Tapytojas, dambrelininkas, Ukmergės kultūros centro dailininkas ir parodų organizatorius Egidijus Darulis. Ingridos Pociūtės nuotr. Tapytojas, dambrelininkas, Ukmergės kultūros centro dailininkas ir parodų organizatorius Egidijus Darulis. Ingridos Pociūtės nuotr.

Šis žmogus jau buvo pastebėtas: ne tik Ukmergėje, bet ir kur kas platesniu mastu – Lietuvos Čiurlionio fondo jis buvo išrinktas Lietuvos šviesuoliu. Tapytojas, dambrelininkas, Ukmergės kultūros centro dailininkas ir parodų organizatorius. Egidijus DARULIS.

Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Pirmiausia pastebiu erdvės nuotaiką. O ją kuria garsai, spalvos, mašinų ūžesys, žmonių pašnekesiai, paukščių balsai. Gamtoje lietus ar giedra kuria skirtingas nuotaikas. Vėjas suteikia šiokio tokio nestabilumo pojūtį. Be vėjo garsiau čirškia žiogai, o prieš audrą – visai nutyla. Žmonės taip pat – jeigu turi nuojautą, jog dabartinis veiksmas lems nesėkmę, nutyla, kaip ir tie žiogai. Tačiau ne visi suvokia, kad tereikia keisti kryptį.

Ką pastebite žmonėse?

Atsakymas tas pats – nuotaiką. Būseną. Žmogus skiriasi nuo peizažo ar namo, nes nuotaika atsispindi veide ir niekada nepavyks to nuslėpti. Žmogaus išorės neperdažysi kaip namo – netvarka visada lieka išorėje – akyse. Jei lauki svečio, susitvarkai kambarį, pasipuoši, susišukuoji ir nei kambario tvarka, nei išvaizda neatskleidi savo portreto. Tačiau yra ir poza, kūno kalba, akys, kurie parodo, kas viduje. Rūbas, šukuosena – laikina. Šypsena taip pat laikina. Vieną akimirką mes šypsomės, kitą – verkiame. Tai greitai prabėgantys požymiai, o nuotaika žmoguje kuriasi lėtai, metai iš metų, per patirtis, išvadas. Dėl to su kiekvienu žmogumi bendrauji skirtingai, parenki skirtingus žodžius. Su kai kuriais net vengi kalbėti – ne dėl to, kad nemėgtum, o dėl to, kad žinai, jog nepavyks.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Žmonių rimtumas. Kai pagalvoji, kaip viskas yra laikina – menas, politika, verslas – tarsi tuščias žaidimas. Išmintingiau būtų pasijuokti iš savęs ir suvokti, kad susirinkome pažaisti, kaip vaikai kieme. Yra prasmingesnių ir ne tokių prasmingų veiklų. Prasmingiausios, kurios gydo. Daktarai, kunigai gydo, padeda mums. Jie galbūt nežaidžia. Žinoma, yra visokių ir daktarų, ir kunigų. Taip pat ir menininkai. Kurie tikri – atlieka šiokią tokią misiją. O kas perka ir parduoda, tie žaidžia. Verslas, komercija neturi prasmės – tai tik asmeninio dominavimo žaidimas.

Esate tapytojas. Kokiam stiliui ar krypčiai artimiausia jūsų kūryba?

Per visą istoriją nežinau nei vieno menininko, kuris pats savo stilių įvardintų. Tai kritikų darbas ir kažin, ar labai verta tai daryti. Kiti yra sakę, jog mano kūriniai – siurrealistiniai, tačiau aš pats manau, kad tai netikslu, nes pasąmonės srautu nesinaudoju – kuriu blaiviai apmąstydamas. Ir kai tapau, ir kai fotografuoju – žvelgiu į mikropasaulį. Mano kūriniai – vienumos, bendrų formų gamtoje paieškos.

Kokia yra jūsų tapybos technika?

Aliejinė tapyba ant drobės. O jei tapau miniatiūras, tai ant žolės, kurią supresavus, ji tampa ne tik drobe, bet ir gražiu gamtišku rėmu. 

Kodėl jus domina fotografija?

Fotomenininku savęs nelaikau, nes fotografija nėra galutinis mano tikslas. Fotografuoju, kad susikurčiau eskizą tapybai.

Jūsų ir dar keleto entuziastų dėka lietuviai sužinojo apie dambrelį. Senas instrumentas buvo užmirštas. Kodėl dambrelis tapo jums tokiu artimu – išleidote albumą, rengiate stovyklas, mokėte groti kitus?

Būtent dėl to, kad tai – ne instrumentas, o instrumentui skirta detalė. Įsidėjęs į burną dambrelį, instrumentu tampi pats. Daug pučiamųjų instrumentų turi liežuvėlį ir be jo neskambėtų. Dambrelis yra liežuvėlis, o žmogus – instrumentas. Žmogaus artikuliacija labai įvairi ir sudėtinga ir joks instrumentas neatstos žmogaus balso. Mane žavi, kad dambreliu muzikantas groja savo burna, plaučiais, galva, visu kūnu.

Kita vertus, tai vienintelis per visą istoriją nepakitęs instrumentas. Archaiškiausias iš visų, kokiais tik grojama. Tai yra vienas seniausių instrumentų pasaulyje. Kinijos archeologai šiais metais Šansi provincijoje rado 4000 metų senumo dambrelius.

Esate Kultūros centro dailininkas. Tenka būti ir scenografu, ir maketuotoju, ir parodų organizatoriumi. Kalbant apie scenografiją, kokia yra šio darbo specifika?

Scenografas įspaudžiamas į spektaklio rėmus. Visada noriu prisidėti prie spektaklio nuotaikos kūrimo, tačiau negaliu būti visiškai laisvas: reikia savo idėjas derinti su režisieriaus sumanymu. Tačiau tai įdomu ir pats lauki, kokie dalykai įvyks – pasiginčysim, pasitarsim – ir kokį rezultatą tai duos. Scenografija kartais užtušuoja mėgėjišką vaidybą. Manau, kad mėgėjų teatre scenografija lemia 50 procentų spektaklio sėkmės, kai profesionaliame teatre aktorius gali vaidinti ir tuščioje erdvėje.

Pirmuosius lietuviškus plakatus kūrė žymiausi to meto dailininkai. Žinoma, tada buvo visai kitos technologijos ir leidybos būdai. Dabar plakatų prigaminama tūkstančiais. Kaip manote, ar šiuolaikinis plakatas dar turi meninę vertę?

Per mano rankas praeinantys – retai, nes yra didelis renginių srautas, todėl daug ir plakatų, o tempas menkina kokybę. Tačiau pasaulyje buvo, yra ir bus labai meniškų plakatų. Tai išvystyta iki labai įspūdingų formų ir idėjų. O rajonų kultūros centrai – tai vienas didelis kultūros fabrikas. Reikia spėti maketuoti kiekvienam renginiui ir dar juose sutalpinti daug tekstinės informacijos. Todėl tai daugiau afišos, kuriose meninė idėja – tik fonas po tekstu, kai tuo tarpu tikras plakatas gali būti visai be teksto. Tačiau dirbti šį darbą man vis vien yra įdomu. Derinti spalvas, formas – mano stichija, jaučiuosi savo vandenyse.

Kaip formuojate parodas, eksponuojamas kultūros centre? Kaip parenkate temas, autorius, darbus?

Parodų organizatoriumi dirbu jau 14 metų. Seniau, norint surengti parodą, beveik visada tekdavo pačiam ieškoti menininkų, jiems skambinti ir siūlyti. Dabar jaučiasi menininkų suaktyvėjimas. Trečdalis parodų – tradicinės: tautodailininkų, neįgaliųjų, krašto dailininkų. Kai kuriuos menininkus kviečiamės, o kai kurie patys pasisiūlo. Dominuoja profesionalių darbų parodos. Keletą kartų per metus pasikviečiame tikrai žymių menininkų. 

Kaip atrenkate, kurių autorių kūrinius eksponuoti?

Jei darbai nėra aukšto meninio lygio, jų neatmetu, o pasiūlau eksponuoti vasarą, kada mažesnis parodų salės užimtumas. Paprastai parodos suplanuojamos metus ar net pusantrų į priekį, o vasaromis visada laisviau. Taip bandau visus norinčius padrąsinti. Vadovaujuosi požiūriu: jei kultūra trukdo žmonių santykiams – tame nėra kultūros. Geriau eksponuoti mažesnio meninio lygio parodą, tačiau išlaikyti gerus santykius su žmogumi.

Kaip jus aplanko įkvėpimas?

Nei aplanko, nei jis yra. Netikiu stereotipiniu įkvėpimu. Dirbi ir „užsivedi“. Nedirbi, taip ir liksi sėdėti. Sėdėdamas savęs neįkvėpsi. Esu ir susapnavęs savo kūrinių, ir kitokiais būdais gavęs idėjų, tačiau tai irgi ateina tik dirbant. Kai esi kūrybos procese, įkvėpimai gali aplankyti įvairiai – iš žmonių pokalbių, perskaitytų knygų, orų prognozės. „Tapyti“ reikia ir netapant. Tiek darbe, tiek vairuojant automobilį. Nebūtina kas dieną nutapyti po paveikslą kaip Van Gogui. Per metus paveikslų gali būti tik trys, tačiau svarbu gyvas procesas tavo sąmonėje.

Koks yra jūsų naujausias užbaigtas darbas?

„Žydėjimas“. Jis, kaip ir visi mano kūriniai, kalba pagal frazę iš Šventojo Rašto: „Visa yra viena...“. Tai ne tik augalų žydėjimas. Kai žydi gėlės, žydi ir vabalai, žmonės, dangus. Kai ruduoja lapai, ruduoja ir mūsų nuotaikos. Formos taip pat kartojasi. Visur yra vienodos ritmikos. Šiame paveiksle dominuoja vabalai, tačiau jie – kaip užuomina. Tapau taip, kaip sakė Vincentas Van Gogas: „kad netvokstu talentu“. Stengiuosi „neperlenkti lazdos“ su filosofija, išlaikyti lengvumą ir nerūpestingumą.

Neseniai dalyvavote dailininkų plenere Vilniuje, tapėte Bernardinų vienuolyno patalpose. Kokia buvo plenero tema ir tikslai?

Tapėme pačioje Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Plenero tema įkvėpta Senojo Testamento Pradžios knygos ir vadinasi „Pradžia“. Ką ir kaip tapyti, buvome visiškai laisvi.

Ką galvojate prieš užmigdamas?

Prieš miegą būnu užsiėmęs, todėl nėra kada galvoti.

Menininkas ir bohemiškas gyvenimas – lyg ir neatsiejami.  Ar būtinai taip? Jūsų pavyzdys kitoks: esate trijų vaikų tėvas ir juos auginate kartu su žmona.

Patyriau, kad būtent dailininkai yra mažiausiai bohemiški žmonės iš visų menininkų, daug daugiau abstinentų. Pats darbas yra autistiškas ir reikalauja vienatvės, mokėjimo būti su savimi. Gal kai kuriems vienatvė per sunki, todėl geria? Tokių daugiau iš senos kartos, o jauni – dauguma blaivūs. Aš pats beveik 16 metų esu abstinentas. Bohemišką gyvenimą gyvenau studijų laikais. Tada ir išgerdavome, ir poeziją prie stalo skaitydavome, buvo visko.

Prieš 7-erius metus su šeima persikraustėte gyventi į apleistą gatvinį kaimą. Kokios paieškos paskatino rinktis gyvenimą toliau nuo miesto. Ką tai duoda?

Labiausiai norėjosi gamtos. Mano žmona taip pat menininkė, labai gerai tapanti gamtos motyvus. Mieste nėra tiek tikrumo, natūralumo. O tai, kas dirbtina, neįkvepia darbui, neskatina kurti. Jei tavo pagrindinis veiklos objektas gamta, kaime gyventi geriausia.

Jūsų palinkėjimas?

Linkiu gyventi taip, kad pabaigoje pasakytume: „Buvau laisvas ir gyvenau prasmingai“.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ko tikitės iš išrinktosios rajono valdžios?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų