Julius Zareckas. Ingridos Pociūtės nuotr. Julius Zareckas. Ingridos Pociūtės nuotr.

Kviečiu stebėti erdves – mieste, kelyje, internete, kosmose – ir pastebėti ženklus bei sužinoti apie žmones, kurie tuos ženklus sukuria ir palieka mums, atsitiktiniams skubantiems praeiviams. Siūlau ne visai tradicinę pažintį su Ukmergės menininkais, jų darbais bei požiūriais.

Metai iš metų susidomėjusi stebiu solidų vyrą, tapytoją, paliekantį kūrybinius įspaudus tai vienur, tai kitur miesto erdvėse, taip pat – kultūriniame gyvenime. Julius ZARECKAS.

Ką pastebite būdamas naujoje aplinkoje? Už ko pirmiausiai užkliūva jūsų akis mieste?

Greičiausiai už to, už ko ir turi užkliūti – kas savita ir nepakartojama tam miestui. Abejoju, ar sustočiau, kur viskas standartiška. Tačiau bet kokio miesto centre vis tiek būna koks nors akcentėlis, išskirtinesnis dalykėlis. Jeigu miestas senas, įdomus, turintis istoriją, akis krypsta ten. Per laiką, per žmonių prisilietimus visa tai gauna ne tik materialinę išraišką, bet ir trauką, kuri veikia kaip magnetas. 

Į ką labiausiai atkreipiate dėmesį, bendraudamas su žmonėmis?

Į žmogų. Žmoguje, kaip ir mieste, turi būti kažkas savito. Jis turi išsiskirti. Bijau, nelabai kam tai sekasi, ypač tiems, kas stengiasi. Kai pradedi šnekėti, kreipi dėmesį į sakinių struktūrą, kas žmogaus kalboje nestandartiško, ar kalba ne visiškas banalybes. Pats nelabai moku bendrauti, man reikia laiko, kad priprasčiau, kad galėčiau kalbėti jautriau.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Niekas ypatingai nebestebina. Gal nebent žmonių kvailumas. Visi turime tokias pat smegenis. Net ir genijai gabūs būna dažniausiai tik vienoje srityje. Matyt, smegenyse yra kažkokios ribos, lygiai. Nežinome, kas jose darosi, tačiau atseikėta kiekvienam daugmaž panašiai. Kai, kalbant apie tūkstantmečio ribą, vieni teigė, jog XXI amžius prasidėjo 2000 m., o kiti – kad 2001 m., tikrai galvojau, kad arba kvaili, arba pardavinėja temą. O telefonai, kiti išradimai – nieko stebuklingo. Čia nėra ko stebėtis. Laikai keičiasi, vieni dalykai miršta, atsiranda kiti. Nebegaminame akmens kirvukų. Gyvename tai pat, kaip ir prieš tūkstantį metų, tik kitaip atrodome, valgome, keičiasi įgūdžiai.

Ką manote apie suplėšytus džinsus?

Jie nebestebina. Stebino prieš dvidešimt metų, kada nebuvo. Dažniausiai juos dėvi merginos, norinčios parodyti šlaunis, – tai žavu. Dabar jau – masinis produktas. Vargšai kinai brūžina, kad plyšiai atsirastų ir pardavinėja. Jei nori parodyti savo dvasinę energiją – plėšyk pats. Bus originaliau. Kiekvienas gali būti kitoks. Kam būti kaip visi? Iš esmės tai jaunimui būdingas noras įtvirtinti save sociume, būti unikaliu, išskirtiniu, o ne kopijuoti. Dabar reikėtų nusiplėšti vieną klešnę ar nudažyti džinsus žaliai. Tada atsirastų žaidimo drabužiais prasmė. Jei nesiskiri nuo draugo, esi eilinis, standartinis, vartotojas.

Ką manote apie popkultūrą?

Nežinau, kas ta popkultūra. Mano jaunystės laikais buvo terminas popmuzika, kuris reiškė kažką naujo, modernaus. Dabar tai – kelių akordų „balbakliuškos“, atliekamos kojų ir krūtų. Seniau popmuzika buvo ir džiazas, ir rokas. Ją kūrė asmenybės, kurios formavo naujas sroves. Aš klausydavausi sudėtingesnę. Dabar žanrai atsiskyrė. Popmuzika virto pigiu, technišku „popsu“. Vienas kitas kreipia dėmesį į balsą, atlikimą, žodžius. Mano laikais klausydavosi žodžių, mokėdavo dainas mintinai, dabar muzika – tik fonas, masinė kultūra.

Kas susiję su popmenu (ang. „pop art“), buvo idėja piešti tai, kas pas kiekvieną yra ant stalo, ir taip priartinti meną prie žmonių. Mano nuomone, susiformavo komercinis menas, kurio pagrindas – masiniai štampuoti atvaizdai. Dabartiniam pirkėjui nebereikia kažko giliau. Jis nebesuka galvos, kas po tuo slypi. Tokių darbų galima prisižiūrėti internete. Tai daugiau dekoras šiuolaikiniam interjerui – negyvam, šaltam. Kuriama masei: mažai galvojančiam, nelabai reikliam vartotojui. Siekiama žmogų padaryti valgančia, geriančia, miegančia būtybe, kuri per daug negalvotų.

