Aldona KALESNIKIENĖ
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė
Yra istorijų, kurios niekada neturi nugrimzti į užmarštį. Jos gyvena žmonių prisiminimuose, šeimų pasakojimuose, išlikusiose nuotraukose ir tyliose ašarose, kurios net po daugelio metų vis dar byloja apie išgyventą skausmą. Artėjant Gedulo ir vilties dienai Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje surengtas atminties vakaras „Istorija, kurios negalima pamiršti“ dar kartą priminė, kokia brangi yra laisvė ir kokią kainą už ją sumokėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių.
Renginio metu buvo pristatyti dokumentiniai filmai „Matyt reikėja išgyventi“ (sukurtas LPKTS Utenos filialo) ir „Ukmergės tremtinių prisiminimai“ (sukurtas LPKTS Ukmergės filialo), atskleidžiantys skaudžius Lietuvos žmonių likimus tremtyje. Juose užfiksuoti autentiški liudijimai, prisiminimai ir išgyvenimai priminė, kokią didžiulę kainą teko sumokėti tūkstančiams nekaltų žmonių, ištremtų iš savo gimtųjų namų į atšiauriausius Sibiro kraštus.
Filmai nepaliko abejingų – salėje tvyrojo susikaupimas ir pagarbi tyla. Kiekvienas pasakojimas buvo gyvas liudijimas apie žmogaus stiprybę, tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tokie pasakojimai tampa neįkainojamu tiltu tarp praeities ir dabarties, padedančiu jaunajai kartai suprasti laisvės vertę.
Ypatinga vakaro akimirka tapo padėkos Ukmergės krašto žmonėms – filmo herojams, kurie ryžosi pasidalyti savo skaudžiais gyvenimo prisiminimais ir leido juos įamžinti ateities kartoms. Jiems buvo nuoširdžiai padėkota už drąsą kalbėti apie išgyventas netektis, skausmą ir viltį, o jų pasakojimai įvertinti kaip neįkainojama mūsų krašto ir visos Lietuvos istorinio paveldo dalis.
Renginyje dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas, kurio šeimos istorija taip pat glaudžiai susijusi su tremtimi. Būdamas tremtinių anūkas, jis pabrėžė, kad nuo vaikystės girdėjo senelių ir artimųjų pasakojimus apie išgyventus sunkumus, netektis ir nepalaužiamą viltį sugrįžti į Lietuvą. Šie prisiminimai, perduodami iš kartos į kartą, padeda išsaugoti istorinę tiesą ir neleidžia užmiršti skaudžių mūsų tautos išbandymų.
Utenos rajono savivaldybės vicemero Rimanto Dijoko, tremtinio, gimusio Sibiro platybėse, gyvenimo istorija tapo gyvu įrodymu, kaip tremties kančios palietė tuos, kurių pirmieji gyvenimo žingsniai prasidėjo toli nuo gimtinės. Pasidalydamas savo šeimos patirtimi, jis priminė, kad tremties žaizdos neužgyja, kol jos prisimenamos žmonių širdyse.
Jautrią renginio atmosferą sustiprino Loretos Talutienės atliekamos tremtinių dainos. Skambėjusios melodijos ir žodžiai apie ilgesį, tėvynės meilę, netektis bei viltį sujaudino ir tapo jautriu emociniu tiltu tarp praeities ir dabarties. Ne vienam klausytojui akyse suspindo ašaros, o dainos priminė, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis žmonės neprarado tikėjimo ir meilės savo gimtajam kraštui.
Vakaro metu akcentuota – istorinė atmintis negali būti pamiršta. Tik žinodami savo praeitį galime kurti atsakingą ateitį, branginti laisvę ir suvokti, kokia trapi ji gali būti.
Renginys tapo ne tik dokumentinių filmų peržiūra ar prisiminimų vakaru – tai buvo gyva istorijos pamoka, kvietusi sustoti, įsiklausyti ir pagerbti tuos, kurių gyvenimus paženklino tremtis, netektys ir ilgas kelias namo. Kol gyvi liudininkų pasakojimai, kol skamba tremtinių dainos ir perduodami prisiminimai jaunajai kartai, tol gyva ir mūsų tautos atmintis.
Juk istorija – mūsų tapatybės dalis, įpareigojanti saugoti tiesą ir perduoti ją ateities kartoms. Todėl renginys „Istorija, kurios negalima pamiršti“ tapo ir nuoširdžia padėka tiems, kurie, nepaisydami tremties kančių ir netekčių, išsaugojo meilę Lietuvai, tikėjimą laisve ir paliko mums brangiausią dovaną – gyvą istorijos liudijimą.
