Gyvenimas, paskirtas bažnyčiai ir giesmei

Regina Ališauskaitė susiejo tikėjimą ir muziką. Gedimino Nemunaičio nuotr. Regina Ališauskaitė susiejo tikėjimą ir muziką. Gedimino Nemunaičio nuotr.

Šventų Kalėdų rytą bažnyčiose skambės iškilmingos chorų giesmės. Tarp kitų skambių balsų – ir Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkės Reginos Ališauskaitės sidabrinis balsas. Nuo vaikystės besiveržusi prie muzikos, įveikusi begalę kliūčių, kurias vadina jai siųsta Dievo dovana, ji įgyvendino savo svajonę.

Universitetinį išsilavinimą turinčią muzikę R. Ališauskaitę galima vadinti ir mokytoja, muzikante, katechete, chorvede. Moters veikla – ne tik giedoti ir mokyti giedojimo kitus, nors, pati mieliausia veikla, esmė ir širdis – tarnystė bažnyčiai.

Nuo 1991 metų, sugrąžinus Švč. Trejybės bažnyčią tikintiesiems, R. Ališauskaitė pakviesta burti chorą. Dvasinės veiklos troškulys atėjus nepriklausomybei į jį atvedė daug intelektualų: mokytojų, inžinierių, gydytojų... Dabar gieda 43 choristai, daugiausia vyresnio amžiaus. Vyriausiajai – 89-eri, jauniausiajai – 16. Muzikę seniai žavi graži džiaugsmo giesmė, kurią Marija giedojo lankydama savo giminaitę Elžbietą: „Mano siela šlovina Viešpatį“. Iš čia kilo ir choro vardas „Magnificat“.

Muzika – kompiuteriu

Šiuolaikinės technologijos braunasi į visas sritis, ne išimtis ir muzika. Perrašinėti natas jau sena praeitis, todėl moteris sako moderniai pritaikanti muziką savo veikloje: „Kompiuteris į mano gyvenimą atėjo 2004 metais iš būtinybės, kai reikėjo rašyt nebe ranka. O kai įsigijau kompiuterį, brolio padedama sužinojau, kad čia yra ir muzikinių programų. Atradau neišsemiamas jų galimybes. Ir viskas už dyką, nenaudojant nė vieno cento. Tiek metų turėdama chorą, aš, kaip viduramžių raštininkas, daugybę lapų ranka prirašydavau natų. Dabar, turėdama kompiuteriu surinktas natas, galiu vienu mygtuko paspaudimu pažeminti jas ar paaukštinti. Įsijautusi į tai, nuo pelės spaudymo gavau net riešo sąnario uždegimą. Turėjau daryti pertrauką.“

Naujų žinių alkis neleido nurimti, ir moteris užsirašė į informacinių technologijų taikymo muzikos pamokose kursus Vilniuje. Tačiau kursų vadovė pastebėjo, kad Regina pati galėtų daug ko išmokyti kitus, todėl pakvietė į projektą dirbti su kompozitoriumi Sigitu Mickiu ir vesti seminarus respublikos mokytojams.

Savanoriauja radijuje

Geras muzikinių kompiuterinių programų išmanymas atvedė R. Ališauskaitę ir į ,,Marijos radiją“. Išgirdusi, kad ieškomi savanoriai, net būdama ne Kaune, o Ukmergėje, svarstė, kaip galėtų prisidėti.

Pasisiūlė galinti tvarkyti garso failus, naudojamus laidoje „Dvasiniai skaitymai“ Moteris teigia, kad nereikia bijoti gyvenime  iššūkių ir leistis per gyvenimą kaip valtele – Dievas nuneš, kur reikia.

Nebuvo komjaunuolė

Reginos tėveliai atsikėlė į Ukmergę iš Anykščių rajono, čia ir gimė Regina. Visas gyvenimas sukosi čia, Gedimino gatvėje, kur gyvena ir dabar. Moteris mena pavardes daugelio gerų žmonių, kai vaikai, anksti likę našlaičiais Amžinybėn iškeliavus tėveliui, su mama sunkiai vertėsi. Mamai teko būti tėčiu ir mama viename asmenyje: ne tik virti, skalbti, bet ir batus taisyt, siūti ir persiūt. Šiltai moteris prisimena brolio klasės auklėtoją Oną Matakanskienę, kuri taip globėjiškai rūpinosi maitintojo netekusia šeima.

