Menininkė O. Judakova. Ingridos Pociūtės nuotr. Menininkė O. Judakova. Ingridos Pociūtės nuotr.

Pastebėta grafikė, fotografė, miniatiūrų rašytoja Oksana JUDAKOVA.

Ar būdama menininke aplinką, žmones, bendrai gyvenimą stebite atidžiau?

Manau, taip. Esu stebėtoja. Tai vienas pagrindinių mano bruožų. Man patinka stebėti aplinką, žmones. Gyvendama mieste, važiuodama metro, matydavau, kad kiti klausosi muzikos, skaito laikraščius, knygas. Aš taip negaliu. Tiesa, jeigu situacija liečia mane, nematau nieko – būnu kaip apakinta. Naujame darbe kiti žmonės greitai perpranta hierarchiją, sistemą, o man tai užtrunka ilgiau, ilgiau pažindinuosi su aplinka.

Man be galo įdomu stebėti žmones ir jų aplinką, modeliuoti jų gyvenimo istorijas, psichologinius portretus. Pravažiuojant pamatai sodybą ar stebi priešais sėdintį žmogų ir iš to trumpo šmėkštelėjimo be jokių ypatingų pastangų ar tikslų pradedi dėlioti jo būties paveikslą.

Koks jūsų kaip grafikės braižas, stilius?

Stiliaus ir braižo neturiu. Kartais net pavydžiu tiems, kurie yra atradę savo ryškų braižą. Tuomet tarsi turi tinklelį, ant kurio gali dėlioti naujus variantus. Kūryba man yra saviraiška. Bent šiuo gyvenimo etapu ir šioje vietoje, kur gyvename.

Saviraiška visais laikais buvo reikalinga žmonėms. Net uogienių virimas ir namų jaukumo kūrimas yra saviraiška. Kitaip buitis gali tapti dusinančia rutina.

Kai kuri nuosekliai, atsiranda ne tik braižas, bet ir darbų ciklai, serijos. Tai yra profesionalu, solidu, tai yra gilinimasis į temą, techniką. Aš dirbu pripuolamai, nenuosekliai, todėl man kūryba ir yra tik saviraiška. Kokį tuo metu išplėšiu vaizdinį iš pojūčių, nuotaikų, toks jis ir gimsta. Bet, pavyzdžiui, pernai žiemą, po vyro dėdės mirties, žvelgdama į gėles, kurias rudenėjant jis pasiūlė susidžiovinti, mąsčiau: gėlė, kad ir sudžiūvusi, lieka kaip pavidalas, o žmogaus, kuris jas dovanojo, nebėra. Tad kontempliavau ir piešiau gėles. Atsirado krūvelė piešinių ta tema. O paprastai būna atskiri darbai.

Kokia yra jūsų technika?

Grafikoje yra labai daug skirtingų technikų. Aš kuriu lino raižinius ir ofortus. Kai iš Amerikos į Samantonis atsikraustėme tik su keliais lagaminais, prie ne pirmo būtinumo daiktų buvo paliktas grafikos presas ir kitos priemonės. Tad pagrindinė technika, kuria dirbau, buvo lino raižinys. Jam labai mažai ko reikia – tik linoleumo ir kaltukų, ir jau gali raižyti. O atspausti atspaudą nereikia preso, galima rankomis, naudojant paprastą šaukštą. Kai atkeliavo visi daiktai – ir grafikos presas, – turint jį, jau galima atspausti įvairiomis technikomis atliktus darbus: ofortą, akvatintą, mecotintą etc.

Fotografuojate. Ar grafika ir fotografija – tai dvi seserys, turinčios panašią prigimtį?

Kažkada dailės istorijoje jos buvo labai artimos, paskui keliai išsiskyrė. 18–19 a. grafikos meistrystė buvo tokio aukšto lygio, kad priartėjo prie fotografinio vaizdo sukūrimo. Kadangi grafikai būdingas tiražavimas, ji buvo naudojama kitų dailės kūrinių reprodukavimui.

Atsiradus fotografijai, kuri vaizdą užfiksuoja dokumentiškai tiksliai, grafika su jos technikos įvaldymo meistryste tapo nebereikalinga, beveik mirė. Iš komos ją ištraukė didžiulis proveržis meno pasaulyje, įvykęs po Antrojo pasaulinio karo ir kuris buvo susijęs su priverstine migracija karo paliestoje pasaulio dalyje, menininkų susitelkimas Amerikoje, konkrečiai – Niujorke. Vienas iš grafikos meno prikėlėjų buvo Pablo Pikaso. Tai buvo grafikos renesansas. Grafika išlaisvėjo, jos tikslas nebebuvo vien tiražavimas ir dokumentinis vaizdo fiksavimas.

Bet su fotografija jos turi vieną bendrą bruožą (prigimtį?) – atspaudo atsiradimo magiją. Analoginėje fotografijoje atspaudas atspaudžiamas iš negatyvo, o grafikoje – nuo klišės. Ir tik laikydamas rankose atspaudą, pamatai visą savo darbo rezultatą.

Kaip fotografijų sraute atpažinti dėmesio vertą kadrą? Kaip atrandate savo kadrus?

Mąstant apie skaitmenines galimybes: profesionalai dirba labai rimtai, tačiau yra daugybė mėgėjų, kurie tik spaudžia mygtuką. Vidutiniam vartotojui to paspaudimo ir pakanka. Pats fotoaparatas pakoreguoja apšvietimą, programėlės uždeda efektus – bet kokią fotografiją padaro „menine“. Kadrų skaičiuoti nereikia, pastangų ir matymo reikia nedaug. Analoginėje fotografijoje turi matyti šviesą, apskaičiuoti apšvietimo trukmę, nustatyti ryškumą, sulaikyti kvėpavimą, kad nesujudėtų fotoaparatas. Galų gale turi nepamiršti nuimti dangtelio nuo objektyvo! Tad rezultatui gauti reikia daug daugiau žinių, pastangų ir laiko. Analoginėje fotografijoje naudojamos medžiagos brangios. Atitinkamai brangus ir brokas.

Kaip ir dauguma, aš fotografuoju telefonu. Vaizdų paprastai neieškau. Fotografija – tai šviesoraštis. Nuotrauka yra vaizdas, kurį piešia šviesa – tas yra tvirtai įkalta mano pirmųjų fotografijos mokytojų. Todėl pastebiu ne vaizdą, o šviesą. Tai tokia mano bambagyslė su senąja mokykla. Kas pradėjo fotografuoti skaitmeniniais aparatais, manau, jos neturi.

Skaitydama jūsų žinutes feisbuke pagalvoju: ar tai gyvenimas, ar kūryba? Juk rašote miniatiūras. Kas jums yra tai, ką rašote?

Tai ir yra tik feisbukui. Nesu iš tų, kurie rašo ir deda į stalčių. Man rašymas – vis ta pati saviraiška. Aš grafomanė, ne literatė. Tačiau man tai didžiulis malonumas.

Kartais užsirašau kai ką sau, bet tai – per asmeniškai, per intymiai. Tarsi išstatytumei viešumoj dienoraštį. Tai, ką rašau, yra mano gyvenimas. Nelaužiu iš piršto, nekuriu. Rašau, ką matau, patyriau, susapnavau. Kitiems gali pasirodyti, kad kalbu per daug atvirai, bet tai tik įspūdis. Mano tekstai – atsijoti mano gyvenimo ir pasaulio paveikslai, kuriais noriu ir galiu pasidalinti. Be to, nesu viešas asmuo, kurį seka, kas nori. Daugumą žmonių asmeniškai pažįstu, visai svetimų mano „drauguose“ beveik nėra, tad žinau, kam kalbu.

Kartu su vyru įkūrėte „Vilkamirgės“ galeriją. Paprastai menininkai, norintys savo darbus eksponuoti galerijose, turi susimokėti. Jūsiškėje vyksta priešingai – remiate menininkus. Kokia šios galerijos koncepcija?

Galerijos įkūrimas – mano vyro Arūno idėja. Jis sako, kad negali būti tuščių sienų, kur būna žmonės. Galerijos koncepcija nustatyta griežtai – rodyti profesionalų meną. Jos kuratoriai esame tik mudu, todėl galime vertinti pagal savo supratimą: profesionalumą nulemia ne vien formalus išsilavinimas. Profesionalumas atsiskleidžia per tai, kaip giliai ir autentiškai menininkas savo kūryboje yra įsigilinęs į tai, ką daro. Tai gali būti ir savamokslis, ir jaunas, niekam nežinomas kūrėjas.

Esame menininkai – ne verslininkai, ne mecenatai. Kai grįžome į Lietuvą iš JAV, galbūt mus laikė žaliais doleriais aplipusiais amerikonais? Tačiau ir ten mes buvome menininkai.

Rašome projektus Kultūros tarybai, sąmatoje numatome atlygį menininkams už jų intelektinį darbą. Šiemet mūsų projektai buvo finansuoti, tad buvo galimybė atsilyginti autoriams ir mes su džiaugsmu tą padarėme. Ar turėsim tokią galimybę kitąmet, matysime, kai bus paskelbti šio sezono paraiškų svarstymo rezultatai. Reikia menininkus remti! Tik Lietuvoje tas nelabai paplitę... Tradicija neįsigyti meno kūrinių ir manyti, kad menininkas savo kūrybą turi rodyti už dyką ir dar džiaugtis, kad turi progą „save parodyti“, mūsuose turi gilias ir bjauriai stiprias šaknis. Tai – visuomenės neišprusimas.

VšĮ „Trys kaimai“ – kas tai?

„Trys kaimai“ yra mūsų įsteigta viešoji įstaiga, užsiimanti kultūrine, švietėjiška veikla Ukmergėje ir rajone, taip pat Kurtuvėnuose, Šiaulių rajone. Mūsų kuruojamos galerijos nėra juridiniai asmenys, o tik ekspozicinės erdvės.

Esate Ukmergės meno bendruomenės deleguota į Lietuvos kultūros tarybą kaip regioninės tarybos narė. Ar, kalbant apie kultūrą, Ukmergė Lietuvos kontekste turi savo identitetą? Ar yra vyksmų, apie kuriuos pasakytumėte – tai ukmergietiška? Ar apskritai reikalinga tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, kad kiekvienas rajonas turėtų savo identitetą?

Maža šalis, bet regionai turi savus atspalvius, tradicijas. Manau, kad Ukmergė turi savo identitetą. Čia yra kultūros, šviesos, geros lietuviškos, išdidžios aukštaitiškos dvasios. Čia yra žmonių, kuriems reikia kultūros. Mes parodų nedarome sau. Dėl savęs galime nuvažiuoti į didesnius miestus ir aplankyti kokias norime parodas. Tačiau jaučiame, kad yra poreikis, yra su kuo dalintis. Kai kas mano, kad trisdešimt žmonių parodos atidaryme yra mažai, bet aš pasakyčiau, kad Ukmergei tai yra daug. Rimti dalykai daug žmonių nesutraukia. Tačiau tie trisdešimt, kurie ateina, yra ne atsitiktiniai prašalaičiai. Jie yra tie, kuriems reikia kultūrinių dalykų.

Keliose savo miniatiūrose rašote apie „tris Lietuvas“, žvelgdama daugiau per socialinę, ekonominę prizmę. Ar jos trys ir kultūriniu požiūriu?

Ne, kultūros šitaip nedrįsčiau skirstyti.

Gimėte Altajuje. Nors augote Lietuvoje, ryšys su tolima šalimi glaudus. Kas jumyse iš Altajaus?

Dvasioje ir kūne pusė mano genų yra iš Altajaus. Augau, suprasdama, kad turiu kitą pusę, bet apie ją nieko nežinojau. 2000 m. susiruošiau į kalnus. Įsiprašiau pas Algimantą Jucevičių į grupę. Nors jis priimdavo tik turinčius patirties, mano argumentas, kad gimiau kalnuose, jį įtikino. Į kalnus aš taip ir neišvykau, tačiau pasiruošimas kelionei susiejo su Altajumi maža gija. Parašiau tetai. Ji mano laišką perdavė pusbroliui ir jo atsakymą radau atvykusi į Lietuvą 2005 m.

Pirmą kartą su savo tėvu susitikau būdama 34-erių. Jo aplankyti ir vykome į Altajų. Save visada identifikuodavau kaip lietuvę, o kitus bruožus, kurie nebūdingi, laikiau tiesiog individualiais. Po dviejų kelionių į Altajų pamačiau, kad tai, ką supratau kaip savo individualius bruožus, yra ta mano kita pusė, atsiskleidžianti per charakterį, pasaulėvoką. 

Kaip gimsta jūsų kūriniai?

Dabar fotografuoju, piešiu ir rašau vienu metu – nardau tarp šių trijų sričių. Yra, ko nei nupieši, nei nufotografuosi, tada užrašau. Impulsai ateina ne iš filmų ar knygų, o iš aplinkos: iš to, ką matau, jaučiu, girdžiu, kas yra šalia.

Stengiuosi nerašyti, jeigu neturiu ką pasakyti. Rašau tik kai plaukia iš širdies, kaip ir su visa kita kūryba. Gal tai susiję su amžiumi ar su mūsų atsitraukimu nuo visuomenės gyvenimo. Tas „užkabina“ ir kitų kūryboje: kai kūryba išsilieja kaip kraujas iš žaizdos. Kai ji yra gyvenimas, versmė.

Jūsų palinkėjimas?

Kai jau trejus ar ketverius metus gyvenome čia, pas mus viešėjo amerikietis fotografas Tom Persinger iš Pitsburgo. Pamenu, prastai jaučiausi, snūduriavau kitame kambaryje. Vyras su svečiu sėdėjo virtuvėje, kalbėjosi ir kartkartėmis juokėsi. Juokas – garsus, atviras. Tada supratau, kad per tuos metus Lietuvoje tokį retai girdėjau ir labai pasiilgau. Juoko formų yra įvairių... Tačiau atviro ir linksmo juoko Lietuvoje gal kiek mažiau. Mes įsitraukiame į politikavimą, skandalus, įsiveliame į ginčus.  Tai mus įtraukia. Linkiu, kad žmonės juoktųsi. Kad dažniau skambėtų garsus, atviras juokas.

Kalbėjosi  Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Daugiau šioje kategorijoje:

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar tikitės, kad Ukmergės kalėdiniai papuošimai šiemet maloniai nustebins?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų