Pa­ni­kos ap­im­ti uo­gau­to­jai kly­kė iš skaus­mo ir ran­ko­mis traiš­kė į plau­kus įsi­vė­lu­sias, vei­dą ir vi­są kū­ną ap­tū­pu­sias bi­tes.

Su­gel­ti uo­gau­to­jai grį­žo link au­to­mo­bi­lio ir iš­va­žia­vo. Iš pra­džių gal­vo­jo grįž­ti na­mo, bet pa­ke­liui su­pra­to, kad da­bar vie­nin­te­lis ke­lias - į li­go­ni­nę.

La­biau­siai nu­ken­tė­jo 12-me­tė pa­ne­vė­žie­tė Vi­ka. Vabz­džiai bu­vo lip­te ap­li­pę jos vei­dą ir tu­mu­lais įsi­vė­lę į pa­lai­dus plau­kus.

Mer­gai­tei pa­ke­liui pa­si­da­rė blo­ga, py­ki­no, krė­tė dre­bu­lys. Ne­pa­dė­jo sku­biai su­teik­ta me­di­kų pa­gal­ba. Pa­cien­tė bu­vo pa­gul­dy­ta į Re­a­ni­ma­ci­jos sky­rių. Vien iš jos gal­vos bu­vo iš­trau­ka 17 ge­luo­nių, dar ke­lis kar­tus tiek bu­vo ant vai­ko vei­do ir kū­no. Vi­są pa­rą jos or­ga­niz­mas bu­vo va­lo­mas la­še­li­nė­mis ir me­di­ka­men­tais. Ant­ra­die­nį Vi­kos svei­ka­ta pa­ge­rė­jo ir ji bu­vo per­kel­ta į li­go­ni­nės Vai­kų li­gų sky­rių, o iš ten Pa­ne­vė­žy­je gy­ve­nan­tys jos tė­vai vai­ką par­si­ga­be­no na­mo.

Me­di­kų pa­gal­bos pri­rei­kė ir dar trims kar­tu bu­vu­siems bi­čių su­gel­tiems žmo­nėms. Vi­kos ma­mai As­tai taip pat bu­vo daroma la­še­li­nė. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad bal­tas už­klo­tas, ant ku­rio ji gu­lė­jo, li­ko juo­das nuo ge­luo­nių.

Ma­žiau­siai nu­ken­tė­jo striu­ke vil­kė­jęs, la­bai trum­pai plau­kus nu­si­kir­pęs vai­ki­nas bei plau­kus smar­kiai su­si­ri­šu­si mer­gi­na.

Nu­ken­tė­ju­sie­ji pyks­ta ne ant juos už­puo­lu­sių vabz­džių, bet ant bi­ti­nin­ko, ku­ris ma­tė link avi­lių ei­nan­čius žmo­nes. Ga­lė­jo su­sto­ti ir juos per­spė­ti, ta­čiau to ne­pa­da­rė.

Iki ket­vir­ta­die­nio apie vos tra­ge­di­ja ne­si­bai­gu­sį įvy­kį ne­bu­vo pra­neš­ta jo­kioms tar­ny­boms. Žmo­nės nie­kam ne­ra­šė jo­kių skun­dų, pre­ten­zi­jų ir dė­ko­jo Die­vui, kad žiau­riai nu­ken­tė­jęs vai­kas li­ko gy­vas.

2006 me­tais mū­sų ra­jo­no ta­ry­bos pa­tvir­tin­to­se Gy­vū­nų glo­bos, lai­ky­mo ir nau­do­ji­mo tai­syk­lė­se skel­bia­ma, jog bi­čių sa­vi­nin­kas pri­va­lo ga­ran­tuo­ti, kad bi­čių lai­ky­mas ne­kels grės­mės žmo­nių bei jų lai­ko­mų gy­vū­nų ra­my­bei, svei­ka­tai ir gy­vy­bei. At­lie­kant bi­čių avi­lių prie­žiū­rą, med­ko­pį, kai ati­da­ro­mas avi­lys ir su­er­zi­na­mos bi­tės, bū­ti­na įspė­ti be­si­ri­bo­jan­čių te­ri­to­ri­jų kai­my­nus.

Šiuos rei­ka­la­vi­mus pa­žei­dę bi­čių lai­ky­to­jai pri­va­lo nu­ken­tė­ju­siems as­me­nims at­ly­gin­ti bi­čių pa­da­ry­tą tur­ti­nę ir ne­tur­ti­nę ža­lą.

Tai­syk­lių kon­tro­lę vyk­do Uk­mer­gės ra­jo­no vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro Uk­mer­gės fi­lia­las, ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas, sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja (se­niū­nai), Vil­niaus re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Uk­mer­gės ra­jo­no agen­tū­ra.

Nors šią is­to­ri­ją re­dak­ci­jai pa­pa­sa­ko­ju­si po­nia Lo­re­ta sa­kė ne­ke­ti­nan­ti su bi­ti­nin­ku by­li­nė­tis, o tik no­rin­ti jį su­gė­din­ti. Ma­tyt, nu­ken­tė­ju­siems žmo­nėms reik­tų ap­sispręs­ti kreip­tis į pa­rei­gū­nus, nu­sta­ty­ti bi­čių lai­ky­to­ją ir rei­ka­lau­ti iš jo at­ly­gin­ti ža­lą.

Uk­mer­gės bi­ti­nin­kų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Ka­zys Ašem­ber­gas pats bi­tes au­gi­na jau 40 me­tų. Ta­čiau ne­at­me­na to­kio at­ve­jo, kad jo lai­ko­mos bi­tės taip bai­siai su­gel­tų gru­pę žmo­nių. Tie­sa, per daug me­tų pa­si­tai­kė vi­so­kių at­ve­jų. Kar­tą už ki­lo­met­ro nuo jo bi­ty­no mo­te­riai bi­tė įgė­lė. Ir ši pa­reiš­kė pre­ten­zi­jas, kad tai – bū­tent Ašem­ber­go bi­tė... Šim­tus įgė­li­mų pa­ty­rė ir pats drau­gi­jos pir­mi­nin­kas, ta­čiau bi­ti­nin­kui to­kie da­ly­kai – ne nau­jie­na, o kas­die­ny­bė. Tuo tar­pu pa­ša­li­niam žmo­gui bū­ti už­pul­tam spie­čiaus – di­džiu­lis siau­bas, ku­ris ga­li baig­tis net mir­ti­mi. Bi­ti­nin­kas pa­ste­bi, kad šią ypač lie­tin­gą va­sa­rą bi­tės yra la­bai pik­tos. Ta­čiau avi­lius lai­kan­čio­jo pa­rei­ga – ko­pi­nė­ti bi­tes tuo me­tu, kai jos nė­ra su­ir­zu­sios. „Sa­vo so­de lig šiol per vi­są va­sa­rą ne­ga­liu pri­tai­ky­ti to­kio lai­ko“, - pa­sa­ko­jo K. Ašem­ber­gas.

Jo įsi­ti­ki­ni­mu, bi­ti­nin­kas, ne­per­spė­jęs žmo­nių, kad ko­pi­nė­ja me­dų, su­er­zi­nęs vabz­džius, o pats ra­miau­siai iš­va­žia­vęs au­to­mo­bi­liu, nu­si­žen­gė ne tik žmo­giš­ku­mo, bet ir bi­čių lai­ky­mo tai­syk­lėms.