­sų bū­tų iš­min­tin­gų žmo­nių.

Vie­to­je pa­bai­gos.

Šios dvi mo­te­rys su­si­tin­ka, kal­ba­si ir džiau­gia­si.

Lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lė sa­ko: di­di iš­min­tis pro ma­žą ger­klę ne­iš­len­da.

{jcomments off}