Kitąmet sueis trys dešimt-mečiai, kai Ukmergės kultūros centro mišriam politinių kalinių ir tremtinių chorui „Tremtinys“ vadovauja Julė Juodienė. Jos iniciatyva neseniai išleista knyga apie šio choro istoriją ir jo narius.
Choro vadovė pripažįsta maniusi, kad knygoje bus daug pasakojimų apie muziką, tačiau joje gal net daugiau skaudžių tremties išgyvenimų. „Per šiuos 30 metų tremtiniai gydėsi žaizdas, patirtas Sibiro lageriuose“, – pasakoja knygos „Aš parašysiu laišką jums kaip laisvės dainą“ sudarytoja.
Mišraus politinių kalinių ir tremtinių choro „Tremtinys“ istorija prasidėjo kartu su atgimusia Lietuva 1989 m. Pirmasis jos vadovas buvo Albertas Jusys. Susibūrusio choro nariai beveik visi buvo tremtiniai.
Pasiūlymo vadovauti šiam chorui J. Juodienė sako sulaukusi 1994 metais. „Visą gyvenimą dirbau su mokiniais, o čia – suaugusiųjų choras, man nežinomas repertuaras. Labai jaudinausi“, – šiandien prisimena ji.
Pamačiusi, koks šis kolektyvas svarbus jos nariams, sako davusi sau žodį, kad dirbs iš visos širdies. Iš vaikystės pedagogei liko tėčio posakis: „jeigu davei žodį, reikia jo laikytis“. Ir šį pažadą tęsi iki šiol.
Skaudūs prisiminimai
J.Juodienė yra kilusi iš šalia Ukmergės, Molėtų rajone esančių Balninkų. Šiame miestelyje gyveno ir jos dėdė – mamos brolis Antanas Šantaras, kuriam teko patirti tremtinio dalią. Ištremtas buvo, nes tuo metu, kai sovietai okupavo Lietuvą, jis mokėsi Kaune karininkų mokykloje. Studijos jau ėjo į pabaigą. Ištremtas buvo kaip ir visi kiti jo bendramoksliai, norėję tapti laisvos Lietuvos karininkais.
Norilske jis kalėjo 8-erius metus. Pasak J. Juodienės, jai buvo ketveri ar penkeri metukai kai dėdė grįžo iš Sibiro tremties. Prisimena, kai grįžęs įėjo į kambarį, visus sveikino, o ją pakėlė aukštai ant rankų.
Vėliau dėdė vedė, su šeima gyveno Žemaitkiemyje. Mirė dar būdamas jaunas. Jo pasakojimų apie tremtį būta nedaug. Atmintin įsirėžė tik keli epizodai, kai dėdė sakė, jog Sibire buvo aptverti spygliuota tvora ir per jos apačią siekė kitoje, ne taip ištryptoje pusėje augančios žolės, kurią čia pat valgė…
Pradėjusi vadovauti chorui, „Tremtinio“ vadovė suprato, kad labai panašūs, ypač skaudūs, išgyvenimai slypi kiekvieno jos vadovaujamo kolektyvo nario širdyje.
Pasiūlė tapti muzikos mokytoja
O kaip į pačios choro vadovės gyvenimą atėjo muzika, kasdien lydinti ją nuo pat jaunystės? Sako užaugusi muzikalioje šeimoje – mama giedojo bažnyčios chore, dėdės muzikavo, buvo balsingi.
„Kai reikėjo rinktis studijas mamutė pati pasiūlė, ar nenorėčiau mokyti muzikos vaikus. Žinoma sutikau“, – pasakoja ukmergiškė. Baigusi aštuonias klases, 1956 metais ji įstojo ir mokėsi Juozo Gruodžio vardo muzikos technikume. Įgijo vaikų muzikos mokytojo, liaudies instrumentų vadovo ir choro dirigavimo specialybes. Pagal paskyrimą dirbo Lazdijų rajone muzikos mokytoja ir kultūros namų meno vadove.
Vėliau atvažiavo dirbti į Anykščių rajone esančius Kurklius. Tada ten buvo didelė mokykla. Išsaugotoje nuotraukoje – jauna mokytoja su pirmaisiais savo choristais. Dabar Kurkliuose mokyklos nebeliko…
Ištekėjusi už ukmergiškio Antano, 1972 metais J. Juodienė su sutuoktiniu atvyko į jo tėviškę Ukmergę. Pora susilaukė dviejų sūnų Dariaus ir Dainiaus. Moteris įsidarbino tuometėje 4-oje vidurinėje mokykloje (dabar Užupio pagrindinė mokykla) muzikos mokytoja. Čia dirbo 22-ejus metus, į gyvenimą išleido ne vieną mokinių kartą, su choru dalyvavo šešiose respublikinėse moksleivių dainų šventėse.
Daina užgydė žaizdas
Kai išėjo į pensiją, vieninteliais jos auklėtiniais tapo nebe vaikai, o choro „Tremtinys“ nariai. Prisimena, kad, kai pradėjo vadovauti, chore dainavo apie 30 žmonių, kurie beveik visi buvo iš tremtinių šeimų.
„Daina jiems gydė tremtyje patirtas žaizdas“, – sako J. Juodienė, pati aiškiai jaučianti gilų tremtinių dainų dramatizmą.
Sako, kad bėgantys metai retina choro narių gretas. Senuosius, kurie savo akimis patyrė tremties baisumus, keičia jaunesni, kurie gimę tremtyje. Tarp tokių – Roma Radzevičienė, Tamara Reingardtienė, Algytė Kirvelienė, Marija Krupoveskienė.
Iš tų, su kuriais anuomet J. Juodienė pradėjo choro vadovės kelią, dainuojančių liko tik viena – 94-erių metų sulaukusi Vlada Mingailienė.
Choro vadovė sako, kad kai pernai vėlyvą rudenį išleido knygą „Aš parašysiu laišką jums kaip laisvės dainą“, pirmiausiai ją į namus nunešė Elenai Ramanauskienei, Janei Leonavičienei, Onai Butvinskienei, Aldonai Kojienei, Aldonai Tušienei. Jos buvo vienos pirmųjų choro įkūrėjų. „Jos jau sunkiai vaikštančios. Pirmiausiai nunešiau, nes jos tos knygos neapsakomai laukė“, – pasakojo J. Juodienė.
Prisiminimuose – tremtis
Ukmergiškė pasakojo, kad mintis išleisti knygą apie chorą „Tremtinys“ jai kilo bemaž prieš dvidešimt metų. Paskatino kitų panašių chorų vadovų išleistos knygos. Sako, kad medžiagos leidiniui jau turėjo daug – nuo pat pradžių vedė užrašus apie vykusius koncertus, festivalius, konkursus, išvykas. Kolektyvo archyve buvo sukaupta ir daugybė nuotraukų.
Norėdama surinkti kuo daugiau informacijos apie kolektyvo narius, vadovė išdalino jiems anketas. „Maniau jose choristai daugiau papasakos apie muziką, apie chorą, bet jie rašė daugiau apie tai, ką patyrė tremtyje“, – pasakojo kolektyvo vadovė.
Knygą suredaguoti ji pasikvietė Vytautą Česnaitį. Sako, kad dirbta prie leidinio buvo su pertraukomis apie penkerius metus. Viena iš rimtų užduočių buvo rėmėjų paieška. „Esu visiems labai dėkinga. Jei ne jie, ši knyga nebūtų išėjusi“, – sako knygos sudarytoja.
„Kokia bebūtų mažytė tauta, ji niekada neišnyks, jeigu turės savo kultūrą ir meną“, – Povilo Višinskio žodžius cituoja „Tremtinio“ vadovė pažymėdama, kad Lietuva – dainų šalis, o tremtinių dainos – mūsų kultūros dalis. Tai – jų gyvenimų gyvoji istorija. Pasak jos, daina gyva tol, kol ji dainuojama, o per tuos tris dešimtmečius buvo padainuota daug dainų, organizuota daug švenčių ir renginių.
Choro „Tremtinys“ dainos šiandien skamba šalies miestuose ir miesteliuose. Jos kupinos skausmo ir išgyvenimų, tikėjimo ir vilties.
Praėjusių metų pabaigoje Ukmergės kultūros centre vyko knygos „Aš parašysiu laišką jums kaip laisvės dainą“ pristatymo renginys, kurio metu skambėjo tremtinių ir politinių kalinių chorų dainos, lietuvius stiprinusios tolimame Sibire.
***
„Mes, lietuviai, beveik vieninteliai lageriuose traukdavome (daugiausiai patriotines) dainas. Tenka tik stebėtis, kad pavargę, sušalę, po dienos darbų grįžę į baraką ir kiek apšilę, atsigavę, savo daina drebindavome akmenines barako sienas.
Mūsų dainų aidas skriedavo per gūdžią taigą į pasiilgtą tėvynę. Dainos mums suteikdavo stiprybės nesibaigiančių vargų kelyje.
Dažnai pagalvoju, o kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, ir išvis, ar būčiau sulaukęs šių dienų, jeigu ne mano toji nelemtoji daina, dėl kurios aš ilgiems metams netekau laisvės? Ji savotiškai saugojo mane nuo to laikotarpio negandų.“
Ištrauka iš choro „Tremtinys“ nario a. a. Algirdo Motiejūno atsiminimų, publikuotų knygoje „Aš parašysiu laišką jums kaip laisvės dainą“