Tapote paveikslus. Kaip pavadintumėte ir kokiam stiliui priskirtumėte tai, ką darote jūs? Kokia yra jūsų technika?

Dėl stiliaus nesuku galvos. Yra visokių elementų. Kažkas iš kubizmo, kažkas – iš kitų srovių. Stilius susiformavo savaime. Nežinau, kodėl jis toks. Jis nėra ištisai vien toks. Palyginus, ką tapiau 1981 m., baigęs institutą, niekas nepasakytų, kad tai to paties žmogaus darbas.

Technika – kartonas ir akrilas. Nors pradėjau tapyti su aliejiniais dažais. Tai fantastiškas dažas. Kitos spalvos. Aliejus leidžia įsiskverbti šviesai. Iki šiol malonu, užuodus kvapą.

Atėjus naujiems vėjams, pažįstamas parsivežė akrilinių dažų – statybinių, žinoma. Net seilė varvėjo, kokios gražios spalvos. Naujus dažus reikėjo įsisavinti. Akrilas lengvai skiedžiasi, išsiplauna teptukai. Džiūdamas, keičia spalvą. Akrilui nėra šimto metų, niekas nežino, kaip jis laiko. Dažai pradėjo diktuoti struktūrą. Plokščia spalva, plėmas, nemalonu akiai. Reikėjo surasti estetiką. Taip pradėjau skaidyti į kvadratukus. Kad įgautų atspalvį tokį, kokio reikia. Tarpusavyje jie sudaro mozaiką, sąskambius, mirgėjimą. Kita estetika, besiremianti ne spalvų gražumu, o negražumu. Eskizų nepiešiu. Nepamatau paveikslo iki smulkmenų, jos atsiranda bedirbant. Detalizuoji vėliau. Įdomu išbandyti dažus ir suvaldyti plėmus. Žiūriu, kur, ką ir kaip ištaisyti ir galiausiai visa tai susiveda į aiškų piešinį.

Festivalis „Camera Obscura“ vyksta jūsų iniciatyva. Pats esate Kambario teatro režisierius. Kaip užgimė jūsų sąlytis su teatru? Ar jis dar tebesitęsia? Ar dar pakviesite ukmergiškius į Kambario teatrą?

Pradžia – prieš dvidešimt metų. Tada buvau visai kitas žmogus ir buvo kitos kūrybinės potencijos. Kažkas kažką norėjo daryti, bet neužbaigė. Liko įdomi erdvė su vietomis žiūrovams. Atėjo mintis sukurti „blatną“ spektaklį, ne liaudišką. Pavyko surinkti žmonių, kuriems taip pat buvo įdomu pabandyti. Jie – ne artistai, aš – ne režisierius. Teatrą patys įsirengėme. Pradėjome repetuoti. Atrodė, „faina“. Po to kūrėme antrą, trečią spektaklius. Tada jau padėjo ir kultūros centras. Gavome apšvietimą. Pastatėme šešiolika ar septyniolika. Tačiau dabar nebėra kam vaidinti. Žmonės, su kuriais dirbau nuo pradžių, turi savus namus, šeimas, rūpesčius. Jaunimas nelabai veržiasi.

Per šiuos spektaklius taip pat kuriu savitą estetiką. Jaučiu, gal jau ir žinau, kada frazė skamba gerai. Kankinu ilgai. O kas norės už dyką leisti laiką? Keičias aktoriai. Tai vieną prikalbinu, tai kitą. Paskutiniu spektakliu buvau patenkintas. Jis nebuvo linksmas. Gyvenimiškas. Kitoks. Mačiau, kad kai kurių žiūrovių akyse atsirado drėgmės. O dabar pradėjome absurdo komediją, tačiau kol kas ji nenori „stovėti“.

Festivalis bus ir šiemet – lapkritį, gruodį. Pasitaiko atrasti netikėtų kolektyvų, kurie sugroja judesiu, muzika.

Įkūrėte karo istorijos klubą. Ką jums duoda ši veikla?

Deltuvos mūšis – vienintelis Lietuvoje napoleonistikos periodo mūšis. Mūšio rekonstrukciją sugalvojome ne mes, prisidėjome padėdami. Tada kilo mintis įkurti savo klubą, juolab kad Ukmergėje būta įvairių dalinių. Pradėjau domėtis istorija, kviesti žmones – vieną, kitą. Ne visiems ši veikla prigyja. Iš senbuvių likau vienas, tačiau branduolys, su kuriuo galime pasirodyti lauke ir pademonstruoti uniformas, yra. Uniformos – gražios. Dabar jau klubas rieda savais bėgiais. Kodėl tai darau? Man įdomu. Jei užsimočiau savom rankom pastatyti devynaukštį namą, nesigautų. O tai galėjau padaryti. Jaučiau, ko reikia. Kai pradėjau domėtis, klausinėti, atsirado masė žmonių, kurie padėjo, konsultavo. Aš – ukmergietis. Kodėl man nesididžiuoti, kad kai kurie miestai, o tarp jų ir Ukmergė, turi tokius klubus? Gal tai nėra daug, bet jau šis tas.

Dirbate savivaldybėje – valdiškame darbe. Ar pasitaiko, kad menininkui, esančiam jūsų viduje, tenka diskutuoti su valdininku, kuriuo būti įpareigoja darbas?

Gyvenimas taip „parėdė“, kad nebėra ko diskutuoti. Posėdžiai, sėdėjimai, šnekėjimai apie dalykus, kas ne svetima, tačiau ne visai kultūra, buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Tačiau padėtis pasikeitė ir man nebereikia juose dalyvauti. Mūsų skyriuje atsirado įdomių programų, kurias aš kuruoju. Mano darbas susijęs su miesto vaizdu: skulptūromis, memorialiniais ženklais. Man visa tai – arčiau dūšios. Antra vertus, nelabai ir reikia diskutuoti. Valdininkas – darbe, menininkas – po darbo. Estetinė pajauta darbe man netrukdo.

Esate įvairių meninių projektų globėjas ir palydėtojas. Haiku suolelis Vienuolyno g., papuoštos elektros skydinės Vytauto g., plokštelės su įrašais pėsčiųjų take, ant namo sienos ir kiti. Kai kurie šių projektų – jūsiškiai, kai kurie – kitų žmonių, tačiau įgyvendinti jums padedant. Kodėl tai darote?

Aš toks esu. Formaliai aš – tapytojas. Kitų iniciatyvos mieste, susijusios su dailės estetika, man nemaišo. Kūrinys erdvėje – įdomu. Kartais aš tik dokumentus padedu sutvarkyti. Kai kurių projektų ir nepalaikau, jei matau, kad jie to neverti. Sprendžiu ne vienas, yra komisija. Būna atmestų ir neįgyvendintų. O jei dalykas vertas dėmesio, lengvai įgyvendinamas ir nedaug kainuoja, kaip elektros skydinių dekoravimas, tai ir padarome. Tai vaizdo negadina, krenta į akis.

Apie ką galvojate prieš užmigdamas?

Nieko negalvoju. Dažniausiai paskaitau kažką. Miegu mažai, 5–6 valandas, vakare būnu pavargęs. Jaučiu, kad laikas miegoti, atsigulu, padedu galvą ant pagalvės ir užmiegu. Gal koks fragmentas, ką veiksiu ryt, ir šmėkšteli. Atsibundu, žinau, kad nebeužmigsiu – einu prie kompiuterio.

Ar kuriate, kai ateina įkvėpimas, ar pats jo ieškote?

Kas šneka, kad įkvėpimas turi ateiti, nesulauks jo. Tai juoda rutina. Susigalvoji darbą, temą ir žinai, kad reikia padaryti. Dirbi, dirbi, dirbi – nežinau, ar tai įkvėpimas. Tačiau ateina stadija, kada pradedi matyti: čia tokia spalva, čia tokia forma reikalinga. Pradeda rodytis vaizdas. Ne akyse, o dirbant. Paveikslas turi pradėti virpėti, vibruoti, tada jis bus geras. Nors po kelių metų gali atrodyti nieko vertas. Tuo metu atrodo gerai, tačiau keičiasi pats žmogus ir po kurio laiko kitaip mato savo darbą.

Koks paskutinis, naujausias jūsų darbas, užbaigtas ar dar tebekuriamas?

Tai paveikslas. Pradėtas. Dar neužbaigtas. Jokių garantijų neturiu. Darbas trunka tris keturis mėnesius, kasdien po keletą valandų.

Kas jus verčia tai daryti kasdien?

Tai darau jau 40 metų, su pertraukomis. Tačiau žinau, kad daryti pertrauką – labai blogai. Vienu metu nebuvo galimybių ir laiko, tad nedirbau kelis metus. Turi nuolatos lavinti akį ir puoselėti estetinį jausmą. Tik tada gali ką nors gero sukurti. Be darbo, vien Dievo įkvėptas, genijus kažin ko nepadarys.

Ko palinkėtumėte?

Visiems žmonėms linkiu neiti paviršiais, nors tai lengva, greita ir malonu. Po paviršiais yra įdomios ir plačios galimybės.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Komentarai  

+3 # zero 2018-07-16 12:34
Jei elektros skydinės buvo "papuoštos",tai numeriukus ant pašto dėžučių būtų galima laikyti Rembrandt darbais :)Paprastam žmogui už tokį daiktų gadinimą "įpaišytu" baudą,o čia "puošimas"...
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Skelbimai

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar šiemet teko pagrybauti?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Medical Devices Global Directory

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų