Dailininkas, juvelyras Rimantas Brusokas. Ingridos Pociūtės nuotr. Dailininkas, juvelyras Rimantas Brusokas. Ingridos Pociūtės nuotr.

Šįsyk pastebėtas labai įdomus žmogus, gyvenantis atokioje vienkiemio sodyboje, turintis turtingą kūrybinę patirtį, įvairiapusis, gilus ir su džiaugsmu žvelgiantis į gyvenimą. Internetas jungia su visu pasauliu, o mintis veda į apmąstymus. Dailininkas, juvelyras Rimantas BRUSOKAS.

Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Naujų aplinkų dabar jau mažai. Kai žmogus esi jaunas, kasdien pakliūni į naują aplinką, o po to ji nebebūna nauja. Žinai, kas bus už valandos ar dviejų. Kalbant apie nenaujumą, gyvenimą sudaro rutina. Ne neigiama prasme, kada nuo rutinos darosi bloga, o ta, kad yra kasdieniniai užsiėmimai. Gali mokėti pinigus, lankyti jogą ir tenai medituoti, o gali eiti į daržą ir ravėdamas daryti tą patį nemokamai. Gali eiti į sporto klubą arba ryte dvi valandas šienauti.

Profesine prasme, kol mokaisi, atrodo, kad esi visai neblogas menininkas, pradėjus dirbti, jau ir visai geras, o kuo toliau, tuo labiau matai, kad tau mokytis, mokytis ir mokytis... Supranti, kad jau šį bei tą sugebi, bet dar daug yra ko išmokti. Kaip viena rytų patarlė sako: „Amatininkas meistru tampa tik trečioje kartoje“.

Ką pastebite, bendraudamas su žmonėmis?

Su žmonėmis arba bendraujasi, arba nesibendrauja.

Ko reikia, kad bendrautųsi?

Yra dalykų, kurių nebūtina įvardinti. Jie neapčiuopiami. Negali pasakyti – tas su ruda kepure, tai su juo bendrausiu, o šitas su kitokia, tai nebendrausiu. Bendravimo nelemia nei išsilavinimas, nei žinios, nei intelektas. Galima puikiai bendrauti ir su kaimo močiute. Apie profesinius niuansus su ja nekalbi, bet gali šnekėtis apie nukritusius lapelius, paukštelius, politiką. Kai bendrauju su kolegomis, profesiniai dalykai mūsų kalboje taip pat užima tik trečią ar ketvirtą dalį.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Kodėl dangus mėlynas?!. Stebinti gali daugybė dalykų – net ir tai. Pragyvenus tam tikrą laiką, mažai kas stebina. Retai pasakai: „Nu brač, nesitikėjau!“

Jūsų kelias prasidėjo nuo grafikos, tačiau jau keletą dešimtmečių kuriate papuošalus iš brangiųjų metalų. Kodėl tapote juvelyru? Kaip tai atėjo į jūsų gyvenimą? Jūs pasirinkote ar pasirinko jus?

Yra įvykių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Šiais laikais žmonija labai nori rinktis pati, tačiau yra dalykų, kuriuos vieni pavadintų Dievo duotais, kiti – likimo skirtais. Jie ne mūsų valioje. Be abejo, be mūsų valios irgi mažai kas būtų.

Esu antros kartos dailininkas. Jau nuo tam tikro laiko buvo akivaizdu, kad tapsiu dailininku. Dailės institute baigiau dizaino studijas. Studijuojant buvo ir juvelyrikos, ir pramoninio dizaino, ir kitų įvairių disciplinų. Daug metų dirbau grafikos srityje – kūriau knygų viršelius, iliustracijas. Dalyvavau parodose. Esu dėstęs piešimą. O juvelyrika pati atėjo. Plumt – ir nukrito. Profesine prasme tai „nuodingas“ užsiėmimas, nes tenka prisikvėpuoti nuodingų medžiagų. Vizitinėje rašau: „Dailininkas, juvelyras“.

Ar turite savo braižą? Iš ko jus galima atpažinti?

Braižas yra susiformavęs, tačiau jį sunku įvardinti. Sąmoningai, kad mano braižas būtent toks, nežinau. Paskutinį dešimtmetį keičiasi technologijos, tad juvelyrika kinta. Ir ne vien į gerąją pusę. Keičiasi ir mano braižas, tačiau ankstesnis – labiau pastebimas.

Kokios yra naujausios tendencijos juvelyrikoje?

Žiūrint, kur: Ukmergėje, Lietuvoje ar pasaulyje. Viena tendencija būdinga juvelyrikoje apskritai – praktiškai nėra žmonių, kurie juvelyrinius gaminius darytų rankomis. Tokių labai mažai. Galima suskaičiuoti.

Juvelyrika tai dideli pinigai – brangūs metalai, akmenys. Ją savo rankose laiko didelės firmos. O pažiūrėjus į tų firmų papuošalus, sunku pasakyti: gražu ar ne.

Akmenis šiek tiek pažįstu. Amsterdame teko lankytis briliantų muziejuje. Ėjome kartu su vyruku, kuris su šia sritimi nesusijęs. Antrame muziejaus aukšte įrengtame prabangiame salone buvo didžiulis stendas. Jame – briliantas, ryškiai apšviestas prožektorių, o jo kaina su nežinia kiek nulių. Įsižiūriu ir klausiu kaimyno, kokios spalvos tas akmuo. „Pilkas“, – sako. Vadinasi, nekokybiškas. Tačiau, kad pastebėtum tai, reikia ir žinių, ir įgūdžių. Skaidrumas ir spalva turi įtakos kainai. Vos pastebimas kokybės pagerėjimas kainą išaugina geometrine progresija.

Jaunų su didelėmis ambicijomis juvelyrų, kurie tikisi pinigus žarstyti kibirais, daug. Konkurencija yra milžiniška. Jauni žmonės dabar su menedžerių žiniomis ir gabumais, tad su jais konkuruoti dar  kebliau. O atvertus sagę į kitą pusę – „grapkė“. Rimtesnių menininkų yra, bet gal aš jų nežinau. Yra labai gerai techniškai dirbančių vidutinio amžiaus juvelyrų.

Technologijos leidžia išlieti formas, o aš dirbu rankomis ir tai mano trūkumas. Technologijų nenaudojimas atsiremia į ekonomiką – juvelyro darbo įrankiai labai brangūs.

Esate labai įvairiapusis menininkas. Ne tik dailininkas, juvelyras, bet ir fotografuojate. Kokia fotografija jus domina?

Fotografijos srityje, kaip ir muzikoje, esu mėgėjas. Ne muzikantas, bet vartotojas. Kai manęs klausia, kokia muzika patinka, atsakau: gera. Taip ir fotografija – gera. O kas yra gera, negaliu apibrėžti. Tai pajuntu per patirtį. Žanras neturi reikšmės. Tiesiog matosi, kur gera fotografija, o kur ne. Dabar, skaitmeninių technologijų laiku, norisi techniškai kokybiškos fotografijos. Tačiau čia vėlgi tenka ieškoti kompromiso tarp kišenės ir technologijų teikiamų galimybių.

Dirbote Vilniuje, turite šeimą, o dabar gyvenate vienkiemyje vienas. Kodėl taip pasirinkote?

Aš pats nelabai rinkausi. Galima dėlioti aplinkybes, vardinti priežastis, bet to visai nereikia. Įsikūrėme čia devyniasdešimt kelintais metais, kai menininkų situacija buvo liūdnas reikalas, nes žmonės neturėjo finansinių galimybių pirkti meno dirbinių. Reikėjo iš kažko pragyventi. Vėliau gimė vaikai. Jiem čia gerai. Aprengi dukrą raudona striuke, išleidi. Matosi – ir ramu. O po to taip ir liko.

Seniau gyventi didmiestyje buvo svarbu, nes taikomojoje dailėje, kad parduotum savo gaminius, turi juos parodyti, eksponuoti. Paskutiniu metu tai nebe vienintelis būdas. Yra internetas. Iš Naujosios Zelandijos susiranda. Eini į paštą, dedi papuošalą į siuntą ir už savaitės gauni padėkos laišką.

Kodėl pasirinkote Ukmergę?

Kažkada su žmona prisidėjome prie Siesikų dvaro tvarkymo. Bevaikščiodami apylinkėmis atradome vienišą sodybą ir ją nusipirkome. Prieš tai sodybos dairėmės gan ilgai ir net buvome nusižiūrėję vieną Labanore.  

Jūsų mama ir dukra taip pat dailininkės. Ar galima sakyti, kad meno pojūtis, ryšis su menu yra kraujyje?

Meninis pajutimas arba duotas, arba – ne. Be abejo, ankstyvoje vaikystėje ir jaunystėje aplinka tai formuoja. Tačiau jeigu neduota, tada formuok neformavęs. Akivaizdus mano vaikų pavyzdys. Sūnus tapo karininku, o dukra – dailininkė. Matėsi iš karto, kad ji tai turi. 

Kaip jus aplanko įkvėpimas?

Įkvėpimas yra darbinis reikalas. Kalbėjau apie rutiną. Žmonės eina į darbus ir dirba, nesvarbu, jaučia įkvėpimą ar ne. Lygiai taip pat eini, sėdi prie stalo ir dirbi. O įkvėpimas – kur jis dėsis?

Devyniasdešimt penki procentai darbų einasi lengvai. Tačiau būna, kad kartą per dvejus–trejus metus koks nors papuošalas užstringa. Tempi, darai, bet neina ir viskas. Tai čia neįkvėpimas. Galiausiai vis tiek iškankini ir sukuri. Save laikai kūrėju, o kūryba remiasi į tai, kad kiekviename papuošale darai kažką naujo, sau nežinomo, bet kartais ji užstringa. 

Kaip gimsta papuošalų idėjos? Ar jas susapnuojate, ar klausiate užsakovų, ko nori?

Seniau daugiau dirbau su sidabru ir darydavau tai, kas man šaudavo į galvą. Nupirkdavo, kas sukurta. Dabar tenka dirbti kitaip. Žmonės nori kažko individualaus. Kai ateina klientė ir prašo parodyti, ką turiu pagaminęs, o ji išsirinksianti, sakau, kad pirmiausia papasakotų, ko ji nori. Laisvos kūrybos, kuri gimsta sėdint ant kelmelio ir žiūrint į žvaigždes, nelabai yra.

Kiek trunka pagaminti žiedą, sagę?

Įvairiai. Naujų technologijų, kurios leidžia išlieti formą ir tiražuoti, nenaudoju. Jungiu iš gabaliukų. Gryno darbo reikia maždaug savaitės. Kol sugalvoji, trunka dar ilgiau. Kartais, lysvę ravėdamas, vis tiek galvoji apie papuošalą: kaip sujungti, kaip padaryti. Sagę pagaminti užtrunka ilgiau nei žiedą.

Ką galvojate prieš užmigdamas?

Esu nuskriaustas gyvenimo. Padedu galvą ant pagalvės ir nebeatsimenu, nei kaip išjungiu šviesą, nei kaip užmerkiu akis. Nėra kada galvoti.

Jūsų palinkėjimas?

Netingėti. Rezultatas ateina per darbą. Nors „darbas“ skamba grubiai, lyg linkėčiau griovį kasti, tačiau kalbu ne apie tokį darbą. Linkiu kūrybiškumo, išradingumo.

Kalbėjosi  Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(6 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar tikitės, kad Ukmergės kalėdiniai papuošimai šiemet maloniai nustebins?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų