Sugrįžus namo, mintys vis suka į Norvegiją...

Gedimino Nemunaičio nuotr. Pasiūlymas dirbti odontologe Norvegijoje L. Petrovai „nukrito“ netikėtai. Gedimino Nemunaičio nuotr. Pasiūlymas dirbti odontologe Norvegijoje L. Petrovai „nukrito“ netikėtai.

Uk­mer­giš­kei gy­dy­to­jai odon­to­lo­gei Lau­rai Pet­ro­vai pa­tir­tis, įgy­ta dir­bant Nor­ve­gi­jos odon­to­lo­gi­jos kli­ni­ko­je, bu­vo ir nau­din­ga, ir grau­di.

Sa­ko, jog grį­žus liūd­niau­sia dėl to, kad dėl dau­ge­lio mo­der­nios įran­gos bei prie­mo­nių trū­ku­mo mū­sų odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tuo­se ją sun­ku pri­tai­ky­ti kas­die­ni­nia­me dar­be.

Prieš pen­ke­rius me­tus stu­di­jas bai­gu­siai spe­cia­lis­tei prak­ti­ka Le­ar­da­lio pri­va­čio­je kli­ni­ko­je bu­vo pui­kus star­tas pra­de­dant me­di­kės kar­je­rą.

Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je Odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gų sky­riu­je šiuo me­tu ve­dė­ja dir­ban­ti L. Pet­ro­va juo­kau­ja sa­vo kai­liu pa­ty­ru­si, jog prie ge­ro pri­pran­ta­ma la­bai grei­tai. Mat kul­tū­ri­nis šo­kas, pa­ma­čius nor­ve­gų gy­dy­to­jų kas­die­ny­bę, il­gai ne­tru­ko.

31 me­tų gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad grei­tai vi­sai su­pran­ta­mais da­ly­kais ta­po tai, kad čia dir­ba­ma su nau­jau­sio­mis ir ge­riau­sios ko­ky­bės me­džia­go­mis bei įran­ga.

Ta­čiau iš mo­der­niau­sių ka­bi­ne­tų grį­žus į sa­vą­ją ap­lin­ką, grau­džiau­sia bu­vo dėl to, jog daž­nai pri­stig­da­vo prie­mo­nių, įran­kių ir me­džia­gų Nor­ve­gi­jo­je įgy­tas ži­nias pri­tai­ky­ti prak­ti­ko­je.

 

Pa­siū­ly­mas bu­vo ne­ti­kė­tas

 

Fior­dų, kriok­lių ir le­dy­nų ša­ly­je Vil­niaus uni­ver­si­te­te Me­di­ci­nos fa­kul­te­te odon­to­lo­gi­jos stu­di­jas bai­gu­si L. Pet­ro­va at­si­dū­rė vi­sai at­si­tik­ti­nai – pri­si­pa­žįs­ta, jog jos sva­jo­nė­se to­kių pla­nų ne­bu­vo.

Bet apie tai sva­jo­jo vie­na jos stu­di­jų drau­gė. Ji in­ter­ne­tu su­si­ra­do dar­bą Le­ar­da­ly­je ir pa­pra­šė Lau­ros tie­siog nu­vyk­ti kar­tu į žval­gy­tu­ves. „Tie­siog jai vie­nai la­bai jau ne­drą­su bu­vo“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

Su­ti­ko, ma­ny­da­ma, kad pa­pra­mo­gaus ke­le­tą die­nų, pa­ma­tys sve­ti­mą kraš­tą ir drau­gei pa­slau­gą pa­da­rys...

O čia pri­va­čios kli­ni­kos sa­vi­nin­kas He­nin­gas ėmė ir pa­siū­lė gy­dy­to­jo odon­to­lo­go dar­bą abiem mer­gi­noms iš Lie­tu­vos.

Ne­gi at­si­sa­ky­si to­kio vi­lio­jan­čio pa­siū­ly­mo? Juk apie kli­ni­kos ka­bi­ne­tuo­se esan­čią mo­der­niau­sią me­di­ci­nos įran­gą tuo­met jau­nai, ką tik stu­di­jas bai­gu­siai gy­dy­to­jai te­ko tik nau­jau­sio­je me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je skai­ty­ti. Dirb­ti su ja – ne vie­no Lie­tu­vos gy­dy­to­jo sva­jo­nė.

Tuo la­biau, kad nau­jai „iš­kep­toms“ spe­cia­lis­tėms bu­vo pa­siū­ly­tas ir „kos­mi­nis“ at­ly­gi­ni­mas. Pa­šne­ko­vė sa­ko, kad tuo­met pa­ver­tu­si gau­tą su­mą į li­tus ir su­skai­čia­vu­si pus­šim­tį tūks­tan­čių li­tų per mė­ne­sį, net pa­ti ne­te­ko ža­do.

Tie­sa, ši krū­ve­lė ge­ro­kai su­plo­nė­jo, su­mo­kė­jus 40 pro­cen­tų mo­kes­čių. Ta­čiau gy­dy­to­ja tvir­ti­na, kad ir li­ku­sios su­mos su kau­pu už­te­ko. Mat mais­tui nor­ve­gai iš­lei­džia apie 10–15, ko­mu­na­li­niams pa­tar­na­vi­mams – apie 20 pro­cen­tų at­ly­gi­ni­mo. Jei dar ko­kių nors įsi­pa­rei­go­ji­mų tu­ri, pra­mo­goms, atos­to­goms, „ko­ji­nei“ vis tiek lie­ka pu­sė ar net dau­giau už­dirb­tų pi­ni­gų.

 

Nor­ve­gams – už­kam­pis, lie­tu­vėms – eg­zo­ti­ka

 

Kuo taip kli­ni­kos sa­vi­nin­kui įti­ko dvi jau­nos gy­dy­to­jos iš Lie­tu­vos? L. Pet­ro­va sa­ko, kad apie 300 ki­lo­met­rų nuo Os­lo ir apie 200 ki­lo­met­rų nuo Ber­ge­no – di­džiau­sių Nor­ve­gi­jos mies­tų – nu­to­lęs Le­ar­da­lis tik­rai nė­ra vie­ti­nių spe­cia­lis­tų trau­kos cen­tras ir jų čia trūks­ta. Jį gar­si­na ne­bent pats il­giau­sias pa­sau­ly­je 24, 5 ki­lo­met­ro au­to­mo­bi­lių tu­ne­lis.

Ant fior­do kran­to įsi­kū­ręs ir jo skaid­ria­me van­de­ny­je at­si­spin­din­tis Le­ar­da­lis – tik­ra ra­my­bės oazė su Nor­ve­gi­jai bū­din­gu kva­pą gniau­žian­čiu kraš­to­vaiz­džiu. Juo pa­si­gro­žė­ti ga­li­ma ir pės­čio­mis ke­liau­jant po apy­lin­kes. Tam pri­tai­ky­ta ir in­fra­struk­tū­ra – pės­tie­siems bei dvi­ra­ti­nin­kams skir­ti pa­to­gūs ke­liu­kai, suo­le­liai.

Ta­čiau Lau­ra juo­kau­ja, kad gra­žia gam­ta nor­ve­go į už­kam­pį dirb­ti tik­rai ne­pri­vi­lio­si. Nei pra­mo­gų, nei iš­skir­ti­nio ser­vi­so čia tik­rai nė­ra, tai­gi moks­lus bai­gu­siam jau­ni­mui nuo­bo­du. Mies­te­ly­je – vie­nas ne­di­du­kas res­to­ra­nė­lis, kul­tū­ros cen­tras bei po­ra par­duo­tu­vė­lių. Ku­rio­se, be­je, net švie­žios žu­vies ar mė­sos ne­nu­si­pirk­si. Įvai­res­nių mais­to pro­duk­tų tek­da­vo va­žiuo­ti į už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų esan­tį di­des­nį pre­ky­bos cen­trą.

 

Do­va­nas gau­na ne gy­dy­to­jai – pa­cien­tai

 

Ant fior­do kran­to įsi­kū­ru­sia­me mies­te­ly­je – vos 2000 gy­ven­to­jų. Vie­ni ki­tus pa­žįs­ta. Bent jau iš ma­ty­mo vi­sus gy­ven­to­jus įsi­dė­mė­jo ir Lau­ra. Jie ją – taip pat.

Mo­te­ris sa­ko, kad Nor­ve­gi­jo­je gy­dy­to­jo pro­fe­si­ja itin ger­bia­ma. Dak­ta­rui že­mai len­kia­ma­si tik­ra to žo­džio pras­me.

Mo­te­ris juo­kia­si pri­si­min­da­ma, kaip iš pra­džių net ne­sma­gu bu­vo, kai par­duo­tu­vė­je ar gat­vė­je su­tik­ti pa­cien­tai ne tik svei­kin­tis, bet ir lanks­ty­tis ėmė. Ta­čiau vė­liau su­pra­to, kad taip čia iš tik­rų­jų pri­im­ta. Šia­me nu­si­len­ki­me – pa­gar­ba ir jo­kio per­dė­to pa­tai­ka­vi­mo, ap­si­me­ti­mo.

Taip pat su­ži­no­jo ir ge­le­ži­nę nor­ve­giš­ką tai­syk­lę: jo­kių do­va­nė­lių nei vo­ke­lių dak­ta­rui. Pa­gar­ba ir ky­šis ar, kaip pas mus įpras­ta sa­ky­ti, „do­va­nė­lė“ to­je ša­ly­je ne­si­de­ri­na.

„Žmo­gus su­si­mo­ka gy­dy­mo įstai­gai ir dar kaž­kaip pa­pil­do­mai dak­ta­rui at­si­dė­ko­ti čia tik­rai nė­ra pri­im­ta. Pa­cien­to pa­gar­ba ar pa­dė­ka su do­va­nė­lė­mis ne­su­ta­pa­ti­na­ma“, – apie me­di­ci­nos ypa­tu­mus Nor­ve­gi­jo­je pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Lau­ra sa­ko, kad kaip tik at­virkš­čiai – pats pas odon­to­lo­gą ap­si­lan­kęs pa­cien­tas be do­va­nų iš ka­bi­ne­to ne­iš­ei­na. O jos tik­rai ver­tin­gos ir prak­tiš­kos – ga­li bū­ti dan­tų pas­ta ar­ba tarp­dan­čių še­pe­tu­kai, ku­rie, be­je, pas mus tik­rai ne­pi­gūs.

Ta­čiau už ne­at­vy­ki­mą į kli­ni­ką pa­skir­tu lai­ku iš pa­cien­tų „at­si­i­ma­ma“. Ne­pra­ne­šu­sių­jų apie sa­vo pa­si­kei­tu­sius pla­nus lau­kia ne­ma­žos bau­dos – ten­ka su­si­mo­kė­ti tiek, kiek kai­na­vo gy­dy­to­jo tuš­čiai su­gaiš­tas pus­va­lan­dis.

 

Apie orą ir dan­tis – nor­ve­giš­kai

 

Vis tik vien do­va­no­mis pa­cien­tų juk ne­pa­pirk­si – jie iš gy­dy­to­jo lau­kia pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos. Lau­ra pa­sa­ko­jo, jog tik iš pra­džių te­ko pa­jus­ti šio­kį to­kį vie­ti­nių jei ne ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, tai kaž­ko­kią abe­jo­nę dėl sve­tim­tau­čių gy­dy­to­jų kom­pe­ten­ci­jos. Svars­to, kad gal­būt – dėl jau­no lie­tu­vai­čių am­žiaus.

Ta­čiau ir šie plo­ni le­du­kai ne­tru­kus bu­vo iš­tirp­dy­ti – per ke­le­tą mė­ne­sių nor­ve­gų kal­bą pra­mo­ko taip, kad pa­cien­tams apie jų bur­nos pro­ble­mas bei gy­dy­mą ga­lė­jo pa­pa­sa­ko­ti nor­ve­giš­kai.

Ar­ba trum­pai ap­tar­ti kad ir die­nos orus. Ku­rie, be­je, net per­mai­nin­gų lie­tu­viš­kų orų už­grū­din­tai Lau­rai ne­pa­ti­ko. Ta­čiau nuo­mo­nę apie nor­ve­giš­kus orus su­ga­di­no ne at­šiau­ri žie­ma, kaip ir ga­li­ma ti­kė­tis iš Skan­di­na­vi­jos. Va­sa­ra taip pat bu­vo ver­ta nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų keiks­no­ji­mų – šal­ta, mer­kė nuo­la­ti­nis lie­tus.    

Nors Le­ar­da­lio pa­šo­nė­je ty­vu­liuo­ja fior­das, mies­te­lio gy­ven­to­jai mau­dy­tis ja­me įpro­čio ne­tu­ri. Ne­si­mau­dė ir lie­tu­vai­tės.

„Ja­me be­si­mau­dan­čius žmo­nes ma­tė­me per va­sa­rą tik vie­ną sy­kį, ta­čiau pa­na­šu, kad tai grei­čiau­siai bu­vo ne nor­ve­gai. Gal net lie­tu­viai?“ – svars­to Lau­ra.

 

Kvie­ti­mas į sve­čius – „po­pie­ri­nis“

 

Apie mies­te­lio gy­ven­to­jus, nor­ve­gus ji kal­ba kaip apie man­da­gius, be­si­šyp­san­čius bei ma­lo­nius žmo­nes. Ta­čiau į di­de­les drau­gys­tes su sve­tim­ša­liais jie ne­si­lei­džia.

„Kad ir tar­pu­sa­vy­je jie la­bai ar­ti­mai ne­drau­gau­ja. Ben­drau­ja ir lais­va­lai­kį lei­džia dau­giau­sia sa­vo šei­mo­se“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Pas vie­ti­nius sve­čiuo­tis te­ko tik kar­tą – va­ka­rie­nės pa­kvie­tė kli­ni­kos sa­vi­nin­kas su žmo­na.

Tuo tar­pu kli­ni­ko­je dir­ban­ti me­di­ci­nos se­se­lė, pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris, kas­dien va­ka­rais pa­si­vaikš­čio­ti po apy­lin­kes ei­nan­čias mer­gi­nas pa­ra­gin­da­vo: „Ei­sit pro ša­lį – už­su­kit ir pas mus“.

Ta­čiau Lau­ra sa­ko, kad toks pa­kvie­ti­mas nu­skam­bė­da­vo tik kli­ni­ko­je: „Tuo tar­pu pra­ei­nant pro jos na­mus, nors ir sė­dė­da­vo kie­me kar­tu su vy­ru, ar­ba­tė­lę gurkš­no­da­vo, tik ran­ka drau­giš­kai pa­mo­juo­ja ir tiek. Jo­kio „už­ei­kit pa­si­sve­čiuo­ti“ taip ir ne­iš­gir­do­me.“

 

Įta­ri­mų su­kė­lė... bu­ro­kė­liai

 

Apie Lie­tu­vą ko­le­gos smal­sau­da­vo – jiems bu­vo įdo­mu ir mū­sų kas­die­ny­bė, ir tra­di­ci­jos, ir po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja. Lau­ra su drau­ge ne kar­tą pa­ga­mi­nu­sios lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų į dar­bą ne­šė. Ap­skri­tai mū­sų val­gis jiems pa­li­ko ge­rą įspū­dį, ra­ga­vo no­riai, ta­čiau į kai ku­riuos pa­tie­ka­lus žiū­rė­jo itin įta­riai. Pa­vyz­džiui, į bu­ro­kė­lių sriu­bą.

„Jiems įta­ri­mą kė­lė rau­do­na sriu­bos spal­va. Ir to bar­je­ro jie ne­su­ge­bė­jo per­ženg­ti“, – juo­kia­si gy­dy­to­ja.

Nors ir ji pa­ti taip pat ne vi­sais nor­ve­giš­kais pa­tie­ka­lais mė­ga­vo­si – pū­dy­ta sil­kė, ku­rią su pa­si­gar­džia­vi­mu val­go nor­ve­gai, jai iki šiol ke­lia pa­si­šlykš­tė­ji­mą.

 

Na­mo grą­ži­no šei­my­ni­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai

 

Me­tams su­da­ry­tas kon­trak­tas su Le­ar­da­lio odon­to­lo­gi­jos kli­ni­kos sa­vi­nin­ku pra­tęs­tas ne­bu­vo – toks bu­vo Lau­ros pa­si­rin­ki­mas. Mo­te­ris sa­ko, kad pa­si­bai­gus su­tar­čiai jos įsčio­se jau spur­dė­jo nau­ja gy­vy­bė. O min­ty­se kir­bė­jo su Lie­tu­va su­si­ję pla­nai, duk­re­lės Ma­ri­jos lau­ki­mas.

Lau­ra ti­ki­na, kad pa­lie­kant Nor­ve­gi­ją, šir­dis iš skaus­mo ne­ver­kė.  Be­si­lau­kiant duk­re­lės Ma­ri­jos ir šiam ma­ža­jam žmo­ge­liu­kui į pa­sau­lį at­ėjus, gim­tuo­siuo­se na­muo­se bu­vo sau­giau­sia – ša­lia bu­vo šei­ma, ar­ti­mie­ji.

 

Ne­pa­sa­kė „ne“

 

Ta­čiau pa­au­gus duk­re­lei, Lau­ra ne­sle­pia, jog min­tys vis daž­niau nu­klys­ta į at­šiau­rų­jį, bet eg­zo­tiš­ką vi­kin­gų kraš­tą.

„Su kli­ni­kos sa­vi­nin­ko šei­ma ry­šių ga­lu­ti­nai ne­nu­trau­kė­me – at­skren­da iš Nor­ve­gi­jos ka­lė­di­niai, ve­ly­ki­niai svei­ki­ni­mai. Ir juos pa­svei­ki­nu šven­čių pro­ga. Tie­siog duo­da­me vie­ni ki­tiems su­pras­ti, kad ne­pa­mir­šo­me“, – pa­sa­ko­ja jau­na mo­te­ris.

Ir pri­si­pa­žįs­ta, kad dar ne­pa­sa­kė šiam kraš­tui griež­to „ne“ – ne­at­si­sa­kė min­ties dar kar­tą ten nu­vyk­ti lai­ki­nai pa­dir­bė­ti, bet jau – kaip su­bren­du­si, kva­li­fi­kuo­ta gy­dy­to­ja, o ne ža­lia prak­ti­kan­tė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)

Komentarai  

0 # Aušra 2018-07-10 17:38
Keista,kad mažai komentuojančių.Daktarė visai neturi kompetencijos nei vadovavimo,nei darbo su išimamais protezais srityje.Išėjo iš skyriaus nuostabi odontologė ortopedėTikras ,,gegužioko''principas
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų