Ką pri­va­lo da­ry­ti me­di­kas, iš­vy­dęs mirš­tan­tį žmo­gų? Ko­dėl gy­dy­to­jai to­kie abe­jin­gi ser­gan­tie­siems? At­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus ieš­ko mi­ru­sio­jo duk­ra Dai­va Driu­kie­nė, ku­ri skau­džios pa­tir­ties ne­iš­ven­gia jau ne­be pir­mą kar­tą.

Mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog pa­gal­bos ser­gan­čiam, fi­ziš­kai ne­įga­liam tė­čiui pri­rei­kė ge­gu­žės 19 die­ną. Tą­syk jis bu­vo nu­sil­pęs, su­tri­ko kal­ba, žmo­gus ne­be­re­a­ga­vo į ap­lin­ką. To­kią bū­se­ną sa­ko su­sie­ju­si su in­sul­to po­žy­miais, to­dėl nu­ve­žė tė­tį į li­go­ni­nę.

Pri­ėmi­mo ir sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je li­go­nį, tu­rė­ju­sį 37,7 laips­nio tem­pe­ra­tū­ros, ap­žiū­rė­jo gy­dy­to­jai Da­lius Pa­ške­vi­čius ir Vy­tau­tas Šė­mys. Įta­rus plau­čių už­de­gi­mą, bu­vo pa­da­ry­ta plau­čių nuo­trau­ka. Ta­čiau kon­kre­taus at­sa­ky­mo apie diag­no­zę D. Driu­kie­nė tei­gia taip ir ne­su­lau­ku­si.

Žmo­gų bu­vo ke­ti­na­ma iš­leis­ti į na­mus, liep­ta var­to­ti an­ti­bio­ti­kus. Pa­šne­ko­vė sa­ko pra­šiu­si at­si­žvelg­ti į tai, kad tė­čio būk­lė daug rim­tes­nė. Ti­kė­jo­si, kad bū­tent li­go­ni­nė­je jam bus skir­tas tin­ka­mas gy­dy­mas.

Ta­čiau ne­su­vo­kia, ko­dėl iš­kart bu­vo pa­gul­dy­tas į Vi­daus li­gų sky­rių. „Ke­tu­rias die­nas bu­vo gy­do­mas nuo plau­čių už­de­gi­mo, o tik ge­gu­žės 23 die­ną pa­da­rė gal­vos sme­ge­nų kom­piu­te­ri­nę to­mog­ra­fi­ją. Pa­aiš­kė­jo, kad jam vi­sai ne plau­čių už­de­gi­mas“, – mo­te­ris tei­gė, kad jos įta­ri­mai dėl in­sul­to pa­si­tvir­ti­nę.

Vais­tų ne­pa­nau­do­jo

Dar ki­tą die­ną S. La­buns­kas bu­vo per­kel­tas į Neu­ro­lo­gi­jos sky­rių. Anot duk­ters, čia rei­kia­ma prie­žiū­ra ne­bu­vo su­teik­ta. Pir­miau­sia, ar­ti­mie­ji ne­su­pran­ta, ko­dėl tė­čio tin­ka­mai ne­gy­dė vais­tais, ku­rių pa­tys tu­rė­jo pa­rū­pin­ti.

„Gy­dy­to­ja iš­ra­šė pa­pil­do­mų vais­tų. Kai nu­pir­kom ir at­ne­šėm, se­se­lė sa­ko – vais­tai lei­džia­mi iki šeš­tos va­lan­dos. Ma­tyt, to­kia tvar­ka... – ste­bė­jo­si pa­šne­ko­vė. – Bet ir ki­tą die­ną po pie­tų bro­lis at­va­žia­vo – vi­sos de­šimt am­pu­lių dė­žu­tėj net ne­pra­dė­tos... Tu­rė­jo tą pa­tį penk­ta­die­nį su­leis­ti, per­dien – po du kar­tus, o jau sek­ma­die­nį su­ži­no­jom, kad iš­vis bu­vo tik vie­na su­leis­ta.“

Pa­gal­bos ne­su­tei­kė

Lem­tin­gą­jį ge­gu­žės 27-osios sek­ma­die­nį apie šeš­tą va­lan­dą va­ka­ro vy­ras mi­rė, o įvy­kių li­go­ni­nė­je liu­di­nin­ku ta­po D. Driu­kie­nės bro­lis.

Tą­dien jis lan­kė tė­tį. Vė­liau vy­ras pa­sa­kos, jog nu­ve­žus tė­vu­ką į du­šą, šiam pa­si­da­rė sil­pna ir jis ve­ži­mė­ly­je su­kniu­bo. Sū­nus puo­lė pra­šy­ti slau­gy­to­jos pa­gal­bos, ta­čiau nie­kas esą ne­su­sku­bo pa­dė­ti. Te­le­vi­zo­rių ki­tai sky­riaus pa­cien­tei jung­da­ma dar­buo­to­ja te­at­sa­kiu­si, jog tai – gy­dy­to­jo pa­rei­ga.

„Bro­lis tė­vu­ką par­ve­žė į pa­la­tą, o kai at­ėjo re­a­ni­ma­to­lo­gė, jis, ga­li­ma sa­ky­ti, jau bu­vo už­ge­sęs...“ – mo­te­ris jau­di­no­si kal­bė­da­ma apie tai, jog vis­kas įvy­ko la­bai grei­tai.

Vi­sa tai ma­tė kar­tu bu­vu­si S. La­buns­ko sū­naus drau­gė – San­ta­riš­kių kli­ni­ko­se Vil­niu­je dir­ban­ti me­di­kė. „Ji sa­kė, kad se­su­tė tu­rė­jo ką nors da­ry­ti, kol lau­kė gy­dy­to­jos: gai­vin­ti, ma­tuo­ti spau­di­mą, sta­ty­ti sis­te­mą. Gal per tas ke­lio­li­ka mi­nu­čių bū­tų at­si­ga­vęs...“ – svars­to D. Driu­kie­nė.

Iš­va­do­mis ne­be­ti­kė­tų

Kas iš tik­rų­jų nu­ti­ko tą va­ka­rą, kai dėl, anot gy­dy­to­jų, šir­dies li­gos mi­rė tė­tis, ji no­rė­ju­si iš­girs­ti iš Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jos Ni­jo­lės Onos Ma­ra­pols­kie­nės. Ban­dė aiš­kin­tis, ko­kių veiks­mų pri­va­lė­jo im­tis mi­nė­ta ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja.

„Skau­džiau­sia dėl to, kad lai­ku ne­su­tei­kė pa­gal­bos. Tu­rė­jo vi­sus dar­bus mest į šo­ną ir gel­bė­ti žmo­gų, – ma­no mo­te­ris. – Bent jau bū­tų pa­ro­dę žmo­giš­ku­mą, gai­vi­nę – gal bū­tų ki­taip bai­gę­si...“

Ji su­lau­ku­si pa­siū­ly­mo dėl no­ri­mų su­ži­no­ti iš­va­dų kreip­tis raš­tu. „Ta­čiau bro­lis se­niau jau yra nu­ken­tė­jęs nuo me­di­kų. Tu­rim vie­ną au­di­tą: tai – be­vil­tiš­ka, nes jų iš­va­dos pa­lan­kios tik jiems pa­tiems“, – pa­sa­ko­jo uk­mer­giš­kė.

Šei­ma ža­da šį kar­tą rink­tis ki­tą ke­lią – tei­sy­bės ieš­ko­ti teis­me.

Ver­tin­ti sun­ku

Sa­vo nuos­kau­das ar­ti­mie­ji iš­sa­kė ir Uk­mer­gės li­go­ni­nės vy­riau­sia­jam gy­dy­to­jui Al­gi­man­tui Ve­lič­kai. Įstai­gos va­do­vas pri­si­pa­žįs­ta: jam bū­tų sun­ku pa­ti­kė­ti, kad vie­nas ar ki­tas li­go­ni­nės spe­cia­lis­tas ne­tin­ka­mai at­li­ko sa­vo pa­rei­gas. Sa­ko, jog skun­dų dėl Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus dar­buo­to­jų ap­skri­tai nie­kuo­met ne­su­lau­kian­tis.

Jam taip pat sun­ku ver­tin­ti, ką mi­nė­tu at­ve­ju da­rė ar ko ne­da­rė slau­gy­to­ja, su ku­ria apie tai kal­bė­jęs. Te­le­vi­zo­rius, anot gy­dy­to­jo, – ne prie­žas­tis, truk­dan­ti re­a­ni­muo­ti žmo­gų. „Ta­da li­go­nė pa­pra­šė įjung­ti te­le­vi­zo­rių, bet tai juk – mo­men­ti­nis da­ly­kas. Ne­su­vo­kia­ma, kad to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je bet ku­rio­je įstai­go­je dar­buo­to­jas nei­tų prie pa­cien­to, ku­riam blo­gai“, – sa­ko A. Ve­lič­ka.

Anot jo, kai li­go­nio būk­lė kri­ti­nė, kvie­čia­mas bu­din­tis gy­dy­to­jas. „Ta­čiau gai­vin­ti li­go­nį, su­teik­ti bū­ti­ną­ją pa­gal­bą pri­va­lo vi­si – ne tik me­di­kai. Vi­si, taip pat ir vai­ruo­to­jai, yra ap­mo­ky­ti“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Tuo me­tu tei­gi­nį, jog vais­tai li­go­niams lei­džia­mi tik iki šeš­tos va­lan­dos, jis va­di­na ne­są­mo­ne. Lai­kas, ka­da leis­ti vais­tus, nuo pa­ros me­to ne­pri­klau­so – jį ski­ria gy­dy­to­jas.