Ne­įpras­to di­zai­no tak­ti­li­ne kny­ga jau­no­ji me­ni­nin­kė pir­miau­sia nu­spren­dė nu­ste­bin­ti sa­vo dės­ty­to­jus. Idė­ja gi­mė, Kau­no ko­le­gi­jos J. Vie­no­žins­kio me­nų fa­kul­te­to stu­den­tei gal­vo­jant apie bai­gia­mą­jį dar­bą. Jį de­ko­ra­ty­vi­nės odos plas­ti­kos stu­di­jas pa­si­rin­ku­si mer­gi­na pa­no­ro su­sie­ti su tuo, ką bu­vo ma­čiu­si ak­lų­jų bib­lio­te­ko­je Del­tu­vos gat­vė­je, kur dir­ba jos ma­ma. Ger­dą itin su­do­mi­nu­sios čia ren­gia­mos tak­ti­li­nių – skir­tų lies­ti – kny­gų pa­ro­dos.

Apie ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių po­rei­kius ji daug iš­gir­du­si ne tik iš ma­mos As­tos, ku­riai ret­sy­kiais tal­ki­nin­kau­ja bib­lio­te­ko­je. Pa­na­ši bu­vo Ger­dos mo­čiu­tės veik­la. Ži­no­da­ma, kad to­kiems žmo­nėms, ypač vai­kams, svar­bu pa­žin­ti ir su­vok­ti tai, kas įpras­ta svei­kie­siems, stu­den­tė nu­ta­rė su­kur­ti mo­ko­mą­jį lei­di­nį apie au­ga­lus. Sa­ko, jog į di­džiu­lę en­cik­lo­pe­di­ją pa­na­šio­je kny­go­je su­til­pu­si vi­sa au­ga­lų abė­cė­lė.

Nau­do­tis kny­ga įdo­mu ir pui­kiai ma­tan­tiems, ir to­kiu re­gė­ji­mu ne­ga­lin­tiems džiaug­tis ma­žie­siems. Į al­bu­mą Ger­da su­dė­jo ne vien au­ga­lų nuo­trau­kas ir pa­veiks­lė­lius. Prie kiek­vie­no iš jų pri­kli­ja­vo iš­kirp­tą ati­tin­ka­mą au­ga­lą, kad bū­tų ga­li­ma už­čiuop­ti jo for­mą. Au­ga­lų pa­va­di­ni­mai, pir­mo­sios jų rai­dės pa­teik­ti ir re­gin­čių­jų, ir Brai­lio raš­tais. Pas­ta­ra­jam stu­den­tei pri­rei­kė su­kli­juo­ti į kny­gą 600 taš­ke­lių...

Kai ku­rių al­bu­me esan­čių nuo­trau­kų au­to­rė – pa­ti jo kū­rė­ja. Gė­les, ku­rių pa­va­di­ni­mai pra­si­dė­tų rei­kia­mo­mis rai­dė­mis, Ger­da spe­cia­liai fo­to­gra­fa­vo vie­šė­da­ma bo­ta­ni­kos so­de Ry­go­je. Lei­di­nį puo­šia ža­li odi­niai vir­še­liai su del­nų si­lu­e­tais.

Į ak­lų­jų bib­lio­te­ką at­ke­lia­vęs al­bu­mas pa­reng­tas ir iš­leis­tas Kau­ne. Di­plo­muo­ta me­ni­nin­kė šyp­so­si: dir­bant li­gi iš­nak­tų ir sa­vait­ga­liais ko­le­gi­jo­je pra­leis­ti mė­ne­siai dar ne­pa­si­mir­šo. Ki­še­nę ge­ro­kai pa­tuš­ti­no ir kny­gai pa­nau­do­tos ko­ky­biš­kos me­džia­gos, bran­gūs purš­kia­mi kli­jai bei ki­ti reik­me­nys, įri­ši­mo pa­slau­gos. Ta­čiau ne­men­kos in­ves­ti­ci­jos į sa­vo bai­gia­mą­jį dar­bą mer­gi­nos ne­liū­di­na.

Ver­tin­ga kny­ga, pa­do­va­no­ta bib­lio­te­kos lan­ky­to­jams, džiau­gia­si ir Ger­dos ma­ma. Anot A. Gir­nie­nės, pa­na­šūs lei­di­niai ak­liems vai­ku­čiams yra re­te­ny­bė, o svei­kie­siems iš­lei­džia­ma dau­gy­bė sto­rų, spal­vin­gų kny­gų. Ta­čiau spe­cia­lis­tai tei­gia, jog ir ma­žų­jų ne­re­gių gy­ve­ni­me kny­gos la­bai svar­bios, gau­nant ži­nių apie iš­ori­nį pa­sau­lį.

Au­to­rei bū­tų sma­gu, jei­gu jos kū­ri­nys su­do­min­tų ir ki­tus. Ru­de­nį ji ban­dys lai­mę da­ly­vau­da­ma tarp­tau­ti­nia­me rel­je­fiš­kai iliust­ruo­tų kny­gų kon­kur­se Pra­ho­je (Če­ki­ja). Iš įvai­rių ša­lių at­sto­vų su­da­ry­tos ko­mi­si­jos ver­ti­ni­mui tu­rė­tų bū­ti iš­siųs­ti pen­ki dar­bai, ku­riuos iš­rinks Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos spe­cia­lis­tai.