Ugniagesio profesiją pažįsta nuo vaikystės

Autorius Vaidotė Šantarienė
Ugniagesio profesiją pažįsta nuo vaikystės / Ukmergės PGT vadovas D. Vyšniauskas. Autorės nuotr.

Uk­mer­gės ug­nia­ge­siams ne­se­niai pra­dė­jęs va­do­vau­ti prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Dai­nius Vyš­niaus­kas ug­nia­ge­sio pro­fe­si­ją pa­žįs­ta nuo vai­kys­tės.  Nau­ja­sis va­do­vas ne­ža­da ra­di­ka­lių per­mai­nų, o vie­nu svar­biau­sių va­di­na pre­ven­ci­nį dar­bą.

At­ran­kos bū­du vir­ši­nin­ku ta­pęs vy­ras šio­se pa­rei­go­se dir­ba nuo lap­kri­čio 4-osios. „Tra­di­ci­jas iš­lai­ky­ti rei­kia, o ra­di­ka­lių per­mai­nų tik­rai ne­bus. Min­čių yra įvai­rių, ta­čiau vis­kas re­mia­si į pi­ni­gus – esam vi­siš­kai pri­klau­so­mi nuo fi­nan­sa­vi­mo“, – sa­ko jis.

Vie­na svar­biau­sių šia­me dar­be lai­ko pre­ven­ci­ją, „kad gy­ven­to­jams kuo ma­žiau tek­tų kvies­tis ug­nia­ge­sius“. Taip pat pa­si­ry­žęs ma­žin­ti biu­rok­ra­tiz­mą.

Tarp tiks­lų – ska­tin­ti sa­va­no­rys­tę. „Šis pro­ce­sas vi­so­je Lie­tu­vo­je dar ne­įsi­va­žia­vęs. Iš ki­tos pu­sės, ir už­si­ra­šiu­sie­ji sa­va­no­riais ug­nia­ge­siais gel­bė­to­jais skun­džia­si, kad per ma­žai kvie­čia­mi, pa­vyz­džiui, tik kar­tą per me­tus… O ir vi­suo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mo yra – juk kri­ti­kuo­ja vis­ką, kas nau­ja“, – pa­ste­bi jis.

„Bū­na – ki­lo gais­ras, va­žiuo­ja ug­nia­ge­sių ma­ši­na, dar de­šimt au­to­mo­bi­lių – iš pas­kos pa­si­žiū­rė­ti… Ge­riau iš­li­pę van­dens po ki­bi­rė­lį su­pil­tų – štai ir sa­va­no­riai“, – siū­lo vir­ši­nin­kas. Tap­ti sa­va­no­riais, sa­ko, bus ska­ti­na­mi ir esa­mi dar­buo­to­jai: „Jie ap­mo­ky­ti, tu­ri ap­ran­gą. Jei­gu, pa­vyz­džiui, kai­my­nui ne­lai­mė, ga­lė­tų iš­ei­ti ir pa­dė­ti.“

Sa­va­no­rius pa­šne­ko­vas va­di­na pa­pil­do­ma pa­gal­ba ug­nia­ge­siams, ak­cen­tuo­da­mas, kad jiems itin trūks­ta pa­gal­bos il­ga­lai­kiuo­se gais­ruo­se. Pla­nuo­ja­ma į prieš­gais­ri­nę gel­bė­ji­mo tar­ny­bą daž­niau kvies­tis mo­ki­nius, dar­že­li­nu­kus, pa­sa­ko­ti apie gais­rų pre­ven­ci­ją, reng­ti jiems įvai­rias pra­ty­bas.

Gais­ruo­se – nuo ma­žens

Tar­ny­bos va­do­vas gi­mė ir au­go Ro­kiš­ky­je. „Tė­vu­kas il­gus me­tus bu­vo Ro­kiš­kio gais­ri­nės vir­ši­nin­kas. Mus su bro­liu nuo ma­žens – į ma­ši­ną – ir va­žiuo­jam vi­si kar­tu į gais­rą. Per bu­dė­ji­mus mus pa­si­im­da­vo… Tai ir lė­mė, kad pa­si­rin­kau šią pro­fe­si­ją. Bro­lis dir­ba ug­nia­ge­siu Pa­ne­vė­žy­je, o ir gi­mi­nėj – prak­tiš­kai vien gais­ri­nin­kai“, – šyp­so­si vy­ras.

Jis net gi­męs gais­ri­nin­kų die­ną – ge­gu­žės 4-ąją, kai mi­ni­mas ug­nia­ge­sių glo­bė­jas šv. Flo­ri­jo­nas…

Ra­do ir dar­bą, ir mei­lę

Į Uk­mer­gę D. Vyš­niaus­kas at­vy­ko 2004 m., ga­vęs pa­siū­ly­mą dirb­ti. „Prieš tai ne­bu­vau net bu­vęs čia. Kol mo­kiau­si, ket­ve­rius me­tus va­ži­nė­jau dirb­ti iš Vil­niaus ar Ro­kiš­kio. Ta­da per­ėjau dirb­ti į Vil­nių. O 2009 m. ta­po lais­va pa­va­duo­to­jo vie­ta. Kon­kur­są lai­mė­jau iš an­tro kar­to“, – pa­sa­ko­jo pa­rei­gū­nas.

„Gruo­džio 1 die­ną su la­ga­mi­nais iš Vil­niaus at­va­žia­vau čia gy­ven­ti vie­nas kaip pirš­tas. Nu­si­pir­kau skel­bi­mų laik­raš­tį, kad su­si­ras­čiau kur gy­ven­ti, bet nie­kas ne­no­rė­jo iš­nuo­mo­ti. Gal at­ro­džiau ne­rim­tai – vie­ni­šas ber­nio­kas…“ – juo­kia­si jis. Uk­mer­gė­je su­ra­do ne tik dar­bą, bet ir mei­lę. Ve­dė uk­mer­giš­kę, džiau­gia­si dve­jų me­tu­kų vai­ku­čiu.

Uk­mer­gės ne­iš­keis­tų

Nors, kaip sa­ko, šio­je tar­ny­bo­je dar­bas ve­ja dar­bą, ran­da lai­ko ir ki­tiems už­si­ė­mi­mams. Va­sa­rą nuo­mo­ja bai­da­res, mėgs­ta va­ži­nė­ti mo­to­cik­lu, dvi­ra­čiu. Su­bū­rė Uk­mer­gės dvi­ra­čių mė­gė­jų klu­bą „Žai­bas“, ku­rio na­riai ren­gia se­zo­no ati­da­ry­mo ir už­da­ry­mo šven­tes, da­li­ja at­švai­tus. Šyp­so­si ir žmo­ną „ra­dęs dvi­ra­čių ren­gi­ny“.

Pa­rei­gū­nas taip pat tal­ki­na kiek-vie­ną žie­mą le­do ri­tu­li­nin­kams lie­jant čiuo­žyk­lą Se­na­mies­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los sta­dio­ne. „Su drau­gais tu­rim sli­di­nė­ji­mo tra­di­ci­ją: sten­gia­mės kas­met nu­vyk­ti sa­vai­tei į kal­nus. Tu­riu ir vie­ną ne­iš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę – va­sa­rą dvi­ra­čiu nu­si­leis­ti nuo Al­pių. Ta kal­nų gam­ta už­bu­ria, ir dvi­ra­čių ta­kai ten ypa­tin­gi…“ – pa­sa­ko­ja lais­va­lai­kį ak­ty­viai mėgs­tan­tis leis­ti pa­šne­ko­vas.

Ta­čiau da­bar dau­giau­sia „ak­ty­vaus dė­me­sio“ ten­ka ma­žy­liui, o jį šiuo me­tu au­gi­nan­ti žmo­na, skir­tin­gai nei vi­si ki­ti ar­ti­mie­ji, su ug­nia­ge­sio veik­la ne­tu­ri nie­ko ben­dra. Mo­te­ris dir­ba kom­piu­te­riu – spal­vi­na ko­mik­sus.

D. Vyš­niaus­kas ti­ki­na, jog Uk­mer­gės šian­dien ne­keis­tų į nie­ką: „Man čia vis­kas pa­tin­ka: žmo­nės, gam­ta. Nuo­sta­bi Šven­to­sios upė. Net ir kai ku­riuos bi­čiu­lius uk­mer­giš­kius nu­si­ve­žu ap­ro­dy­ti gra­žių pau­pio vie­tų – jie nu­stem­ba, nes dar daug ko ne­ma­tę.“

Lauks at­ran­kos

32 me­tų vir­ši­nin­kas va­do­vau­ja be­veik pus­šim­čio dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vui. Dar ne­se­niai dir­bęs pa­va­duo­to­ju, pats jo kol kas ne­tu­ri.

Pa­sa­ko­jo, jog Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to va­do­vas, iš­ėjęs į at­sar­gą, ne­se­niai at­si­svei­ki­no su tar­ny­ba. Bu­vu­sį de­par­ta­men­to di­rek­to­rių Re­mi­gi­jų Ba­niu­lį pa­kei­tė lai­ki­nai jam da­bar va­do­vau­jan­tis di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Jū­ris Tar­gons­kas.

„Kai vis­kas su­si­dė­lios, ta­da ir bus skel­bia­ma at­ran­ka, nes pa­va­duo­to­ją, kaip ir vir­ši­nin­ką, ski­ria de­par­ta­men­tas. Tur­būt – jau po Nau­jų­jų me­tų“, – svars­to pa­šne­ko­vas.

Ug­nia­ge­sių ne­spė­ja „kep­ti“

Uk­mer­gės prieš­gais­ri­nė­je gel­bė­ji­mo tar­ny­bo­je yra ke­tu­rios ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų pa­mai­nos, ku­rio­se – po 8–9 pa­rei­gū­nus.

„Tar­ny­bo­je su­lau­kiam no­rin­čių­jų dirb­ti ug­nia­ge­siais, ta­čiau ne vi­siems lei­džia svei­ka­ta, ku­ri tu­ri bū­ti la­bai ge­ra, – pa­sa­ko­ja va­do­vas. – Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­lo­je rei­kia mo­ky­tis aka­de­mi­nius me­tus – de­vy­nis mė­ne­sius. Per me­tus pa­ruo­šia­ma apie 60, bet mo­kyk­la ne­spė­ja „kep­ti“ ug­nia­ge­sių. Da­lis lie­ka Vil­niu­je, ki­ti pa­si­skirs­to ki­tuo­se ra­jo­nuo­se. Mes gal per dve­jus me­tus gau­nam vie­ną… Kaip tik da­bar lau­kiam vie­no pa­bai­gu­sio kur­san­to.“

Iš es­mės, tei­gia jis, ug­nia­ge­sių už­ten­ka: „Į pen­si­ją žmo­nės ne­si­ver­žia. Ug­nia­ge­sio dar­bas ge­ras ir tuo, kad tu­ri tris pa­ras lais­vas. To­dėl mū­siš­kiai tu­ri ir ki­tų už­si­ė­mi­mų, veik­los.“ Pail­gi­nus tar­ny­bos lai­ką, ug­nia­ge­siai, kaip ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai, į pen­si­ją iš­ei­ti ga­li, ati­dir­bę 25 me­tus.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *