Buvęs ilgametis Ukmergės pašto vadovas sako labiausiai pasitikintis spauda

Autorius Vilma Nemunaitienė
Romualdas Raulinaitis minės 90-ies metų jubiliejų. Autorės nuotr.

90-ies metų jubiliejų kitą savaitę minėsiantis Romualdas Raulinaitis kadaise vadovavo visai Ukmergės ryšių sistemai, o vėliau – rajono paštui. Šiandien vyras naudojasi moderniais ryšiais – sako mėgstantis internete „paguglinti“ sveikatos ar politikos temomis, tačiau tikina labiausiai vis dar pasitikintis spauda.

Romualdas Raulinaitis su žmona Veronika ir dviem dukromis į Ukmergę atsikraustė prieš šešis dešimtmečius, tad seniai giliai įleido šaknis į mūsų kraštą.

Iš Vilkaviškio kilęs, vėliau 7-erius metus Akmenėje gyvenęs vyras visą gyvenimą dirbo ryšių sistemoje ir puikiai prisimena jos transformaciją nuo telegrafo, telefono, Morzės abėcėle perduodamų žinių iki interneto ir išmaniųjų telefonų.

Prisimena, kad pirmoji jo darbovietė buvo pašte. Sulaukęs 16-os pradėjo dirbti laiškininku. Dirbo Lietuvos pasienyje – tada gyveno Kybartuose. Paštas tais laikais priklausė vadinamai Ryšių kontorai. Pagrindinės priemonės buvo telefonas, telegrafas, Morzės abėcėlės aparatas.

Trejus metus atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje jaunas vyras grįžo namo ir ilgai nesvarstė, kur stoti mokytis – nutarė tapti ryšininku. Kurį laiką dirbo tuometės Ryšių ministerijos kontrolieriumi, vėliau buvo išsiųstas dirbti į Akmenę. Ten privalėjo sukurti vadinamą Ryšių mazgą, koordinuoti jo administracinio pastato statybas. 

Po 7-erių metų, praleistų Akmenėje, R. Raulinaitis su šeima – žmona Veronika, dukromis Rasa ir Žydra – atvyko į Ukmergę – gavo paskyrimą vadovauti Ukmergės ryšių mazgui ir pastatyti naują jam pritaikytą pastatą.

Pradėjo nuo statybų

Prieš šešis dešimtmečius, kai Raulinaičiai apsigyveno Ukmergėje, vadinamas Ryšių mazgas dar buvo įsikūręs senajame, carinėje Lietuvoje statytame, pašto pastate Kauno gatvėje. Dabar ten įsikūrusi gydymo įstaiga.

R. Raulinaitis prisimena, kad viršininko pareigas perėmė iš į pensiją išėjusio ruso. Ant jo kabineto durų užrašas buvo rusų kalba, dokumentai taip pat pildomi rusiškai – viršininkas lietuviškai nemokėjo. Taigi buvo rūpesčių visą dokumentaciją kažkaip sulietuvinti.

Pagrindinio didžiulio pašto pastato miesto centre (neseniai jis buvo uždarytas) tada dar nebuvo. Naujasis vadovas rūpinosi jo statybų projektu ir pačiomis statybomis. Ryšių mazgas tuo metu buvo strateginis, labai svarbus objektas. Prisimena, kad jau įsikūrus naujame pastate daug rūpesčio buvo dėl laidinių telefonų įvedimo gyventojams. Žmonės telefono ryšio labai norėjo, laukė eilėse ir rašė daugybę skundų, kad telefonas jiems neįvedamas.

Iki atsirandant internetui, telefonas ir telegrafas buvo pagrindinės ryšių priemonės. Tačiau svarbiausius valstybinius dokumentus, anot R. Raulinaičio, ryšių specialistams privalu buvo siųsti ir Morzės aparatu. Ar mokėjo ir pats juo naudotis? Žinoma, tik dabar jau seniai pamiršo. „Dabar pagrindiniai mano ryšiai čia“, – juokiasi vyras, rodydamas į savo išmanųjį telefoną.  

Reorganizacijos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, anot pašnekovo, buvo labai sudėtinga atsijungti nuo sąjunginės ryšių sistemos. Kad neįvyktų diversijos, prisimena, pradžioje ryšių pastate buvo visą parą budima.

