Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Jei aplinka estetiška, joje stebiu interjerą, detales. Jeigu tai erdvė, kurioje vyksta bendravimas, labiausiai pastebiu žmonių tarpusavio santykius. Bet kokioje naujoje aplinkoje kurį laiką pirmiausiai būnu stebėtoja. Nesu iš tų, kurie iš karto atvirai bendrauja su naujais žmonėmis. Man reikia saugumo, pasitikrinimo.

Ką pastebite žmonėse? Ar stebite juos tapytojos žvilgsniu?

Tikriausiai taip. Anksčiau labai mėgau tapyti portretus. Dabar daugiau – gamtą, bet žmogaus bruožų analizavimas išliko. Kai susipažįstu su žmonėmis, dažnai po pirmojo susitikimo pamirštu jų vardus, tačiau visada įsidėmiu, kokia buvo akių spalva, plaukai. Galiu pasakyti, koks to žmogaus išskirtinis bruožas – didelė nosis, lūpos. Jeigu bendrauju, labiau įstringa tai, ką jis pasako, kokios buvo jo mimikos, nuotaika.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Kartais labai nustebina žmonių geraširdiškumas, o kartais – priešingai: savanaudiškumas, nors pats esi nusiteikęs draugiškai. Tie patys žmonės gali būti ir vienokie, ir kitokie. Buvo mano gyvenime etapas, kada galvojau, kad vieni yra geri, o kiti blogi, bet dabar taip nebemanau. Žmonės gali būti visokie. Mes visi esame procese. Kiekvieno gyvenime yra įvairių momentų ir nežinai, kuriuo iš jų užtiksi žmogų.

Esate tapytoja, tačiau jums artima ir kita meno kryptis.

Kai studijavau, mano meilė buvo tekstilė. Tačiau tekstilei reikia labai daug laiko. Aš darbus atlieku sąžiningai. Dabar kuriu tik savo malonumui nedidelius aksesuarus, kažką namams.

Kaip tapote dailininke?

Kai rinkausi magistro studijas, tekstilės nebuvo, tad pasirinkau tapybą. Tas atsitiktinumas lėmė, kad turėjau galimybę bendrauti su dailininku Romanu Vilkausku. Pamėgau tapybą, magistro studijos padėjo atsiskleisti.

Kokiam stiliui ar krypčiai artimiausia jūsų tapyba?

Atvykusi gyventi į Ukmergę dalyvavau įvairiuose pleneruose, buvau surengusi parodą bibliotekoje. Gimus vaikams, kūryba pasiliko antrame plane. Buvo sunkus periodas – jaučiau, kad norisi tapyti, bet nerandu motyvo, įkvėpimo. Kažką padarai ir numeti. Viename plenere atradau tapymo manierą, kurią naudoju iki dabar. Tada išgyvenau kūrybos malonumą. Supratau, kad nereikia inspiracijų ieškoti kažkur toli, jų suteikia gamta. Šia maniera tapau jau aštuonerius metus. Aš – gamtos tapytoja.

Bet tai nėra aklas gamtos detalių kopijavimas. Gamta – tik inspiracija, tačiau, kad rastųsi kūrinys, natūra turi būti šalia. Artimiausias stilius – postimpresionizmas, ekspresionizmas. Palieku daug eskiziškumo, svarbi minkšta linija, be aštrių kampų. Mano tapybą kai kas vadina pakankamai grubia. Galbūt. Išdailinimų nepakenčiu – mėgstu, kai darbe lieka gyvas neišbaigtumas.

Kokia yra jūsų technika?

Aliejinė sluoksniuota tapyba. Mėgstu lesiruoti, tarsi tapyčiau akvarele. Tik užbaigdama kartais pabaigiu pastoziškais potėpiais, kurie suteikia faktūrą detalėms.

Dailės studija „Spalvų sodas“ – kas tai?

Vieta, kur įvairaus amžiaus žmonės gali atsiskleisti per meną, naudodami dailės išraiškos priemones. Čia vyksta įvairūs užsiėmimai: puodelių dekoravimo, sodų vėrimo, mandalų iš džiovintų augalų kūrimo, grafikos, tapybos, piešimo, tekstilės, keramikos, muilo gamybos...

 Vienas iš jūsų vedamų užsiėmimų – animacija. Kaip ją atradote?

Dukra dalyvavo projekte, kurio metu kūrė animacijos filmukus. Užsiėmimus vedė Gabrielė Ramoškienė, šios srities profesionalė. Dukra nuolat pasakojo, kad įdomu, tad ir patys įsitraukėme. Kai startavo neformalaus ugdymo švietimo programos, aš tuo metu nedirbau, kūriau verslo planą įsteigti dailės studiją ir vystyti edukacijas. Dar dirbdama muziejuje pastebėjau, kad ši veikla man patinka, turiu daug idėjų, galiu rasti ryšį su žmonėmis. Taip nutariau vesti šiuos užsiėmimus. Pasirinkau animaciją, nes ji labai įdomi vaikams. Jie prisirišę prie mobiliųjų telefonų programėlių. Tai galima sujungti su menais, yra perspektyvu. Per animaciją galima priartinti vaikus prie knygų, nes kartais remiamės jų siužetais. Animacija jungia dailę, fotografiją, informacines technologijas, teatrą, retoriką. Vaikai patys įgarsina personažus, tad turi išdrįsti savo balsu įrašyti įvairius garsus.

Procese gali dalyvauti įvairaus amžiaus vaikai. Kartais įsijungia ir tėvai.

Dirbate Ukmergės meno mokykloje?

Taip. Vedu užsiėmimus suaugusiems, ikimokyklinukams ir mokyklinio amžiaus vaikams. 

Viešojoje bibliotekoje įgyvendinate projektą – rengiamas jaunųjų ukmergiškių kūrybos parodų ciklas.

Kas dvi savaites pristatoma vis kito jauno, pradėjusio kurti nuo 1990 m., ukmergiškio darbų paroda. Taip sudaroma galimybė menininkams prisistatyti savo gimtame mieste, o ukmergiškiams – susipažinti su talentingų kūrėjų, kilusių iš jų krašto, darbais. Kviečiant autorius, svarbi ekologijos idėja.

Abu su vyru esate dailininkai. Ar tai įpareigoja ir jūsų vaikus rinktis panašų kelią?

Tėvų veikla vaikams daro įtaką neišvengiamai, nors mes jiems paliekame laisvę rinktis. Sūnus muzikuoja, tačiau studijuoti planuoja tiksliuosius mokslus, dukros mėgsta dainuoti, piešti. Manau, kad žmoguje reikia vystyti tai, kas jam yra duotybė, o ne blaškantis ir nežinant, ko norėti iš gyvenimo.

Moterys neretai atsisako kūrybinių idėjų, kad save realizuoti galėtų sutuoktinis, o joms tenka šeimos ir buities rūpesčiai. Kaip yra jūsų šeimoje?

Kai kurioms moterims, gimus vaikams, atsiranda kūrybinis polėkis. Man – priešingai. Gimus vaikams, buities rūpesčiai tiesiog užgriuvo. Dešimt metų skyriau tik šeimai, darbui. Artėdama prie keturiasdešimties, pajutau, jog noriu pasikeitimų. Išėjau iš darbo į bedarbystę. Kitiems tai atrodė kvaila, bet džiaugiuosi šia patirtimi. Perkračiau mintis, ką noriu daryti, atsirado ryžto, įveikiau daug baimių ir pradėjau daryti dalykus, kurių iki tol nedariau. Po šių žingsnių jaučiuosi oriau ir tvirčiau. Džiaugiuosi, kad šeima palaikė, nes žengti į nestabilią situaciją, auginant tris vaikus, nebuvo lengva.

Ką manote apie suplėšytus džinsus?

Aš dabar su jais. Man jie patinka daug labiau nei kostiumėliai. Po studijų teko dirbti savivaldybėje, reikėjo nuo suplėšytų džinsų iš karto pereiti prie kostiumėlių ir protokolų rašymo. Tačiau manau, kad žmogui, kuris mėgsta suplėšytus džinsus, discipliną patirti naudinga. Pravartu suvokti, kas tai yra ir kaip ji veikia.

Kaip ateina įkvėpimas?

Turiu būti pailsėjusi. Man labai svarbu saulė, šviesa, todėl vakarais tapau retai. Esu plenerų tapytoja. Svarbu gamtoje susilieti, ištirpti. Tada pasikraunu minčių, sumanymų randasi visiems metams į priekį. Dariau tyrimą feisbuke, klausdama menininkų, ar jie dalyvautų plenere žiemą. Norinčių atsirado daug. Tai rodo, kad metų laikas – nesvarbu. Tą mintį laikau ateičiai.

Ką galvojate prieš užmigdama?

Džiaugiuosi galimybe ilsėtis, nes dirbu daug ir įtemptai. Galvoju, kaip gera prisiglausti prie artimų žmonių.

Koks yra jūsų naujausias užbaigtas darbas?

Tapau gamtos-sielos peizažus, nemažai jų turiu. Tapau visada po kelis iš karto. Negalėčiau išskirti vieno.

Kaip realizuojate savo darbus?

Negalvoju apie realizavimą. Man tapymas – daugiau dėl bendravimo ir saviraiškos. Jei kuri nuoširdžiai, nesvarbu, kas tai būtų – šokis, fotografija, poezija, tapyba, – pavyks surasti savo išraišką ir anksčiau ar vėliau tave kas nors pastebės. O jei ir nepastebės, turėsi pilną gyvenimą. Net nežinau, ar norėčiau gyventi iš meno. Kai menas tampa tavo duona, kūryba gali pasidaryti nenuoširdi, nes pildai pageidavimus. Labiausiai malonu, kai kas nors įsigyja jau sukurtus kūrinius.

Kitais metais su „Spalvų sodo“ kolege ruošiame pristatyti savo kūrybą bendroje parodoje. Vasaromis dalyvauju pleneruose. Šią vasarą – Prancūzijoje. Tai buvo iššūkis. Niekada anksčiau viena nekeliavau, juolab tapybos tikslais.

Dažniausiai į plenerus vykdavome kartu su vyru. Tai buvo malonus įvertinimas ir patvirtinimas, kad kažkam įdomi mano tapyba, nes organizatoriai rinkosi geografiškai iš visų žemynų skirtingų stilių menininkus ir kandidatų buvo tikrai daug.

Jūsų palinkėjimas?

Linkiu visiems, kad ieškotų pašaukimo, būdo išreikšti save. Kiekvienas turi kūrybiškumo. Nėra nė vieno žmogaus neapdovanoto. Visi atėjome su dovanom...

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