Ro­ber­to Dač­kaus nuotr. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė pa­svei­ki­no J. Gi­nei­kie­nę.

J. Gi­nei­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad tre­čia­die­nį, ap­do­va­no­ji­mo įtei­ki­mo die­ną, jau­din­tis pra­dė­jo dar iš na­mų ne­iš­vy­ku­si. Juk ne tik Pre­zi­den­tū­ro­je nė­ra bu­vu­si – ap­skri­tai jo­kių pa­na­šių me­da­lių iki šiol nė­ra ga­vu­si.

Gra­žaus bū­rio at­ža­lų kar­tu su vy­ru Sta­nis­lo­vu su­si­lau­ku­si J. Gi­nei­kie­nė juos iš­auk­lė­jo do­rais, drau­giš­kais, są­ži­nin­gais, darbš­čiais žmo­nė­mis.

Šiuo me­tu 87 me­tų se­no­lė Žei­mių kai­me gy­ve­na kar­tu su sū­nu­mi Vac­lo­vu.

Ne­si­bai­dė vy­riš­kų dar­bų

J. Gi­nei­kie­nė gi­mė 1928 me­tais Jo­na­vos ra­jo­ne, Kar­čių kai­me. Bai­gu­si ke­tu­ris Up­ni­kė­lių mo­kyk­los sky­rius, pa­dė­jo tvar­ky­tis tė­vų ūky­je. Nuo 16 me­tų dir­bo Pa­ge­le­žių dur­py­ne. 21-erių iš­te­kė­jo už aš­tuo­ne­riais me­tais vy­res­nio to pa­ties dur­py­no dar­bi­nin­ko Sta­nis­lo­vo. Su­tuok­ti­nį pa­lai­do­jo be­veik prieš tris de­šimt­me­čius.                 

1955 m. šei­ma per­si­kė­lė gy­ven­ti į Uk­mer­gės ra­jo­ną, Pla­čia­vos gy­ven­vie­tę. Čia taip pat įsi­dar­bi­no dur­py­ne. Iš pra­džių gy­ve­no ben­dra­bu­ty­je, vė­liau – šei­mai skir­ta­me 2 kam­ba­rių bu­te. Ja­ni­na dur­py­ne dir­bo iki pat pen­si­jos. Pa­sa­ko­ja, kad dar­bas bu­vęs sun­kus, la­biau vy­rui tin­kan­tis – tek­da­vo ir kas­tu­vu pa­mo­juo­ti, ir šli­fuo­ti. Ta­čiau leng­ves­nės duo­nos ieš­ko­ti min­čių ne­ki­lo. Mat kai na­mie bū­rys vai­kų lau­kia, di­de­lis pri­va­lu­mas – dar­bo­vie­tė ne­to­li nuo na­mų.

At­va­žiuo­ja sa­vait­ga­liais

Ja­ni­nos ir Sta­nis­lo­vo Gi­nei­kų šei­mo­je gi­mė sep­ty­ni vai­kai – Sta­sys, Re­gi­na, Ire­na, Vir­gi­ni­ja, Vac­lo­vas, Ja­ni­na ir Juo­zas.

Uk­mer­gės ra­jo­ne gy­ven­ti li­ko tik Vac­lo­vas. Iki šiol jis – su ma­ma. Ki­ti vai­kai iš gim­to­jo liz­do iš­skri­do, ta­čiau ma­mos ap­lan­ky­ti at­va­žiuo­ja daž­nai. Kaip sa­ko J. Gi­nei­kie­nė, sve­čių su­lau­kia kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį. Į jau­kius se­ne­lės na­mus daž­nai su­gu­ža 10 anū­kų ir 11 pro­anū­kių. 

Mo­te­ris at­vi­rau­ja, kad ki­ti vai­kai kvie­čia ją pas sa­ve, ta­čiau iš na­mų nie­kur ne­no­rin­ti va­žiuo­ti. Tu­rin­ti čia svar­bių pa­rei­gų – au­gi­na viš­tas. Čia pat ir sū­naus Vac­lo­vo pri­žiū­ri­mas dar­žas, šilt­na­mis. Nors že­mės ūkio dar­bų pa­ti ne­be­dir­ba, „pa­tik­rin­ti, ar tei­sin­gai au­gi­na­mi po­mi­do­rai“, nu­ei­na daž­nai.

Pa­si­rin­ko gar­bin­gą ke­lią

Vi­si Gi­nei­kų vai­kai mo­kė­si Lai­čių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je, vė­liau bai­gė aukš­tes­nius moks­lus ar įgi­jo spe­cia­ly­bes.

Vy­riau­sias Sta­sys šiuo me­tu jau pen­si­nin­kas. 64 me­tų vy­ras gy­ve­na Kau­ne. Jis dir­bo Kau­no gelž­be­to­nio kon­struk­ci­jų ga­myk­lo­je šalt­kal­viu. Kau­ne šak­nis įlei­do ir 62 me­tų duk­ra Re­gi­na. Ji dir­bo bu­hal­te­re stak­lių ga­myk­lo­je. Vil­nie­tė 60-me­tį va­sa­rą švę­sian­ti Ire­na dir­bo vi­rė­ja.

Au­go dau­gia­vai­kė­je šei­mo­je ir dvy­niai – Vir­gi­ni­jai ir Vac­lo­vui da­bar – 55-eri. Vir­gi­ni­ja gy­ve­na Jo­na­vo­je, dir­bo azo­to ga­myk­lo­je apa­ra­ti­nin­ke. Vac­lo­vas – ag­ro­no­mas. Dir­bo Uk­mer­gė­je Že­mės ūkio val­dy­bo­je, vė­liau – bal­dų kom­bi­na­te tie­kė­ju.

Ne­ap­len­kė šei­mos ir skau­džios ne­tek­tys – sū­nus Juo­zas mi­rė prieš 4-erius, duk­ra Ja­ni­na – prieš 9-erius me­tus.

Rau­do­nuo­ti dėl vai­kų ne­rei­kė­jo

Ar la­bai sun­ku bu­vo už­au­gin­ti ir gy­ve­ni­mo ke­liu iš­leis­ti to­kį gau­sų bū­rį? Ar daž­nai mo­kyk­lo­je dėl jų iš­dai­gų rau­do­nuo­ti tek­da­vo?

„Au­gin­ti, kol pir­mie­ji pa­au­go, kiek sun­kiau bu­vo. O pas­kui pa­tys vai­kai ta­po ge­riau­siais pa­gal­bi­nin­kais – vy­res­ni ma­žes­nius pri­žiū­rė­da­vo. Vi­si la­bai ge­ri bu­vo – jo­kių rim­tes­nių iš­dai­gų ne­pri­krė­tė. Kad ir da­bar klau­so“, –  džiau­gia­si se­no­lė.

Šei­ma gy­ve­no ūkiš­kai – mel­žė po­rą kar­vių, pri­siau­gin­da­vo bul­vių, dar­žo­vių. Ne tik duo­nos, bet ir gar­des­nio kąs­nio ne­trū­ko. Ta­čiau jo kai­ną ži­no­jo ir at­ža­los – pa­au­gę da­ly­vau­da­vo vi­suo­se ūkio dar­buo­se.

J. Gi­nei­kie­nė pa­sa­ko­ja, jog vai­kai nie­kuo­met ne­kau­ly­da­vo nei ma­din­gų dra­bu­žių, nei iš­skir­ti­nių daik­tų. „Pa­ti vi­suo­met steng­da­vau­si, kad ma­no vai­kai neiš­si­skir­tų iš sa­vo drau­gų, kad ne­si­jaus­tų kuo nors nu­skriaus­ti, kad au­ga di­de­lė­je šei­mo­je“, – pri­si­pa­žįs­ta.

Džiau­gia­si, kad rū­pes­tis vai­kais at­si­pir­ko su kau­pu – da­bar pa­ti jau­čia­si jų le­pi­na­ma.

Aša­rą brau­kia tik Ana­pi­lin iš­ėju­sius vai­kus mi­nė­da­ma – sa­ko, jog ne au­gin­ti vai­kus sun­kiau­sia bu­vo, bet juos lai­do­ti. Se­no­lė įsi­ti­ki­nu­si, kad jai, kaip ir kiek­vie­nai vai­ką pa­lai­do­ju­siai mo­ti­nai, su šiuo skaus­mu vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą nu­gy­ven­ti lem­ta...

Pa­ger­bia ir se­niū­ni­ja

Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai įvai­rių šven­čių pro­ga taip pat ap­lan­ko Ja­ni­ną. Ji ger­bia­ma ne tik kaip dau­gia­vai­kė ma­ma, bet ir yra vie­na vy­riau­sių se­niū­ni­jos gy­ven­to­jų.

Se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ri­ma Dir­žaus­kie­nė sa­ko, kad se­no­lę tei­kė gar­bin­gam Pre­zi­den­tės ap­do­va­no­ji­mui ne­at­si­tik­ti­nai: „Ši šei­ma gau­si ir drau­giš­ka. Vai­kų prie­žiū­ros ma­mai ne­trūks­ta. Ge­ra lan­ky­tis vi­suo­met šva­riuo­se ir tvar­kin­guo­se na­muo­se, kur ant pa­lan­gių žy­di vai­kų ma­mai do­va­no­tos or­chi­dė­jos.“

Li­gi­ta JUODVALKIENĖ