Ukmergiškė Lina Puzaraitė su mokiniais. Ukmergiškė Lina Puzaraitė su mokiniais.

Jau keleri metai kaip anglų kalbos mažuosius kiniukus tolimojoje Kinijoje moko ukmergiškė Lina Puzaraitė. Vos ne atsitiktinai pasirinkusi kinų kalbos ir kultūros studijas, mergina taip pamilo Rytų šalis, jog net trumpų atostogų Lietuvoje metu pasiilgsta šios egzotiškos šalies.

Kadangi tik kalbos mokytis, manė, nuobodu, Baigusi Jono Basanavičiaus gimnaziją, Lina Puzaraitė pasirinko sinologijos – kinų kalbos ir kultūros – studijas Vilniaus universiteto Orientalistikos centre.

Paklausta, ar seniai domisi kinų kalba, kultūra, Lina atsakė, jog stodama žinojo tik tiek, kaip atrodo Kinijos vėliava, kad ten valgoma lazdelėmis ir kad rašoma hieroglifais. Tad  pradėjo mokytis nuo pagrindų. Tik išmokti elementarių dalykų prireikia mažiausiai metų. Studijos iš viso trunka 4 metus. Tačiau Valstybinių studijų fondas kasmet skiria 25 vietų finansavimą studijoms Kinijoje – bet kokio dalyko, tačiau kinų kalba. Taigi Lina trečiame ir ketvirtame kurse po semestrą studijavo Kinijoje.

„Kai esi toje terpėje, neturi kur dėtis, turi išmokti kalbą“, – teigia pašnekovė. Patekusi į vieną iš Kinijos universitetų, gilinosi į kalbos studijas: rašymą, kalbėjimą, klausymą, gramatiką. Sako, kinų kalbos gramatika nesunki: žodžiai beveik nelinksniuojami, neasmenuojami, yra kelios sakinių struktūros.

„Baisiausia, – sako mergina, – rašymas. Daugybė hieroglifų, kurių patys kinai nelabai moka parašyti. Tarkim, rašant žinutę, telefonas pats duoda parašyto skiemens atitikmenis hieroglifais, turi žinoti, kurį hieroglifą pasirinkti. Yra dažniausiai vartojamų žodžių blokas, ir telefonas automatiškai juos pateikia.“ Lina sako universitete daug išmokusi, nes turėjo puikią dėstytoją kinę.

Baigdama Vilniaus universitetą, parašė bakalauro darbą apie kinų poeziją. Kartu su Lina baigė dar per 20 studentų. Dalis jų liko Orientalistikos centre, kiti išvyko magistrantūros studijų į Švediją, vienas vertėjauja Korėjoje, o Lina su kolege iškeliavo į Kiniją. Sako, nežinia, kaip kilo mintis išvažiuoti. Įdomu buvo dar pagyventi šioje šalyje, troško daugiau jos pamatyti, pakeliauti. „Degiau ta mintim, man labai reikėjo. Patyrimų troškimas buvo svarbiau nei šeima, tėvynės ilgesys. Ir dabar laukiu grįžimo ten, pasiilgau to maisto, žmonių. Bendrauju ne tik su kinais. Čia daug jaunimo iš Indonezijos, Filipinų, Malaizijos, Australijos. Įdomu pažint jų požiūrius, kultūrą“, – atvirauja pašnekovė.

Skiriasi kalba ir žmonės

Pirmą sykį mergina pateko į Kinijos šiaurę, netoli Pekino. Čia buvę vokiečių kolonijos, kur išlikę daug europietiškos kultūros. Pekine, Šanchajuje viešieji užrašai – ir Europos kalbomis, tad, teigia ji, galima išgyventi ir be kinų kalbos – visi moka anglų, nes daug verslo, pramonės.

Visiškai kitokie Kinijos pietūs, kur mergina pateko studijuoti antro išvykimo į Kiniją metu. Fudžou (Fuzhou) – provincijos sostinė. Čia vasarą 40 laipsnių karščio, o žiemą – 5 laipsniai šilumos. Šildymo butuose nėra, taigi kiek šilumos lauke, tiek beveik ir kambary.

Skirtingi, Linos teigimu, ir žmonės. Tiek temperamentu, tiek išoriškai. Šiaurėje – aukštesni, sudėjimo kaip europiečiai. Pietuose – smulkūs, žemi. „Didžiuliame miesto turguje panorau nusipirkti džinsus, deja, į juos tilpo tik mano ranka“, – juokiasi (pati visai nedidukė, smulkaus sudėjimo) mergina.

Skiriasi ir jų kalba. Nors jie tai vadina dialektais, jai, nepatyrusiai, tai atrodo kaip kita kalba. Ten, pasakoja ji, net vis kitas miestas turi savo dialektą. Kai Fudžou kalba vyresni žmonės (jie nemoka kinų bendrinės kalbos), sako jų nesuprantanti. Mažuose restoranėliuose savininkai duoda meniu ir prašo parašyti, ko norėtum, nes tarimo bendrine kalba nesupranta. Pietiečių ir charakteriai šiltesni, atviresni bendraudami, daugiau šypsosi, džiaugiasi. Čia mažai verslo centrų, taigi ir užsieniečių, todėl jiems įdomu pabendrauti su kitokiu žmogumi. Daug domisi, daug klausinėja, ar Lietuvoje saugu.

Šokiruojantys įspūdžiai

Netiesa, pasak ukmergiškės, kad kinai valgo visokius kirminus, tarakonus. Tai mitai turistams privilioti. Jie labai daug valgo ryžių, kepa daržoves, vištieną. Labiausiai lietuvaitę šokiruoja tai, kad jie labai mėgsta ir valgo vištų pėdas. Lina išmoko valgyti lazdelėmis, nes restoranai neturi šakučių. Beje, kinai nepatenkinti ir šunienos valgytojais garsėjančia viena provincija. Rašo prieš juos peticijas.

„Pirmąkart pamačiau delno dydžio tarakonus, kurie dar ir skraido. Minutę turi jį purkšti, kol šis nugaišta. Gatvėmis laksto žiurkės – katino dydžio. Vakarais prie šiukšliadėžių jų gali ne vieną pamatyti. Nors aplinkui švaru, šiukšlės nesimėto, tiesiog jas vilioja kvapas. Esame ir bute, 23-iame aukšte, turėjusios „sugyventinių“. Nesvarbu, kad tvarkomės keliskart per savaitę. Skambinu buto savininkui – gelbėkit. Savininkui – normalu, įprastas reiškinys: su lazda nuvarė nuo užuolaidų karnizų, sugavo. Kolegos bendradarbiai jau reaguoja į visa tai šaltai, – pasakoja pirmus egzotiškus įspūdžius ukmergiškė.

Kinai – itin išsilavinę

Beje, kinai daug, netgi Pietuose, žino apie Lietuvą. „Pasakai „Lietuva“ – išgirsti: „Ai, žinau, jūs žaidžiat krepšinį“. Jei pamini, kad esame Lenkijos kaimynai, iškart susiorientuoja žemėlapy. Žino, kad buvome Sovietų Sąjungoj“, – sako stebėdamasi Lina.

Apskritai kinai yra labai išsilavinę, gerai moka istoriją. Mokslas jiems itin svarbus, nes šalyje žmonių daug ir visi nori pranokti kitus mokslu, statusu. Daug mokosi nuo mažumės, net maži vaikai lanko daug būrelių, užsiėmę nuo ryto ligi vakaro.

Net trejų metų vaikai lanko 3–4 būrelius, užimti iki pusės devynių vakaro. Kartais Linai, sako, net gaila, atrodo, kad jie neturi vaikystės. Turtingesnės šeimos leidžia vaikus į užsieniečių vadovų būrelius. Neturtingųjų eina į valstybinius darželius. Smulkiojo verslo atstovų vaikai mokosi būdami šalia tėvų. Vyresni jau įsitraukia į darbą, perima tėvų verslą, bet mokyklas lanko visi.

Dirba mokytoja

Pietų Kinijoje L. Puzaraitė moko vaikus anglų kalbos. Dirba privačiame darželyje su 3–7 metų vaikais. Klasėje, kurioje apie 30 vaikų, dirba trys mokytojos: mokytoja užsienietė, anglų kalbos mokytoja kinė ir auklėtoja kinė. Pamoka su Lina trunka 30 minučių. Linai, kaip užsienietei, negalima su vaikais kalbėti kiniškai.

Per savaitę vaikai turi išmokti 3–4 naujus angliškus žodžius. Kinė anglų kalbos mokytoja su jais praleidžia visą dieną, tuos žodžius kartodama mokymo procese, tačiau ji negali su vaikais kalbėti kiniškai. Užtat jau 6–7 metų vaikai su užsieniečiais kalba tik angliškai.

Vaikai, sako mergina, kaip ir visur, nepiktybiškai išdykę, bet mokytojai labai griežti. Jei vaikas neklauso, jo kėdę pastato šalia mokytojo, jei nesiliauja – už mokytojo, vėliau – į koridorių. Tai didžiausia bausmė. „Matau prasmę mokyti, man svarbu, kad vaikai efektyviai išmoktų“, – patenkinta savo darbu jauna mokytoja.

Skausmingos patirtys

L. Puzaraitė labai atvirai pasakoja emocines patirtis toli nuo namų:

„Svetimoje šalyje sudėtinga tuo požiūriu, kad esi vienas ir tavo draugais tampa žmonės iš viso pasaulio. Tačiau skausmingai suvoki, kad ateis laikas, kai reikės skirtis ir taip nutiks daug kartų. Tada lieka emocinė duobė. Filipinietė buvo kambario draugė, tapo labai artima, ir kai man reikėjo grįžt į Lietuvą, labai verkiau.

Ten užsimezgusios draugystės lieka visam gyvenimui, jos daug stipresnės, nes žmones sieja tie patys rūpesčiai: čia esame vieni, mūsų šeimos toli ir stengiamės vieni kitus palaikyti, padėti. Sugrįžęs į tas pačias vietas juos vėl randi studijuojančius, jie grįžta aplankyt arba susitariam, kokioj pasaulio vietoj susitikt. Manau, pasaulis nėra toks didelis kaip atrodo.“

Jaučiasi saugiai

Laisvalaikiu Lina mėgsta eit pasivaikščioti – mieste daug parkų. Kinija – saugi šalis. Vagystė – retas reiškinys. Kinams labai gėda, ir būna labai pasipiktinę, jei išgirsta, kad kas apvogė užsienietį.

Šiaip kinai linkę užkalbinti, bet linksmai. Sako, bijotų viena keliauti, tarkim, po Vokietiją, o po Aziją – ne. Čia visad paklaus, ar tu gali tai valgyt, ar ne, ar tau gerai. Čia netgi trūksta vienatvės, nes nuolat prieis žmogus, paklaus, nuves, padės, perleis į kitas rankas, kurios vėl tave ves.

L. Puzaraitė myli savo darbą, vaikus. Vis dėlto visą gyvenimą nenorėtų mokytojauti. Ateityje planuoja mokytis kitų Azijos kalbų. Azija ypač ją sužavėjo. Tai suprato tik pagyvenusi ten. Azija, teigia ji, turi kažką tokio nenusakomo. Žmonės ypatingi, norisi vėl ir vėl grįžti ten. Ji pasijuto laisvesnė, neturi europiečiams būdingų stereotipų, nes po patirties Kinijoje mažai kas bestebina. Suprato, kad į viską pasaulyje reikia žvelgti kaip kūdikiui – viską priimti taip, kaip yra.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Koks laikas norėtumėt, kad liktų Lietuvoje: vasaros ar žiemos?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų