Dainuoti tiems, kuriems svarbios mūsų tautos šaknys, rūpi, kuo gyveno ir dėl ko kovojo mūsų protėviai. Toks yra liaudiškos muzikos kapelos „Vieversa“ tikslas, o svajonė – kad ateities kartos viso to neužmirštų.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
Ukmergės kultūros centro Siesikų skyriaus liaudiškos muzikos kapela „Vieversa“ puikiai žinoma ne tik mūsų krašte. Be jos neįsivaizduojama daugelio pamilta rajono tradicinė liaudiškos muzikos šventė „Grok, armonika“. Kapela muzikuoja šventiniuose Lietuvos nepriklausomybės, šalies gimtadienio minėjimuose, tautodailininkų parodose, rajono seniūnijų renginiuose. Jos veikla ir pasirodymai įvertinti diplomais, padėkos raštais.
„Esame nuolatiniai įvairių renginių dalyviai. O jų – išties nemažai. Ne kartą tapome kapelų varžytuvių nugalėtojais, prizininkais“, – sako kolektyvo vadovas Vidmantas Savilionis.
„Koncertuojame dažniausiai Aukštaitijos regione, bet teko groti ir žemaičiams, ir dzūkams, ir suvalkiečiams. Kaip Ukmergės rajono atstovai muzikavome Lenkijoje ir Vokietijoje. Tautiečių kvietimu grojome Suvalkų krašte“, – pasakojo jis.
Išvysti „Vieversą“ buvo galima ir televizijos laidoje „Duokim garo“. Taip pat dalyvaujama įvairiuose šalies kampeliuose vykstančiose liaudiškos muzikos kapelų šventėse, konkursuose. Viešėta Lenkijoje, Vokietijoje.
Ne pirmus metus gražiai draugaujama su Latvijos Lyvanų (latviškai – Livani) krašto folkloro ansambliu „Turki“. Kartu Latvijoje smagiai atšvęstos Joninės, kurios ten vadinamos taip – Lyguo, minimos ansamblio sukaktuvės.
„Iš reikalo ir pakliuvau…“
Netoli Siesikų esančio miško vardu pavadinta „Vieversa“, pasakojo Vidmantas Savilionis, gyvuoja jau per trisdešimt metų – nuo 1994-ųjų. Jis pats kolektyvo veikloje dalyvauja nuo 1995 m., o vadovu tapo prieš metus.
„Kolektyve tuo kartu atsiradau ne iš didelio entuziazmo, – šiandien prisipažįsta jis. – Kapelą kūrė ir jos pirmasis vadovas buvo mano geras draugas šviesaus atminimo Arvydas Širka. Aš tada buvau pradėjęs dirbti Siesikų apylinkės inspektoriumi.“
Pašnekovas dabar jau su šypsena prisimena: „Kapeloje armonika grojo vyrukas, užaugęs čigonų aplinkoje, kuriam nesvetimi buvo to meto čigoniški poelgiai. Ir jo pravardė buvo Čigonas. Jisai apsivogė ir buvo pasodintas į belangę. O kapela tuo metu ruošėsi koncertui, tad vadovas Arvydas Širka buvo gerokai supykęs. Jis žinojo, kad aš šiek tiek groju armonika, ir piktai man pareiškė: pasodinai Čigoną, tai dabar turėsi pats ir groti. Taip iš reikalo ir pakliuvau, o paskui ir pasilikau…“
Svajonė – išsaugoti
„Vieversos“ repertuare, anot Vidmanto Savilionio, – liaudiškos dainos: „Tarp jų ypatingą vietą užima dainos apie pokario partizanus, jų likimą, nes visi kolektyvo nariai jaučia didelį dėkingumą ir pagarbą tautiečiams, nepagailėjusiems savęs kovoje už Lietuvos laisvę. Turime keletą savos kūrybos kūrinių. Mūsų auditorija – žmonės, kuriems svarbu, kuo gyveno ir ką veikė, dėl ko kovojo mūsų tėvai ir protėviai, kuriems svarbios šaknys, iš kurių jie išaugo. Mes apie tai dainuojame ir svajojame, kad ir mūsų vaikai nepamirš savo tautos dainų, papročių ir dvasios.“
Laisvės kovų dainas „Vieversa“ atlieka ir rajono mokyklose, supažindindama jaunimą su tautos istorija, pristatydama pasipriešinimo judėjimo laikotarpį. Tokios dainos buvo svarbi partizaninės tapatybės dalis ir sudėtingą istoriją liudijantys ženklai.
„Jose apdainuoti susidūrimai su Raudonosios armijos daliniais bei stribais, bendražygių žūtys, tėvynės laisvės siekis ir vidiniai išgyvenimai. Dainas kūrė tiek partizanai, tiek jų bendražygiai, kovų amžininkai ir rėmėjai. Dainos plito nuorašais ir iš lūpų į lūpas visoje Lietuvoje. Už tokių dainų atlikimą ir saugojimą grėsė įkalinimas ar tremtis“, – rašoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto interneto svetainėje.
Vėlesniais sovietinės okupacijos metais, jau nuslopus kovoms, tautosakos rinkėjai negalėjo šių dainų užrašyti – už tai grėsė atleidimas iš darbo. Vis dėlto iki mūsų dienų išliko daugybė įrašų. Atgimimo metais partizanų dainos imtos dainuoti viešai, pradėta rūpintis jų išsaugojimu ir fiksavimu.
Bučiuoja gimtinės žemę
Įsimintinos akimirkos, smagūs nutikimai „Vieversos“ muzikantus lydi ne tik koncertuojant, repetuojant. Kiek įvairiausių nuotykių iš išvykų, kelionių! „Vieną kartą buvau išlaipintas iš autobuso Latvijos pasienyje, nes… pamiršau pasą. Geras draugas atvežė dokumentus ir paskutinę minutę dar suspėjau į koncertą Lyvanų mieste“, – pasakojo Vidmantas Savilionis.
O sykį važiuojant į koncertą Panevėžio rajone ėmė ir nukrito kultūros centro autobusiuko kuro bakas… „Ėjome į negyvenamą sodybą – teko „pasiskolinti“ iš ten vielos, su kuria tą baką pririšome, kad galėtume važiuoti toliau“, – neslepia pašnekovas.
Prisimena ir laimingai pasibaigusią vieną kelionę į Lietuvą. „Grįžtant iš koncerto Lenkijoje nakties metu, likus gal apie porą šimtų kilometrų iki Lietuvos, dingo autobusiuko šviesos. Vairuotojas išdraskė laidus, kažką ten prijunginėjo… Ir toliau važiuojant mūsų vadovas visą kelią rankose laikė krūvą laidų su kažkokiom relėm… Taip mirksėdami parvažiavome iki Lietuvos, kur puolėme bučiuoti gimtinės žemę!“ – šypsosi jis.
Grįžta prie partizanų
Šios muzikos kapelos ilgametis narys Kęstutis Motiejūnas tikina savo gyvenimo be jos nė neįsivaizduojantis. „Aš stovėjau prie „Vieversos“ ištakų, buvau su visais jos vadovais. Savęs kitame kolektyve nematau“, – sako jis.
„Man „Vieversa“ – tai pusė mano gyvenimo. Tai – draugai, kolegos, bendraminčiai, tai – muzika, kurią mes visi mėgstame ir transliuojame. Pagaliau, tai – mano gyvenimo būdas. Mes esame ne tik draugai: bendraujame šeimomis, pažįstame vaikus ir net anūkus. Kai buvome jaunesni, visi drauge dažnai keliaudavome, būna, kad ir dabar vykstame kartu. Vidmanto dukros Gunda ir Veliūna užaugo ant mano pečių. Malonu grįžti į Lietuvą iš užsienio, bučiuojam žemę Lietuvos, malonu būti sveikinamiems, pagerbtiems“, – džiaugiasi Kęstutis Motiejūnas.
„Su laiku viskas keičiasi: kas jaunam nepatinka, tas vyresniam priimtina. Pati mūsų istorija rodo, kad mes vis grįžtame prie savo praeities. Kaip ir mes – prie partizanų. Norėtųsi sudainuoti Ariogaloje visai Lietuvai partizaniškas dainas ir visiems skleisti gerą nuotaiką“, – šypsosi jis.
Raseinių rajono Ariogalos miesto Dubysos slėnyje kasmet rugpjūtį vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Jame sulaukiama dalyvių ir svečių iš visos Lietuvos. Renginio metu ypač daug dėmesio skiriama partizanams: skamba jų dainos, pasakojama apie veiklą, pristatomi leidiniai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
