Ukmergiškio gėlyne – tūkstančiai kardelių

Autorius Ligita Juodvalkienė

Že­mės ūkio ir in­fra­struk­tū­ros sky­rius Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je ru­de­niop tam­pa iš­skir­ti­niu – pro ko­ri­do­riu­je pa­merk­tas di­džiu­les įvai­rias­pal­vių kar­de­lių puokš­tes sun­ku pra­ei­ti abe­jin­gai. Nuo­sta­bio­mis gė­lė­mis jau dau­ge­lį me­tų tra­di­ciš­kai džiu­gi­na jų ko­le­ga Al­gi­man­tas Šu­mins­kas.

Šu­mins­kas kar­de­lių au­gi­ni­mu su­si­do­mė­jo be­veik prieš ket­vir­tį am­žiaus. Ap­si­lan­kęs Vil­niaus spor­to rū­muo­se su­reng­to­je kar­de­lių pa­ro­do­je, su­si­ža­vė­jo šia eks­po­zi­ci­ja.

„Jū­ra spal­vų, be­ga­lė veis­lių. Pa­li­ko la­bai di­de­lį įspū­dį“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas, nuo to lai­ko taip ir ne­be­nu­si­ra­mi­nęs – taip jam tų gė­lių rei­kė­jo. Tuo­met nu­vy­kęs į Ry­gą ir pri­si­pir­kęs kar­de­lių gum­bas­vo­gū­nių. Mat tuo me­tu lat­viai gė­lių au­gi­ni­mu, nau­jų veis­lių iš­ve­di­mu la­biau gar­sė­jo už lie­tu­vius. Čia vyk­da­vo di­de­lės pa­ro­dos. 

„Pir­kau ta­da apie pen­kias­de­šimt rū­šių. Vi­sos spal­vos at­ro­dė gra­žios ir ne­pa­kar­to­ja­mos. Ėmiau ne­si­rink­da­mas vi­są pa­le­tę – nuo bal­tos iki juo­dos. Pir­mo­ji ma­no įsi­gy­to­ji ko­lek­ci­ja mar­ga ir dy­džių įvai­ro­ve. Jo­je – nuo mi­nia­tiū­ri­nio iki gi­gan­tiš­ko“, – pa­sa­ko­ja Al­gi­man­tas.  

Anks­čiau kar­de­liams jis bu­vo pa­sky­ręs so­dų ben­dri­jos skly­pą, ta­čiau kai jie ten ne­be­til­po, gė­ly­ną „per­kraus­tė“ į Vi­diš­kių se­niū­ni­jo­je, Pad­ba­riš­kių kai­me, iš se­ne­lių pa­vel­dė­tą so­dy­bą.

Gla­dia­to­rių gė­lė

Dau­ge­liui kar­de­liai aso­ci­juo­ja­si su Rug­sė­jo 1-ąja – jų puokš­tė­mis ne­ši­ni į mo­kyk­las ren­ka­si mo­ki­niai. Kar­de­liai ta­pa­ti­na­mi su lie­tu­viš­ku dar­že­liu.

Ta­čiau, pa­sak jų au­gin­to­jo, be rei­ka­lo. Mat mū­sų ša­ly­je kar­de­liai pa­pli­to vos prieš pus­šim­tį me­tų. Su se­no­vi­niu lie­tu­viš­ku rū­tų dar­že­liu jie nie­ko ben­dro ne­tu­ri.

Už­tat šios gė­lės bu­vo ži­no­mos dar se­no­vės Ro­mo­je – jų puokš­tės į are­ną bū­da­vo mė­to­mos ko­vą lai­mė­ju­siam gla­dia­to­riui. Šią bu­vu­sią pa­skir­tį at­spin­di ir lo­ty­niš­kas kar­de­lio pa­va­di­ni­mas – gla­dio­lus. Šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je kar­de­lis gla­dio­le va­di­na­mas. 

Ko­lek­cio­nuo­ja se­ną­sias veis­les

Šu­mins­kas sa­ve va­di­na mė­gė­ju ir tik­rai ne­si­ly­gi­na su pro­fe­sio­na­liais kar­de­lių au­gin­to­jais. Nors pri­si­pa­žįs­ta – kaž­ka­da šis ho­bis bu­vo ta­pęs šio­kiu to­kiu ver­sliu­ku.

„Bu­vo lai­kai, kuo­met gė­ly­nui skir­da­vau kur kas dau­giau lai­ko. Par­duo­da­vau žie­dus, gum­bas­vo­gū­nius. No­rė­jo­si, kad pa­čios gė­lės kaž­kiek kom­pen­suo­tų vi­sas iš­lai­das. Prieš de­šimt­me­tį daug pri­si­dė­jo žmo­na Bi­ru­tė, vai­kai Si­mas ir Eg­lė. Gal šiek tiek ir pri­si­dur­da­vom prie al­gos, jau­nes­ni bu­vom, dau­giau rei­kė­jo“, – pa­sa­ko­ja gė­li­nin­kas.

Jo ko­lek­ci­ją ga­li­ma drą­siai va­din­ti iš­skir­ti­ne. Pa­sak gė­li­nin­ko, jos pa­grin­das – veis­lės, iš­ves­tos prieš 40 ar dau­giau me­tų.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad se­no­viš­kų veis­lių žie­dai jam at­ro­do kaž­ko­kie tik­res­ni. Be to, žmo­gus už­si­brė­žė iš­skir­ti­nį tiks­lą – iš­lai­ky­ti se­nų­jų veis­lių kar­de­lius.

Me­tai iš me­tų iš­ka­sa­mi, per­žiem sau­go­ja­mi ir pa­va­sa­rį vėl į dir­vą kruopš­čiai su­kai­šo­mi ži­no­mų lie­tu­vių se­lek­ci­nin­kų Pet­ro Bal­či­ko­nio, Se­mio­no Ei­cher-Lor­kos iš­ves­tos veis­lės.

Ir pats A. Šu­mins­kas, ir į jo gė­ly­ną pa­si­dai­ry­ti at­vy­kę ko­le­gos gė­li­nin­kai įver­ti­na ru­sų se­lek­ci­nin­ko Bo­ri­so Gro­mo­vo, lat­vių, ame­ri­kie­čių iš­ves­tas veis­les.

Apie kiek­vie­ną veis­lę pa­šne­ko­vas ga­li pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją – kas ir ka­da iš­ve­dė, kaip at­si­ra­do gė­ly­ne, kuo ypa­tin­ga.

Kar­tais ži­no­mos veis­lės nu­ste­bi­na siur­pri­zu. Taip nu­ti­ko su Lat­vi­jo­je, iš gat­vės pre­kei­vės, pre­kia­vu­sios ša­lia liu­te­ro­nų baž­ny­čios, įsi­gy­ta veis­le „Na­za­reth“. Ke­le­tą me­tų viens­pal­viais žie­dais žy­dė­jęs kar­de­lis vie­ną­kart ėmė ir at­vė­rė ant sa­vo žied­la­pių „stig­mas“. Taip Al­gi­man­tas va­di­na ryš­kias dė­mes, apie ku­rias iki tol ne­įta­rė. Pa­si­ro­do, sim­bo­liš­kas au­ga­lo pa­va­di­ni­mas ir net įsi­gi­ji­mo vie­ta, sa­vy slė­pė pa­slap­tį.

„Man par­da­vė­ja ban­dė kaž­ką pa­aiš­kin­ti lat­viš­kai, bet aš ne­su­pra­tau. Ma­tyt, apie šią kar­de­lio sa­vy­bę ir no­rė­jo pa­pa­sa­ko­ti“, – svars­to uk­mer­giš­kis.

Re­zul­ta­tus per­lei­džia bi­tėms

Ne­ven­gia ir pats uk­mer­giš­kis pa­eks­pe­ri­men­tuo­ti su nau­jo­mis veis­lė­mis. Ne­nu­pjau­na per­žy­dė­ju­sių žie­dy­nų, o su­rin­kęs sėk­las so­di­na į at­ski­rus dai­gy­nė­lius. Pri­si­pa­žįs­ta, kad po ke­le­rių me­tų re­zul­ta­tą pa­ma­čius ap­ima ma­lo­nus džiaugs­mas.

„Nors tiek to ma­no ir in­dė­lio – vi­są dar­bą pa­da­ro iš kai­my­no so­dy­bos at­le­kian­čios bi­tu­tės. Tai jos žie­dus ap­dul­ki­na ir veis­les su­kryž­mi­na“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ro­do „nau­jo­kus“, jo skly­pe at­si­ra­du­sius na­tū­ra­lios se­lek­ci­jos bū­du. Ta­čiau šių nau­jų veis­lių nė­ra už­re­gist­ra­vęs. Sa­ko, kad tą lai­ką, ku­rį tu­rė­tų pa­au­ko­ti vi­so­kiems for­ma­lu­mams, ge­riau jau pra­leis­ti kar­de­lių lau­ke.

Ma­dų ne­si­vai­ko…

Ko­kie žie­dy­nai ma­din­giau­si šiuo me­tu? Pa­si­ro­do, da­bar „ma­din­giau­si“ kar­de­liai gof­ruo­tais ir kiek asi­met­riš­kai at­ro­dan­čiais žie­dy­nais. Sten­gia­ma­si iš­ves­ti vie­nu me­tu žie­dy­ne žy­din­čių dau­giau nei de­vy­nių žie­dų veis­les, kve­pian­čiais žie­dais kar­de­lius. Vie­nu me­tu bu­vo la­bai ma­din­gos pas­te­li­nės kar­de­lių spal­vos. Ta­čiau Al­gi­man­tas tei­gia, kad vai­ky­ma­sis nau­jų­jų kar­de­lių ma­dų – tik­rai ne jam.

…eko­lo­gi­ja svar­biau

Šu­mins­kas sa­vo kar­de­lius va­di­na eko­lo­giš­kais. Gar­siai su­abe­jo­jus šios sa­vy­bės nau­da, tu­ri sva­rių ar­gu­men­tų pa­prieš­ta­rau­ti.

„Ar pa­ste­bė­jo­te, kad puokš­tę olan­diš­kų ar ko­kių ki­tų pirk­ti­nių gė­lių pa­si­sta­čius jos sa­vai­čių sa­vai­tes ne­vys­ta? Dėl to, kad jų „gy­ve­ni­mas“ pail­gi­na­mas im­preg­nuo­jant vi­so­kiais purš­ka­lais. Sa­vo ap­lin­ko­je to­kių gė­lių pa­si­mer­kę, nuo­lat su che­mi­ka­lais tu­ri­me kon­tak­tą“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Nors kar­de­lių val­gy­ti nė­ra ban­dęs, skai­tė, jog jų žie­dai nau­do­ja­mi kai ku­rių ša­lių vir­tu­vė­se. Ir nie­ko čia keis­ta – juk kai ku­rios gė­lės – vie­na­die­nės, chri­zan­te­mos, be­go­ni­jos bu­vo su­kul­tū­rin­tos, pra­dė­tos au­gin­ti bū­tent mais­tui… 

Sa­vo au­ga­lų uk­mer­giš­kis che­mi­ka­lais „ne­kan­ki­na“. Jie au­ga be­veik na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis – net saus­ros me­tu jų ne­lais­tė, nes kar­de­liai – sub­tro­pi­kų au­ga­lai ir tu­ri šios kli­ma­to juos­tos au­ga­lams bū­din­gą sa­vy­bę – drėg­mę iš oro re­zor­buo­ja per la­pus.

Ta­čiau juk kar­de­lius puo­la vi­so­kie ken­kė­jai, li­gos? Pa­si­ro­do, gė­li­nin­kas sten­gia­si kuo pa­lan­kes­nes są­ly­gas su­da­ry­ti jų gum­bas­vo­gū­niams žie­mą. Lai­ko sau­sai ir ne aukš­tes­nė­je kaip 8 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Ži­no­ma, pra­ra­di­mų ne­iš­ven­gia. Nors kai ku­rių veis­lių la­bai gai­la, va­di­na tai na­tū­ra­lia at­ran­ka.

Žie­dus do­va­no­ja

Kiek svo­gū­nė­lių kiek­vie­ną ru­de­nį ten­ka iš­kas­ti iš že­mės? Gė­li­nin­kas pas­ta­rai­siais me­tais jų iš­ka­sa apie 5–8 tūks­tan­čius.

O kur gi ke­liau­ja tūks­tan­čiai kar­de­lių žie­dų? „Iš­da­li­nu. Drau­gams, pa­žįs­ta­miems, ko­le­goms. Dar gi­mi­nėms, jei ne­pa­mirš­ta at­va­žiuo­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *