Dainaviškiai Irena ir Sergejus Avsiukevič, į pasaulį išleidę savo biologinius vaikus, dabar globoja dar šešis, kurie juos vadina mama ir tėčiu. Globai šeimą įkvėpė dukterėčia.
Irena gimė Vilniuje, kurį laiką su vyru gyveno Jonavos rajone, Rukloje, o dabar jau septyneri metai – Ukmergės rajone, Dainavoje.
Poros dvyniams – sūnui ir dukrai – jau po trisdešimt ketverius metus, tad gyvena savarankiškai.
Šiuo metu vyras ir žmona yra baigę globėjų kursus ir globoja šešis vaikus nuo 3-ejų iki 12-os metų. Auga trys mergaitės – dvi 11-metės ir viena 12-os metų, ir trys 3-ejų, 5-erių ir 9-erių metų berniukai. Vaikai yra iš keturių skirtingų šeimų, atsinešę skirtingas istorijas.
Paskatino dukterėčia
Paklausta, kas paskatino globoti vaikus, Irena pasakoja, kad pirmiausia globojo savo dukterėčią.
Ji dabar jau suaugusi, 23-ejų metų, bet gyvena kartu. „Kaip buvo, taip ir yra šeimos narė. Užaugo nuostabi mergina“, – sako Irena. Ji taip pat baigė globėjų kursus. „Jeigu kas nors nutiktų, dėl ko aš arba vyras nebegalėtume globoti vaikų, kad visi dabar auginami vaikai liktų šeimoje, kad jų gyvenimas nesikeistų“, – paaiškina Irena.
Šeimos gyvenime jau beveik ketverius metus dalyvauja dar vienas suaugęs vaikinas – globojamų berniuko ir mergaitės vyresnis brolis. Jis augo kitų globėjų šeimoje, o kai suėjo 18, apsigyveno Irenos šeimoje. Ją su vyru vadina mama ir tėčiu, nes daugiau artimųjų neturi. „Mama mirusi, tėtis – nežinomas. Tetų, dėdžių, senelių, jeigu ir turi, nepažįsta“, – pasakoja globėja. Vaikinas dabar dirba Vokietijoje – įrenginėja saulės elektrines, tačiau kai grįžta namo atostogų, padeda rūpintis vaikais.
„Negi vieno vaiko nepaauginsim“
Pirmuoju globojamu vaiku ir tapo jo mažasis broliukas. Irena prisimena pažintį su mažyliu. Tada jį – dvimetį baltapūkį berniuką – atvežė draugė, taip pat globėja, atokvėpiui.
Atokvėpiu vadinama laikina globos paslauga. O po mėnesio Irena sužinojo, kad vaikui ieškoma nuolatinių globėjų. „Tuo metu dar globojome dukterėčią. Pasitarėme su vyru – kodėl gi ne, namas didelis, negi vieno vaiko nepaauginsim“, – dalijasi Irena.
Bet pranešę apie sprendimą globoti mažylį, sužinojo, kad berniukas turi ir sesę. Socialiniai darbuotojai klausė, ar nepriimtų ir jos. „Tai aišku, kaip kitaip“, – pasakoja Irena apie sprendimą, priimtą dar nežinant nei mergaitės vardo, nei amžiaus ir jos nė nemačius.
Vėliau socialinė darbuotoja paskambino, prašydama laikinai – savaitę ar dvi – pagloboti neišnešiotą naujagimį. „Mūsų kūdikiai jau kažin kada užauginti. Galvojau, kaip čia bus, bet padrąsino dukterėčia“, – sako Irena. Moteris tuo metu apie tris mėnesius nedirbo – išėjo iš darbo parduotuvėje, kad padėtų globojamiems vaikams apsiprasti su nauja vieta, darželiu, mokykla.
Priglaudė kūdikį
Taip vos devynių dienų neišnešiotukas atkako į globėjų šeimą, o dabar jam jau greitai bus 6-eri. „Kai po dviejų savaičių paskambino socialinė darbuotoja pranešti, kad naujagimiui ieško nuolatinių globėjų, pasakiau, kad jis niekur nevažiuos, nes jau rado savo namus, mamą ir tėtį“, – sako Irena. Pasakoja, kad berniukas nuo vyro visai nesitraukia, abu taip sutapo, kad net supanašėjo.
Dar po kurio laiko, susiklosčius gyvenimiškai situacijai, į šeimą atėjo berniukas iš kitos globėjų šeimos. Jis kartu su vienu iš jų vaikų lankė darželį, tad kaip nepriimsi. Dabar jam 3-eji. Pasak Irenos, jis – labai linksmas vaikas.
Prieš pat Kalėdas priėmė dar dvi mergaites – našlaites. „Jų tėvai mirę. Mergaitės gyveno pas laikinus globėjus ir ateidavo pažaisti – mūsų namas didelis, kieme yra baseinas, batutas. Viena – mūsų globojamos mergaitės bendraklasė“, – vardija aplinkybes Irena. Kadangi mergaitės – jau paauglės, globėjus rasti sunkiau. „Nežinau kodėl. Juk su paaugliais kaip tik jau galima bendrauti, aptarti, analizuoti. Jos abi nuostabios“, – dalijasi patirtimi pašnekovė.
Vaikai žingeidūs ir kūrybiški
Irenos teigimu, visi jų globojami vaikai labai žingeidūs ir kūrybiški. Šeima kas savaitę kur nors važiuoja, kuo nors domisi. Taujėnų dvaras Ukmergės rajone, Etnokosmologijos muziejus Molėtų rajone – jų mėgstamos vietos, kurias per metus aplanko net keletą kartų. Neseniai lankėsi „Mokslo saloje“ Kaune, botanikos sode apžiūrėjo drugelius. Dabar planuoja visi kartu skristi atostogauti į Turkiją. Jau suplanuotas pasiplaukiojimas su delfinais ir dvi ekskursijos. „Norime, kad vaikai pamatytų, nes nežinia, ar jie ateityje turės galimybių keliauti“, – sako Irena. Pasak jos, šiai kelionei teko pataupyti. Be to, užsakydami paslaugas devyniems žmonėms, nes kartu skris ir dukterėčia, gavo nuolaidų.
Klausiant apie iššūkius, Irena susimąsto. Vaikai į šeimą atėjo ne visi šeši iš karto, o vienas po kito. Vis atrodė – ką reiškia vienu daugiau. Tad iššūkio priimti vaiką į šeimą nejautė.
Į darbą nebegrįžo
Į darbą barmenės-pardavėjos specialybę turinti moteris taip ir negrįžo. Kai neišnešiotukui paaugus atrodė, kad jau galėtų grįžti, atsirado kitų pareigų. Palydėjusi vaikus į mokyklą-daugiafunkcį centrą Vepriuose, globėja iki pietų skalbia, gamina valgyti, tvarko namų aplinką. Popiet vežioja vaikus į būrelius, nes autobusų iš Dainavos patogiu laiku nėra. Viena mergaitė ir berniukas lanko dziudo, po varžybų parsiveža prizus. Dvi mergaitės lanko pramoginius šokius, namuose – visa spinta suknelių, jos taip pat iš varžybų grįžta su medaliais, taurėmis.
Kartais po būrelių vieniems kitų teka pusvalandį palaukti. Vienas berniukas keliauja pas logopedę – ne tada, kada patogu, o kada specialistė gali priimti. Grįžus, kam reikia padeda daryti namų darbus.
„Nelengva visą dieną būti namie. Būtų gerai pakeisti aplinką. Bet kol kas neskubu. Jei jau apsiėmiau globoti vaikus, tikrai noriu jiems duoti viską – laiką, energiją, meilę“, – užtikrintai sako Irena. Tiesa, mergaitės jai jau padeda namų ruošoje. „Sudėti nešvarius rūbus į skalbimo mašiną, juos išskalbtus sulankstyti ir susidėti į lentynas, susitvarkyti savo kambarius, išplauti indus nėra sunku“, – vardija darbus globėja. „Nėra taip, kad aš geriu kavą, o vaikai tvarkosi arba atvirkščiai, aš tvarkausi, o vaikai žaidžia telefonais. Visi kartu gyvename, todėl visi kartu dirbame, o po darbų visi kartu ilsimės“, – kalba apie ribas Irena.
Bendras šeimos poilsis – aktyvus. Vaikai daug piešia, lipdo, visi kartu puošia namų aplinką, švenčia įvairias šventes. Vyriausios mergaitės gimtadienio proga ketina vykti į Vilniaus televizijos bokštą.
Šeimos galva Sergejus dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Šešias savaites būna išvykęs, tris – namuose. Kol vyras kelionėje, kas vakarą susiskambina telefonu, kad vieni kitiems papasakotų, kaip praėjo diena, kas ką nuveikė.
Remia Ukrainą
Rūpindamasi šešiais vaikais Irena dar spėja dalyvauti ir visuomeninėje veikloje. Dukterėčia, kuri dabar yra karininkė, Jonavoje įsteigė paramos fondą „Mes batalionas“, kuris pagal poreikį teikia tikslinę pagalbą už laisvę kovojantiems ukrainiečiams. Kai reikia, fondas perka dronus, medikamentus, rūpinasi karių reabilitacija, pina tinklus. Irena tiesiogiai įsitraukti į veiklą gali ne dažnai, nes darbų pakanka ir namuose. Todėl daugiau dalijasi informacija, reklama, renkant pinigines aukas. Tačiau grįžus vyrui iš reisų, prisideda ir prie tinklų pynimo ar kitų veiklų.
Kai karas prasidėjo, šeima viena pirmųjų pranešė, kad gali priimti ukrainiečių vaikus. Kadangi namuose kalba dviem kalbomis, vaikams būtų lengviau adaptuotis. Tada pagalbos neprireikė, bet jautrumas ir užuojauta liko.
„Mūsų vaikai užauginti, bet aš dar turiu energijos, meilės ir noriu dalintis. Vaikuose aš atradau save. Tai – mūsų visas gyvenimas“, – dalijasi Irena. Moteris nori padrąsinti ir kitas šeimas ryžtis globoti vaikus. Pasak jos, globėjams pagalbą teikia globos centras, yra specialistų konsultacijos, globėjos bendrauja tarpusavyje, dalijasi patirtimi, iškilus problemoms nelieki vienas, nes visada yra su kuo pasitarti.
Moteris iš didžiosios raidės 🌹