Nepriklausomybės pradžioje prisimena įvykusius didžiulius pokyčius ryšių sistemoje – ji skilo į dvi telefono ir pašto paslaugas teikiančias organizacijas. R. Raulinaitis tęsė darbą – buvo paskirtas vadovauti Ukmergės paštui. Šias pareigas ėjo kelis dešimtmečius.

Prisimena, kad tada buvo siunčiama daugybė laiškų, leidinių prenumeratos buvo milžiniškos.

Paskui labai greitai prasidėjo interneto amžius, viskas pradėjo milžinišku greičiu keistis. R. Raulinaitis sako nuo besikeičiančių ryšių priemonių atsilikti nenorėjęs. Be jokių kursų, anūkėms padedant, išmoko naudotis kompiuteriu. Šiandien 90-metis vyras aktyviai domisi gyvenimu. Ypač  – politika: kasdien seka valdžios priimamus sprendimus. Domisi ir rajono politika, kadaise ir pats yra kandidatavęs į Savivaldybės tarybą. Pasakojo labai atsargiai renkasi, ką viešojoje erdvėje skaityti, nes internete pilna melų. Todėl pirmiausia skaito laikraščius. Žiūrėdamas žinias visada lygina, per kurį kanalą kas, ką ir kaip pasakė.

Vairuoja atsargiai

90-ies metų sulaukęs R. Raulinaitis dar vairuoja automobilį. Juo dažniausiai su žmona važiuoja į sodininkų bendrijoje esantį sodą. Į didmiesčius jau nevažiuoja – eismas ten pernelyg sudėtingas.

Prie pokalbio prisijungusi R. Raulinaičio žmona Veronika patvirtina – šeimos nisaną sutuoktinis vairuoja labai gerai ir atsargiai. Tiesa, sodininkų bendrijoje esančiame savo sode pora daug darbų jau nebedirba – anksčiau augino įvairių daržovių, o dabar tik gėles ir prieskoninius augalus. Vejos sode taip pat nebešienauja – talkina anūkai. Tiesa, dar turi vaismedžių, kuriems reikia nemažai priežiūros, rūpesčio ir meilės.

Kulinarija – ne man

Daugiau kaip šešis dešimtmečius darniai nugyvenę Romualdas ir  Veronika Raulinaičiai dalyvauja Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės rajono skyriaus veikloje.

Pedagogė, daug metų dirbusi technologijų mokytoja, V. Raulinaitienė sako, kad kadaise tarp jos mokomų dalykų buvo ir maisto  gaminimas. Šypsosi, kad šiandien savo žinias pritaiko gaminant sutuoktiniui maistą. „Gaminu daugiausia tai, ko jis nori“, – šypsosi moteris. Žinoma, dabar dažniausiai renkasi sveiką, lengvesnį, paprastą maistą, pavyzdžiui, grikių košę.

Pats R. Raulinaitis prisipažįsta, kad maisto gaminimo srityje jo sugebėjimai labai kuklūs. Juokauja, jog tikriausiai sugebėtų išsivirti kiaušinį. Kartą  gyvenime bandė pagal žmonos nurodymus išvirti jos jau pagamintus cepelinus. Tereikėjo juos sudėti į puodą, nes žmona užtruko darbe. Bet nepaklausė telefonu žmonos duotos instrukcijos dėti cepelinus į verdantį vandenį – sumetė į šaltą. Dabar abu juokiasi, kad iš to vienintelio eksperimento nieko gero neišėjo – išvirė cepelinų košė.

Dvi dukras užauginę Raulinaičiai šiandien džiaugiasi ir trimis anūkais, trimis proanūkiais. Visos atžalos, išskyrus dukrą Rasą, gyvena Vilniuje.

Poros dukra Rasa Graužinienė daug metų vadovauja Ukmergės kultūros centrui. Meilę kultūrai paveldėjo iš mamos  – V. Raulinaitienė daug metų dainuoja kultūros centro „Vyturio“ chore. Pora tvirtina, kad dukros, o ypač tame pačiame mieste likusi kasdien užsukanti Rasa, didžiausia jų atrama senatvėje.

Dalintis

Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *