Sugrįžus namo, mintys vis suka į Norvegiją…

Autorius Ligita Juodvalkienė
Sugrįžus namo

Uk­mer­giš­kei gy­dy­to­jai odon­to­lo­gei Lau­rai Pet­ro­vai pa­tir­tis, įgy­ta dir­bant Nor­ve­gi­jos odon­to­lo­gi­jos kli­ni­ko­je, bu­vo ir nau­din­ga, ir grau­di.

Sa­ko, jog grį­žus liūd­niau­sia dėl to, kad dėl dau­ge­lio mo­der­nios įran­gos bei prie­mo­nių trū­ku­mo mū­sų odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tuo­se ją sun­ku pri­tai­ky­ti kas­die­ni­nia­me dar­be.

Prieš pen­ke­rius me­tus stu­di­jas bai­gu­siai spe­cia­lis­tei prak­ti­ka Le­ar­da­lio pri­va­čio­je kli­ni­ko­je bu­vo pui­kus star­tas pra­de­dant me­di­kės kar­je­rą.

Uk­mer­gės li­go­ni­nė­je Odon­to­lo­gi­jos pa­slau­gų sky­riu­je šiuo me­tu ve­dė­ja dir­ban­ti L. Pet­ro­va juo­kau­ja sa­vo kai­liu pa­ty­ru­si, jog prie ge­ro pri­pran­ta­ma la­bai grei­tai. Mat kul­tū­ri­nis šo­kas, pa­ma­čius nor­ve­gų gy­dy­to­jų kas­die­ny­bę, il­gai ne­tru­ko.

31 me­tų gy­dy­to­ja odon­to­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad grei­tai vi­sai su­pran­ta­mais da­ly­kais ta­po tai, kad čia dir­ba­ma su nau­jau­sio­mis ir ge­riau­sios ko­ky­bės me­džia­go­mis bei įran­ga.

Ta­čiau iš mo­der­niau­sių ka­bi­ne­tų grį­žus į sa­vą­ją ap­lin­ką, grau­džiau­sia bu­vo dėl to, jog daž­nai pri­stig­da­vo prie­mo­nių, įran­kių ir me­džia­gų Nor­ve­gi­jo­je įgy­tas ži­nias pri­tai­ky­ti prak­ti­ko­je.

 

Pa­siū­ly­mas bu­vo ne­ti­kė­tas

 

Fior­dų, kriok­lių ir le­dy­nų ša­ly­je Vil­niaus uni­ver­si­te­te Me­di­ci­nos fa­kul­te­te odon­to­lo­gi­jos stu­di­jas bai­gu­si L. Pet­ro­va at­si­dū­rė vi­sai at­si­tik­ti­nai – pri­si­pa­žįs­ta, jog jos sva­jo­nė­se to­kių pla­nų ne­bu­vo.

Bet apie tai sva­jo­jo vie­na jos stu­di­jų drau­gė. Ji in­ter­ne­tu su­si­ra­do dar­bą Le­ar­da­ly­je ir pa­pra­šė Lau­ros tie­siog nu­vyk­ti kar­tu į žval­gy­tu­ves. „Tie­siog jai vie­nai la­bai jau ne­drą­su bu­vo“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vė.

Su­ti­ko, ma­ny­da­ma, kad pa­pra­mo­gaus ke­le­tą die­nų, pa­ma­tys sve­ti­mą kraš­tą ir drau­gei pa­slau­gą pa­da­rys…

O čia pri­va­čios kli­ni­kos sa­vi­nin­kas He­nin­gas ėmė ir pa­siū­lė gy­dy­to­jo odon­to­lo­go dar­bą abiem mer­gi­noms iš Lie­tu­vos.

Ne­gi at­si­sa­ky­si to­kio vi­lio­jan­čio pa­siū­ly­mo? Juk apie kli­ni­kos ka­bi­ne­tuo­se esan­čią mo­der­niau­sią me­di­ci­nos įran­gą tuo­met jau­nai, ką tik stu­di­jas bai­gu­siai gy­dy­to­jai te­ko tik nau­jau­sio­je me­di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je skai­ty­ti. Dirb­ti su ja – ne vie­no Lie­tu­vos gy­dy­to­jo sva­jo­nė.

Tuo la­biau, kad nau­jai „iš­kep­toms“ spe­cia­lis­tėms bu­vo pa­siū­ly­tas ir „kos­mi­nis“ at­ly­gi­ni­mas. Pa­šne­ko­vė sa­ko, kad tuo­met pa­ver­tu­si gau­tą su­mą į li­tus ir su­skai­čia­vu­si pus­šim­tį tūks­tan­čių li­tų per mė­ne­sį, net pa­ti ne­te­ko ža­do.

Tie­sa, ši krū­ve­lė ge­ro­kai su­plo­nė­jo, su­mo­kė­jus 40 pro­cen­tų mo­kes­čių. Ta­čiau gy­dy­to­ja tvir­ti­na, kad ir li­ku­sios su­mos su kau­pu už­te­ko. Mat mais­tui nor­ve­gai iš­lei­džia apie 10–15, ko­mu­na­li­niams pa­tar­na­vi­mams – apie 20 pro­cen­tų at­ly­gi­ni­mo. Jei dar ko­kių nors įsi­pa­rei­go­ji­mų tu­ri, pra­mo­goms, atos­to­goms, „ko­ji­nei“ vis tiek lie­ka pu­sė ar net dau­giau už­dirb­tų pi­ni­gų.

 

Nor­ve­gams – už­kam­pis, lie­tu­vėms – eg­zo­ti­ka

 

Kuo taip kli­ni­kos sa­vi­nin­kui įti­ko dvi jau­nos gy­dy­to­jos iš Lie­tu­vos? L. Pet­ro­va sa­ko, kad apie 300 ki­lo­met­rų nuo Os­lo ir apie 200 ki­lo­met­rų nuo Ber­ge­no – di­džiau­sių Nor­ve­gi­jos mies­tų – nu­to­lęs Le­ar­da­lis tik­rai nė­ra vie­ti­nių spe­cia­lis­tų trau­kos cen­tras ir jų čia trūks­ta. Jį gar­si­na ne­bent pats il­giau­sias pa­sau­ly­je 24, 5 ki­lo­met­ro au­to­mo­bi­lių tu­ne­lis.

Ant fior­do kran­to įsi­kū­ręs ir jo skaid­ria­me van­de­ny­je at­si­spin­din­tis Le­ar­da­lis – tik­ra ra­my­bės oazė su Nor­ve­gi­jai bū­din­gu kva­pą gniau­žian­čiu kraš­to­vaiz­džiu. Juo pa­si­gro­žė­ti ga­li­ma ir pės­čio­mis ke­liau­jant po apy­lin­kes. Tam pri­tai­ky­ta ir in­fra­struk­tū­ra – pės­tie­siems bei dvi­ra­ti­nin­kams skir­ti pa­to­gūs ke­liu­kai, suo­le­liai.

Ta­čiau Lau­ra juo­kau­ja, kad gra­žia gam­ta nor­ve­go į už­kam­pį dirb­ti tik­rai ne­pri­vi­lio­si. Nei pra­mo­gų, nei iš­skir­ti­nio ser­vi­so čia tik­rai nė­ra, tai­gi moks­lus bai­gu­siam jau­ni­mui nuo­bo­du. Mies­te­ly­je – vie­nas ne­di­du­kas res­to­ra­nė­lis, kul­tū­ros cen­tras bei po­ra par­duo­tu­vė­lių. Ku­rio­se, be­je, net švie­žios žu­vies ar mė­sos ne­nu­si­pirk­si. Įvai­res­nių mais­to pro­duk­tų tek­da­vo va­žiuo­ti į už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų esan­tį di­des­nį pre­ky­bos cen­trą.

 

Do­va­nas gau­na ne gy­dy­to­jai – pa­cien­tai

 

Ant fior­do kran­to įsi­kū­ru­sia­me mies­te­ly­je – vos 2000 gy­ven­to­jų. Vie­ni ki­tus pa­žįs­ta. Bent jau iš ma­ty­mo vi­sus gy­ven­to­jus įsi­dė­mė­jo ir Lau­ra. Jie ją – taip pat.

Mo­te­ris sa­ko, kad Nor­ve­gi­jo­je gy­dy­to­jo pro­fe­si­ja itin ger­bia­ma. Dak­ta­rui že­mai len­kia­ma­si tik­ra to žo­džio pras­me.

Mo­te­ris juo­kia­si pri­si­min­da­ma, kaip iš pra­džių net ne­sma­gu bu­vo, kai par­duo­tu­vė­je ar gat­vė­je su­tik­ti pa­cien­tai ne tik svei­kin­tis, bet ir lanks­ty­tis ėmė. Ta­čiau vė­liau su­pra­to, kad taip čia iš tik­rų­jų pri­im­ta. Šia­me nu­si­len­ki­me – pa­gar­ba ir jo­kio per­dė­to pa­tai­ka­vi­mo, ap­si­me­ti­mo.

Taip pat su­ži­no­jo ir ge­le­ži­nę nor­ve­giš­ką tai­syk­lę: jo­kių do­va­nė­lių nei vo­ke­lių dak­ta­rui. Pa­gar­ba ir ky­šis ar, kaip pas mus įpras­ta sa­ky­ti, „do­va­nė­lė“ to­je ša­ly­je ne­si­de­ri­na.

„Žmo­gus su­si­mo­ka gy­dy­mo įstai­gai ir dar kaž­kaip pa­pil­do­mai dak­ta­rui at­si­dė­ko­ti čia tik­rai nė­ra pri­im­ta. Pa­cien­to pa­gar­ba ar pa­dė­ka su do­va­nė­lė­mis ne­su­ta­pa­ti­na­ma“, – apie me­di­ci­nos ypa­tu­mus Nor­ve­gi­jo­je pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Lau­ra sa­ko, kad kaip tik at­virkš­čiai – pats pas odon­to­lo­gą ap­si­lan­kęs pa­cien­tas be do­va­nų iš ka­bi­ne­to ne­iš­ei­na. O jos tik­rai ver­tin­gos ir prak­tiš­kos – ga­li bū­ti dan­tų pas­ta ar­ba tarp­dan­čių še­pe­tu­kai, ku­rie, be­je, pas mus tik­rai ne­pi­gūs.

Ta­čiau už ne­at­vy­ki­mą į kli­ni­ką pa­skir­tu lai­ku iš pa­cien­tų „at­si­i­ma­ma“. Ne­pra­ne­šu­sių­jų apie sa­vo pa­si­kei­tu­sius pla­nus lau­kia ne­ma­žos bau­dos – ten­ka su­si­mo­kė­ti tiek, kiek kai­na­vo gy­dy­to­jo tuš­čiai su­gaiš­tas pus­va­lan­dis.

 

Apie orą ir dan­tis – nor­ve­giš­kai

 

Vis tik vien do­va­no­mis pa­cien­tų juk ne­pa­pirk­si – jie iš gy­dy­to­jo lau­kia pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos. Lau­ra pa­sa­ko­jo, jog tik iš pra­džių te­ko pa­jus­ti šio­kį to­kį vie­ti­nių jei ne ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, tai kaž­ko­kią abe­jo­nę dėl sve­tim­tau­čių gy­dy­to­jų kom­pe­ten­ci­jos. Svars­to, kad gal­būt – dėl jau­no lie­tu­vai­čių am­žiaus.

Ta­čiau ir šie plo­ni le­du­kai ne­tru­kus bu­vo iš­tirp­dy­ti – per ke­le­tą mė­ne­sių nor­ve­gų kal­bą pra­mo­ko taip, kad pa­cien­tams apie jų bur­nos pro­ble­mas bei gy­dy­mą ga­lė­jo pa­pa­sa­ko­ti nor­ve­giš­kai.

Ar­ba trum­pai ap­tar­ti kad ir die­nos orus. Ku­rie, be­je, net per­mai­nin­gų lie­tu­viš­kų orų už­grū­din­tai Lau­rai ne­pa­ti­ko. Ta­čiau nuo­mo­nę apie nor­ve­giš­kus orus su­ga­di­no ne at­šiau­ri žie­ma, kaip ir ga­li­ma ti­kė­tis iš Skan­di­na­vi­jos. Va­sa­ra taip pat bu­vo ver­ta nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų keiks­no­ji­mų – šal­ta, mer­kė nuo­la­ti­nis lie­tus.    

Nors Le­ar­da­lio pa­šo­nė­je ty­vu­liuo­ja fior­das, mies­te­lio gy­ven­to­jai mau­dy­tis ja­me įpro­čio ne­tu­ri. Ne­si­mau­dė ir lie­tu­vai­tės.

„Ja­me be­si­mau­dan­čius žmo­nes ma­tė­me per va­sa­rą tik vie­ną sy­kį, ta­čiau pa­na­šu, kad tai grei­čiau­siai bu­vo ne nor­ve­gai. Gal net lie­tu­viai?“ – svars­to Lau­ra.

 

Kvie­ti­mas į sve­čius – „po­pie­ri­nis“

 

Apie mies­te­lio gy­ven­to­jus, nor­ve­gus ji kal­ba kaip apie man­da­gius, be­si­šyp­san­čius bei ma­lo­nius žmo­nes. Ta­čiau į di­de­les drau­gys­tes su sve­tim­ša­liais jie ne­si­lei­džia.

„Kad ir tar­pu­sa­vy­je jie la­bai ar­ti­mai ne­drau­gau­ja. Ben­drau­ja ir lais­va­lai­kį lei­džia dau­giau­sia sa­vo šei­mo­se“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Pas vie­ti­nius sve­čiuo­tis te­ko tik kar­tą – va­ka­rie­nės pa­kvie­tė kli­ni­kos sa­vi­nin­kas su žmo­na.

Tuo tar­pu kli­ni­ko­je dir­ban­ti me­di­ci­nos se­se­lė, pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris, kas­dien va­ka­rais pa­si­vaikš­čio­ti po apy­lin­kes ei­nan­čias mer­gi­nas pa­ra­gin­da­vo: „Ei­sit pro ša­lį – už­su­kit ir pas mus“.

Ta­čiau Lau­ra sa­ko, kad toks pa­kvie­ti­mas nu­skam­bė­da­vo tik kli­ni­ko­je: „Tuo tar­pu pra­ei­nant pro jos na­mus, nors ir sė­dė­da­vo kie­me kar­tu su vy­ru, ar­ba­tė­lę gurkš­no­da­vo, tik ran­ka drau­giš­kai pa­mo­juo­ja ir tiek. Jo­kio „už­ei­kit pa­si­sve­čiuo­ti“ taip ir ne­iš­gir­do­me.“

 

Įta­ri­mų su­kė­lė… bu­ro­kė­liai

 

Apie Lie­tu­vą ko­le­gos smal­sau­da­vo – jiems bu­vo įdo­mu ir mū­sų kas­die­ny­bė, ir tra­di­ci­jos, ir po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja. Lau­ra su drau­ge ne kar­tą pa­ga­mi­nu­sios lie­tu­viš­kų pa­tie­ka­lų į dar­bą ne­šė. Ap­skri­tai mū­sų val­gis jiems pa­li­ko ge­rą įspū­dį, ra­ga­vo no­riai, ta­čiau į kai ku­riuos pa­tie­ka­lus žiū­rė­jo itin įta­riai. Pa­vyz­džiui, į bu­ro­kė­lių sriu­bą.

„Jiems įta­ri­mą kė­lė rau­do­na sriu­bos spal­va. Ir to bar­je­ro jie ne­su­ge­bė­jo per­ženg­ti“, – juo­kia­si gy­dy­to­ja.

Nors ir ji pa­ti taip pat ne vi­sais nor­ve­giš­kais pa­tie­ka­lais mė­ga­vo­si – pū­dy­ta sil­kė, ku­rią su pa­si­gar­džia­vi­mu val­go nor­ve­gai, jai iki šiol ke­lia pa­si­šlykš­tė­ji­mą.

 

Na­mo grą­ži­no šei­my­ni­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai

 

Me­tams su­da­ry­tas kon­trak­tas su Le­ar­da­lio odon­to­lo­gi­jos kli­ni­kos sa­vi­nin­ku pra­tęs­tas ne­bu­vo – toks bu­vo Lau­ros pa­si­rin­ki­mas. Mo­te­ris sa­ko, kad pa­si­bai­gus su­tar­čiai jos įsčio­se jau spur­dė­jo nau­ja gy­vy­bė. O min­ty­se kir­bė­jo su Lie­tu­va su­si­ję pla­nai, duk­re­lės Ma­ri­jos lau­ki­mas.

Lau­ra ti­ki­na, kad pa­lie­kant Nor­ve­gi­ją, šir­dis iš skaus­mo ne­ver­kė.  Be­si­lau­kiant duk­re­lės Ma­ri­jos ir šiam ma­ža­jam žmo­ge­liu­kui į pa­sau­lį at­ėjus, gim­tuo­siuo­se na­muo­se bu­vo sau­giau­sia – ša­lia bu­vo šei­ma, ar­ti­mie­ji.

 

Ne­pa­sa­kė „ne“

 

Ta­čiau pa­au­gus duk­re­lei, Lau­ra ne­sle­pia, jog min­tys vis daž­niau nu­klys­ta į at­šiau­rų­jį, bet eg­zo­tiš­ką vi­kin­gų kraš­tą.

„Su kli­ni­kos sa­vi­nin­ko šei­ma ry­šių ga­lu­ti­nai ne­nu­trau­kė­me – at­skren­da iš Nor­ve­gi­jos ka­lė­di­niai, ve­ly­ki­niai svei­ki­ni­mai. Ir juos pa­svei­ki­nu šven­čių pro­ga. Tie­siog duo­da­me vie­ni ki­tiems su­pras­ti, kad ne­pa­mir­šo­me“, – pa­sa­ko­ja jau­na mo­te­ris.

Ir pri­si­pa­žįs­ta, kad dar ne­pa­sa­kė šiam kraš­tui griež­to „ne“ – ne­at­si­sa­kė min­ties dar kar­tą ten nu­vyk­ti lai­ki­nai pa­dir­bė­ti, bet jau – kaip su­bren­du­si, kva­li­fi­kuo­ta gy­dy­to­ja, o ne ža­lia prak­ti­kan­tė.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Sugrįžus namo

Sugrįžus namo

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *