Gyventi tuo, ką darai, ir žinoti, kam tai darai, – stebuklas mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Tikiu, kad greitai mūsų rajone atsiras Renesanso dvasia alsuojantis istorijos paminklas...

Antras pastebėjimas po Miesto šventės. Šaunu, kad Ukmergės rajonas turi tikrą valdžią, puikius specialistus, kurie parodė visas savo minties galias ir pagaliau sukvietė žmones švęsti.

Apdairiai parinktas šventės motyvas, gausi eisena, puiki nuotaika ir labai išmintingai sudėliota programa – apie tai dar ilgai kalbės dalyvavę šventėje žmonės.

Svarbūs buvo visi – ir šventės dalyviai, ir svečiai. Kiekvienas rado sau artimos veiklos. Kas susitiko draugus, kas klausėsi muzikos, kas gurkšnojo alų, kas sukosi kolektyvo ratelyje. O kiek dėmesio skirta ir džiaugsmo suteikta mažiesiems ukmergiškiams. Net ir oras buvo nepaprastai palankus švęsti.

Trečias pastebėjimas vasarai. Kai ateina atostogų metas, lyg kažkas pradeda maišyti stygas. Niekada nežinai, kiek švies saulė, kada lis. Niekada nežinai, ar nuėjęs tvarkyti reikalų, rasi reikiamus pareigūnus darbo vietoje...

Bet visai kitaip klostosi gyvenimas, kai tu pripažįsti tokią filosofiją: kliūtys, kurias sukuria žmogus, laikinos, pasaulis amžinas. Yra žmonių, kurie sutverti kurti grožį, yra žmonių, kurie viską dažo tik juoda spalva.

Gerai, kad žalia, spalvinga vasara paslepia žmogaus užbrėžtas juodas gyvenimo linijas...