Mokykloje R. Ališauskaitė nebuvo komjaunuolė, mama gyveno remdamasi Dievu ir to mokė vaikus, todėl mergina tapo psichologinio šantažo, pasityčiojimo objektu. Dabar ji supranta, kad buvo tokia sistema, kad mokytojai buvo įbauginti, jie iš baimės turėjo tai daryt. Bet to moteris nelaiko praradimu, o tik dar vienu siųstu išbandymu.

Nors be pinigų, lydint patyčioms, atėjus į bažnyčią viskas keisdavosi. Tamsiam sovietmety turėjusi dvasinę šeimą, į kurią norėdavusi sugrįžti. Čia žmonės turėdavo pasakyt kiekvienam ką nors gera. Todėl moteris iki šiol laikosi nuostatos: kai gauni skaudų žodį, nepasakyk jo kitam, nes žinai, kaip skauda.

Mokėsi medicinos

Nors apie muziką svajojo nuo vaikystės, mokytis jos pradėjo tik nuo 18 metų. Dainavo mokyklos ansamblyje, pateko netgi į respublikinį „Dainų dainelės“ turą. Tačiau nuo vaikystės norėjo giedoti bažnyčioje. Įsitraukusi į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios chorą, kartu ne tik giedodavo, bet ir vaidindavo, vykdavo į ekskursijas. „Kunigas, išgirdęs mane giedant, „Turi, vaikeli, gražų balsą, galėtum būti vargonininke“, – pasakė. Šie žodžiai drąsino, teikė vilties ir pasitikėjimo“, – prisimena pašnekovė.

Baigusi mokyklą ir įstojusi studijuoti į Prano Mažylio medicinos mokyklą Kaune, ji tuoj pat nuskubėjo į Vytauto bažnyčios chorą. Kartą giedant atkreipė į ją dėmesį vargonininke dirbusi smuikininkė Liucija Margarita Atkočiūnienė. Sužinojusi apie begalinį merginos troškimą ne tik dainuot, bet ir groti, nukreipė pas seserį benediktinę Birutę. Ši duodavo savo namų raktą ir leisdavo grot savo pianinu. Parapijoje giedodavo tik lotyniškai, o merginai, kaip farmacininkei, mokančiai lotynų kalbą, suprantami buvo giesmių tekstai, todėl ji išmoko giedot rožinį už mirusiuosius ir šią tradiciją atvežė į Ukmergę.

Nors mokėsi labai gerai ir egzaminus išlaikė puikiai, mediciną metė po pirmo kurso. Tai buvo didžiulis netikėtumas ir dėstytojams, ir daugeliui aplinkinių. Sunku buvo ne vienam suprasti merginos troškimus, kuriuos palaikė jaunystės kaprizais.

Kelias į muziką

Išėjusi iš medicinos mokyklos, R. Ališauskaitė įstojo į Kauno suaugusiųjų muzikos mokyklos vakarinį skyrių, dainavimo specialybę. Balso formavimo pagrindus gavo iš pedagogės, dainavusios Lietuvos operoje, Jonės Vasionytės. Mokslai Kaune truko penkerius metus. Visą laisvalaikį atiduodavo grojimui, vasaromis persirašinėdavo giesmių partitūras iš Kunigų seminarijos, kad turėtų jų originalus. Norėjusi, sako, būti kuo geresnė muzikė – ne vidutinybė.

Vakarais mokantis, dieną reikėjo užsidirbti mokslui, pragyvenimui, tad ieškojo darbo. Čia likimas iškrėtė paradoksalų pokštą. Beeinančią iš vienos įstaigos į kitą, užkalbino tuometinis rajono komjaunimo sekretorius Julius Kazėnas ir, sužinojęs jos bėdą, ją, ne komjaunuolę, trims mėnesiams įdarbino sekretore spausdinti dokumentus, o įformino sezonine krosnių kūrike. Skandalo išvengti nepavyko: juk bažnyčioje mergina, dirbanti komjaunimo komitete, – aiški šnipė. Tačiau nuo apkalbų ir įtarinėjimų apsaugojo gerasis kunigas, kuris tikėjo, kad ji – ne skundikė.

Pinigų reikėjo vėl, nes mašininkės darbas buvo laikinas. Priimta kasininke į avalynės fabriką, vėl turėjo iš ko pragyventi, susimokėti už papildomas privačias muzikos pamokas.. Juk ji taip svajojo apie chorvedybą. Mokytojai grąžindavo dalį už pamokas sutarto atlyginimo, matydami, kad ir taip mažai mergina turi. „Todėl, – sako muzikė, – dabar jaučiu pareigą grąžinti pinigus kitiems, nes Mokytojams jau nebegaliu.“

Saugumo sekama

Su pagyrimu baigusi muzikos mokyklą, sulaukė patarimo stoti į universitetą. Labai norėjo į stacionarą, o pinigų jau galėjo užsidirbti. Tik dabar baigėsi skolos, į namus atėjo skalsa. Į Uteną, į Spitrėnų parapiją, pakvietė pusbrolis kunigas kanauninkas Vytautas Kapočius. Trejus metus grojo labai dvasingoje, kaip pati sako, parapijoje, tačiau visas grojimas buvo paslaptis, kuo toliau nuo saugumo ausų. Įstojus į svajojamą universitetą, darbo teko ieškoti Ukmergėje, kultūros srity, kad būtų arčiau profesijos. Ukmergiškius kultūros vadovus gąsdino moters religingumas, ir durys į darbus buvo uždaros. Ir vėl netikėtai šmėkštelėjo galimybė – įsidarbino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių asociacijos Ukmergės skyriuje, priėmė asociacijos vadovas Leonas Kirkilovskis. „Ieškojau draugų tarp silpniausių, labiausiai pagalbos reikalingų ir jų radau“, – mena pašnekovė. Vadovavo vokaliniam ansambliui, važinėjo su juo į koncertines keliones.

Klaipėdos universitete taip pat sekėsi: tiek stojant, tiek laikant chorvedybos egzaminą su savo vadovaujamu choru. Aklųjų ir silpnaregių asociacijos choristai neturėjo gerų duomenų, tačiau į pagalbą mielai atėjo Ukmergės „Vyturio“ choro dainininkai. Toks žmonių geranoriškumas, supratimas ir buvo šviesios prošvaistės sovietmečio gūdumoje, nes slėgė nuolatinis saugumo persekiojimas. Vargonuoti važinėjo po tolimas apylinkes: Jiezną, Butrimonis, Šėtą, Krikštėnus ir Bagaslaviškį. Nepaisant to, pašto dėžutėje vis rasdavo Bažnyčios kroniką. Kaip teigia moteris, nors ir nebuvo su šeima išvežti į Sibirą, nes buvo neturtingi, tačiau tremtinio kelią galima išgyventi visaip.

Jubiliejinės Kalėdos

Atėjus nepriklausomybei, R. Ališauskaitė 15 metų dirbo „Šilo“ mokykloje, iš pradžių tikybos, po to muzikos mokytoja, vėliau Senamiesčio mokykloje mokė muzikos pradinukus. Jau ketvirtis amžiaus praėjo vargonininkaujant Švč. Trejybės bažnyčioje, o dabar jau devinti metai Laičiuose, pradinių klasių skyriuje moko tikybos. Mažoje kaimo mokykloje jai patinka. Sako, ten kitokia žiema, ten šerkšnas ant langų, nes langai ne plastikiniai. Ten vaikai reikalauja daug dėmesio. „Juos myliu, nes matau savo darbe prasmę ieškodama kelio į vaikų širdis, kūrybingai žiūrėdama į savo veiklą. Prieš trejus metus pajutau naujų dvasinių atradimų. Kur anksčiau bijojau, ten dabar einu atvira širdimi. Jei esu šioje žemėje, turiu priimti galimybes, bet būti budri, stebėti širdį, mintis“, – pasakoja tikėjimą ir muziką susiejusi Regina Ališauskaitė.

***

Gruodžio 29 d. 18 val. „Domino“ teatro prodiuserio Simono Karevičiaus kvietimu choras „Magnificat” dainuos naujametiniame koncerte Ukmergės kultūros centre kartu su solistais Vaida Genyte, Deividu ir Renata Norvilais. Nuo šių Kalėdų Švč. Trejybės parapija ir choras pradeda švęsti 25 metų sukaktį. Naujametinio koncerto metu ši žinia bus paskleista visuomenei.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Koks laikas norėtumėt, kad liktų Lietuvoje: vasaros ar žiemos?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų