„Dievas nuvedė netikėtais, bet trokštamais keliais“

Autorius Skaistė VASILIAUSKAITĖ - DANČENKOVIENĖ
Ilgus metus gyvenusi Ukmergėje dabar A. Mickuvienė priima rekolekcijų grupes Kaune. Autorės nuotr.

Alma Mickuvienė Dievo keliu žengia jau per trisdešimt metų. Per dvidešimt jų skyrusi tarnystėms Ukmergės Švč. Trejybės parapijoje, dabar su meile ir šiluma priima rekolekcijų grupes Kauno arkivyskupijos Šv. Jono Krikštytojo centre.

Kiek metų praleidote Ukmergėje, ką dirbote?

Esu kilusi iš Varėnos, ištekėjau į Ukmergę. Čia gyvenau keturiasdešimt metų, visą laiką dirbau vaikų lopšelyje-darželyje „Žiogelis“, kurį labai myliu. Tai – nuostabus darželis, nuostabus kolektyvas ir vadovės Birutė Jucevičienė ir Vida Jankūnienė. Jos visos liks mano širdyje, nes tai – labai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis.

Be to dar dalyvavote parapijos veikloje. Kaip į ją įsitraukėte?

Ukmergės Švč. Trejybės parapijoje turėjau tarnystes dvidešimt kelerius metus. Penkiolika metų giedojau „Magnificat“ chore, vadovaujamam giliai Dievą ir choristus mylinčiai vargonininkei Reginai Ališauskaitei. Dešimt metų priklausiau Pastoracinei tarybai, skaitydavau skaitinius, drauge su komanda organizuodavome šlovinimo vakarus, kultūrinius renginius, tokius kaip parapijiečių išvykas į teatrą, ir prisidėdavau kitomis veiklomis. Vėliau Dievas vedė į tai, už ką pati būčiau atsakinga. Baigiau kursus ir pradėjau vykdyti „Gerojo Ganytojo katechezę“, į kurią sudėjau visą savo širdį.

Ji skirta mažiems vaikams nuo trejų metukų ir trunkanti šešerius metus. Grupelės nedidelės, nes dirbame Montesori ugdymo sistemos pagrindu, kai kiekvienam vaikui skiri asmeninį dėmesį. Vaikai mokosi, kaip dalyvauti mišiose, jiems suprantamu būdu, naudodami įvairias priemones, maketus, modeliukus. Parapijoje turėjau tam skirtą patalpą, vadinamą atriumu. Matydama, kaip vaikai priima ir pamilsta Dievą, kaip laukia šeštadienio susitikimų, su šia katecheze augau ir aš: drauge mokiausi iš vaikų paprastumo, gėrėjausi mažųjų imlumu Dievo žodžiui.

Ir dabar priklausau Gerojo Ganytojo katechezės asociacijos valdybai, organizuojame ir vedame kursus Lietuvoje naujoms katechetėms. Taip pat Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčioje prisidedu prie Gerojo Ganytojo katechezės.

Ukmergėje mano mylima parapinė bažnyčia buvo ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Ji yra prie pat darželio, kuriame dirbau, tad po darbo čia eidavau į šv. Mišias. Kasdienės šv. Mišios yra mano maistas ir stiprybė. Išeinu po jų, širdimi pasimeldusi, ir tokia ramybė: ir spalvos atrodo ryškesnės, ir saulė skaisčiau šviečia, ir taika su savimi ir mane supančia aplinka. Dėkinga nuostabiam dekanui kunigui Raimundui Kazaičiui už gilias homilijas, paliečiančias širdį ir paliekančias susimąstyme, už šiltą paprastumą ir pagarbų žmogišką santykį su visais, už rūpinimąsi bažnyčios atnaujinimu, parapijos namų statyba. Tai – Dievo dovana Ukmergei.

Kaip jūsų gyvenime užsimezgė ryšys su Dievu: ar taip buvote auklėjama, ar Dievą atradote savarankiškai?

Šeimoje katalikiškai neauklėjo. Nebuvome girdėję apie Dievą. Tėvai, jeigu ir turėjo tikėjimą, to nerodė, nepraktikavo.

Lietuvos Atgimimo laikotarpiu, kai jau buvau ištekėjusi, iš savo vyresnio brolio, tada – Dailės akademijos studento, sužinojau, kad Dievas yra. Tada ėmiau Jo ieškoti, pradėjau nuo Šventojo Rašto, o radusi labai giliai priėmiau į širdį. Matyt tokia esu – jei kažkuo netikiu, negaliu to daryti, o jei pamilstu, darau visa širdimi. Dievo kvietimą mes išgirstame įvairiais būdais, bet ar atsiliepiame, priklauso nuo mūsų gebėjimo išgirsti.

Mudu su broliu buvome paruošti Pirmai Komunijai viešėdami pas tetą. Kiti mūsų šeimos vaikai – ne. Todėl, manau, mums buvo lengviau sugrįžti ir pasilikti tikėjime. Tai, kas įdėta į vaiko širdį, net jeigu paauglystėje ar jaunystėje ir atsitraukia nuo Dievo, sėkla išlieka. Kai Dievas mus pakviečia vaikystėje, suaugus lengviau sugrįžti prie Jo.

Mano pačios tikėjimas per trisdešimt ketverius metus stipriai augo, formavosi pokyčiai, branda, paprastumas, atlaidumas, asmeninis santykis su Jėzumi gilėjo.

Į Kauną persikėlėte visai neseniai. Kokią veiklą vykdote?

Kaune esu tik pusmetį, čia tarnauju įvairiose bažnytinėse tarnystėse. Viena iš jų – Šv. Jono Krikštytojo centre priimu rekolekcijų grupes. Drauge su komanda rūpinamės Papilio renginiais Didžioje salėje bei viešbutyje „Villa Kaunensis“.

Kaip čia patekote?

Ukmergėje nėra nė vieno katalikiškos pakraipos vaikų darželio.  Nors parapijoje vedžiau „Gerojo ganytojo katechezę“ vaikams, mačiau, kad veikla darželyje jau manęs nesotina, noriu plačiau panaudoti savo tikėjimą sielovadinėse veiklose.

Jaučiau, kad turiu dar kitų gebėjimų, kuriuos nevisiškai realizuoju.

Šį pavasarį dalyvavau „Misijų mokykloje“. Kai grįžtant iš Slovakijos dalijomės patirtimis, pasakiau, kad norėčiau pokyčių, norėčiau plačiau užsiimti religine veikla. Ir mane pakvietė. Su dėkingumu ir tuo pačiu lengvai paleidau Ukmergę, nors joje gyvenau daug metų. Kai Dievas veda ir naujoje vietoje patiri namų jausmą.

Kokios veiklos vyksta Šv. Jono Krikštytojo centre, kaip dažnai, kas jose gali dalyvauti.

Centras suteikia erdvę įstaigų, organizacijų, grupių renginiams, konferencijoms, rekolekcijoms. Veiklos vyksta kiekvieną savaitę. Turime „Alfa“ kursą jaunimui. Rekolekcijas suaugusiesiems rengia įvairios parapijos, bendruomenės.  Dažniausiai grupės jau būna suformuotos, bet galima ir prisijungti.

Aš rūpinuosi patalpomis, jų tvarka, svečių priėmimu, mityba, bendravimu. Man tie paprasti pokalbiai, kai žmogus pasidalija, ką per savo gyvenimą patyrė iš Dievo, – didžiulis džiugesys. Susipažįstu su labai įdomiais žmonėmis, tarp jų pasitaiko tikrų perlų. Būnu čia ir nejaučiu laiko, kaip jis praeina.

Kokios dar veiklos vyksta šiame centre?

Be to, kad savaitgaliais vyksta rekolekcijos, šiokiomis dienomis Šv. Jono Krikštytojo centro kambariuose gali apsistoti kas nori. Labai kviečiu visus. Šiuo metu pas mus gyvena ukrainiečių šeima, įvairūs žinomi žmonės, kuriems impulsus kūrybai teikia istorinė aplinka, daug erdvės maldai, šalia esančios kelios bažnyčios.

Arkivyskupo Kęstučio troškimas – sukurti kuo daugiau galimybių augimui ieškantiems Dievo ir keliaujantiems piligrimams. Todėl grupes iš įvairių šalių drauge priima ir „Villa Kaunensis“. Restauruota Papilio g. 5 didžioji salė, talpinanti iki 300 žmonių, nuomojama religinėms organizacijoms ir pasauliečiams. Savo didingumu, baltu puošnumu, senovine architektūra ši salė ir visi arkivyskupijos pastatai žavi ir traukia. Apsigyvenimas mokamas, bet, palyginti su viešbučių kainomis, nebrangus. Religinėms organizacijoms, jų nariams, grupėms yra nuolaidos.

Darbuojatės Kauno arkivyskupijos kurijoje. Kaip čia jaučiatės?

Nuostabi komanda. Tai – giliai tikintys žmonės, mąstantys pozityviai, tikri lyderiai. Augu kartu su jais.

Užsiminėte, kad prieš tai ir pati dalyvavote misijų mokykloje. Papasakokite apie ją.

Tai – labai stiprūs mokymai, kuriuos  veda lyderiai iš JAV, Anglijos, Lietuvos. Misijų mokyklos organizatoriai – Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė ir trys kunigai redemptoristai, atvykę iš Slovakijos ir išmokę lietuvių kalbą, taip pat bendruomenės „Gyvybės Medis“ komanda.

Jeigu tikėjimo neaugini, jis pradės silpti. O čia gauni pliūpsnį Šventosios Dvasios. Penki susitikimai, kelionė į Slovakiją, kur pamatai bendruomenės gyvenimą – visa tai labai stipriai uždega.

Pirmą kartą Misijų mokykloje dalyvavau 2018 metais, po to – dar kartą, ir dar kartą. Po kiekvienų mokymų atrandi savyje Dievo duotą perlą. Jei pastebi savyje Dievo duotus talentus, tuomet tai, ką darai, sekasi lengviau.

Mes visi turime po kelis gebėjimus, ne po vieną, tik vieną išugdome labiau, kitus – mažiau. Kai esi tikintis, Dievas padeda juos atrasti ir ugdyti. Dievas visada yra prie kiekvieno žmogaus, bet kai pats jo šaukiesi, lengviau išgirsti.

Kaip jūsų tarnystes priima šeima?

Kai laiminga mama, laimingi ir vaikai. Mano vaikai jau visi suaugę, savarankiški. Kol buvo maži, skyriau jiems dėmesio tiek, kiek galėjau. Jiems paaugus po truputį įsiliejau į bažnytinę veiklą.

Kiekvienas žmogus yra pašauktas daryti tai, ką jaučia, kad nori ir geba. Dievo akyse visi ypatingi – kad ir mažas tavo talentas, bet jei jį išpildai, gyveni prasmingai.

Vis galvoju – kokius troškimus turiu širdyje, Dievas visus juos išpildo, tik savitu būdu. Dabar žvelgiu pro langą ir matau Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią, miesto žiburius. Vakarais mėgstu vaikščioti Laisvės alėja, kuri visai čia pat. Kaune mane žavi senamiestis, šalia Šv. Jono Krikštytojo centro esanti Kauno pilis, Santakos parkas, dienos metu galiu nors trumpam užsukti į bet kurią iš kelių senamiestyje esančių bažnyčių.

Kasdien dėkoju Dievui. Peržvelgiu dieną – tiek joje dovanų! Dėkojimas už mažus dalykus prišaukia didelius. Labai myliu Šventąjį Raštą. Juo sotinu dvasią ir maitinuosi Gerojo Tėvo pažadais. O jie žmogui – tik patys geriausi.

Kalbino Skaistė

Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *