Di­džiau­sia sva­jo­nė – ma­ty­ti skai­tan­čius vai­kus

Autorius Ukmergės žinios

Projektą remia:

 

Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ
Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė

Nuo pa­va­sa­rio Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je vyks­ta pro­jek­to „Kas skai­to – tas au­ga“ ren­gi­niai. Jau­nie­ji skai­ty­to­jai pa­mė­go įvai­rias ak­ci­jas, pa­mo­kas me­no dirb­tu­vė­se, skai­ty­mo kon­kur­sus. Di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė ir po­pu­lia­raus vai­kų ra­šy­to­jo, fi­zi­kos moks­lų dak­ta­ro Gen­dru­čio Mor­kū­no vieš­na­gė vai­kų bib­lio­te­ko­je. Sve­čią į Uk­mer­gę at­ly­dė­jo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos Lie­tu­vos sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas Kęs­tu­tis Ur­ba.

 

 

Vai­kų ra­šy­to­ju ta­pęs fi­zi­kas Gen­dru­tis Mor­kū­nas sa­vo ma­žie­siems bi­čiu­liams vi­suo­met su ma­lo­nu­mu da­li­ja au­to­gra­fus.

 

Do­va­nos sve­čiams: Gen­dru­čiui Mor­kū­nui ir li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui, Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos Lie­tu­vos sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kui Kęs­tu­čiui Ur­bai (kai­rė­je).
Ma­le­ni­jos Šir­vie­nės nuotr.







 
„Yra to­kia nuo­sta­bi vie­ta že­mė­je“

Taip „Ru­bi­nai­čio“ žur­na­le Gen­dru­tis Mor­kū­nas kal­ba apie sa­vo gim­tą­jį Va­bal­nin­ko kraš­tą, kur „links­mi, gra­žūs ir kū­ry­biš­ki žmo­nės, pa­slap­tin­ga be­kraš­tė gi­ria, žie­mą tarp miš­kų iš­si­mė­čiu­siais lau­kais į ki­tus pa­sau­lius vo­ro­mis trau­kian­tys šer­nai, va­sa­rą kie­muo­se prieš sau­lę be­si­šil­dan­tys žal­čiai“. Pir­ma­sis jo pa­sau­lis, pa­sak ra­šy­to­jo, bu­vo iš miš­ko, la­bai rau­do­nų sau­lė­ly­džių ir jaus­mo, kad jis yra to pa­sau­lio da­lis, to­kia ne­at­ski­ria­ma, jog pa­ban­dęs iš jo vi­sam lai­kui iš­va­žiuo­ti, už tri­jų au­to­bu­so sto­te­lių tu­rė­tų mir­ti…

Šei­mo­je au­go tri­se – du bro­liai ir se­suo. Tė­tis bu­vo miš­ko kir­tė­jas, ma­ma va­sa­ro­mis ra­vė­da­vo ma­žy­čių pu­še­lių ir eg­lu­čių dai­gy­nus, o žie­mą, me­na ra­šy­to­jas, megz­da­vo „be ga­lo jau­kius megz­ti­nius“. Dar vie­nas svar­bus žmo­gus šei­mo­je bu­vo se­ne­lė, pa­sak Gen­dru­čio, per­ėju­si vi­sus šio pa­sau­lio pra­ga­rus, mo­kė­ju­si žai­biš­kai už­kur­ti kros­nį, nuo­sta­bi uo­gau­to­ja ir ska­niau­sių pa­sau­ly­je skry­lių vi­rė­ja, siau­bin­gai bi­jo­ju­si bi­čių ir tar­si bur­ti­nin­kė mo­kė­da­vu­si nu­ra­min­ti vai­kus, kad ir kas jiems bū­tų nu­ti­kę.

Pa­klaus­tas, ko vai­kys­tė­je la­biau­siai bi­jo­da­vo jis pats – var­lių, vo­rų, pe­lių ar blo­go oro, ra­šy­to­jas at­sa­kė: „Kai bu­vau ma­žas, la­biau­siai bi­jo­jau Ki­ni­jos chun­vei­bi­nų, šiek tiek pa­au­gęs – nak­ti­nių per­kū­ni­jų.“

Svar­biau­sia vie­ta bu­vo bib­lio­te­ka

Mo­kyk­la Gen­dru­čiui vi­sa­da bu­vo šven­ta vie­ta. Su di­de­le pa­gar­ba, mei­le ir nos­tal­gi­ja me­na Stumb­riš­kio pra­džios mo­kyk­lą, įsi­kū­ru­sią vie­ni­ša­me na­me Ža­lio­sios gi­rios aikš­te­lė­je. Mo­kyk­los bib­lio­te­kė­lės kny­gos til­po ke­lio­se len­ty­nė­lė­se, bet bū­si­ma­jam ra­šy­to­jui at­ro­dė, kad ten sly­pi to­kie lo­biai, apie ku­riuos ne­ra­šo­ma net pa­čio­je ste­buk­lin­giau­sio­je pa­sa­kų kny­go­je. O ir vė­liau Va­bal­nin­ko Ba­lio Sruo­gos vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je svar­biau­sia vie­ta jam bu­vo bib­lio­te­ka.

G. Mor­kū­nas su šyp­se­na pri­si­me­na: kar­tą bib­lio­te­ki­nin­kė iš jo iš­si­rink­tų kny­gų krū­ve­lės iš­trau­kė ir at­ėmė „Šau­nio­jo ka­rei­vio Švei­ko nuo­ty­kius“. „Su­pra­tau, kad ji sten­gia­si iš­sau­go­ti ma­no mo­ra­lę. Ta­da pir­mą kar­tą su­si­dū­riau su skai­ty­mo cen­zū­ra“, – juokiasi jis.

Fi­zi­ka su­gy­ve­na su ly­ri­ka

Ska­ti­na­mas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jo ar kla­sės auk­lė­to­jos pra­šo­mas ką nors su­kur­ti, Gen­dru­tis pa­ra­šy­da­vo ko­kį ei­lė­raš­tį, svei­ki­ni­mą, ta­čiau rim­tų min­čių apie po­ezi­ją ne­tu­rė­jo. Gal penk­to­je kla­sė­je jam į ran­kas pa­te­ko „la­bai pa­vo­jin­ga kny­ga“ – Ja­ko­vo Pe­rel­ma­no „Įdo­mio­ji fi­zi­ka“. Pa­vo­jin­ga, pa­sak ra­šy­to­jo, to­dėl, kad ji nuo 1954 me­tų, kai bu­vo pir­mą kar­tą iš­leis­ta lie­tu­vių kal­ba, su­vi­lio­jo gau­sy­bę ber­niu­kų ir mer­gai­čių. Ge­res­nės moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo kny­gos, skir­tos vai­kams vi­lio­ti, jis ne­ži­no iki šiol.

Štai ta­da Gen­dru­čiui ir pa­si­ro­dė, kad to­bu­les­nio da­ly­ko pa­sau­ly­je už fi­zi­ką ir įsi­vaiz­duo­ti ne­įma­no­ma. To­dėl pa­si­rin­ko jos stu­di­jas, o ra­šy­da­mas moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo kny­gą „Ra­dia­ci­nė sau­ga? Tai la­bai pa­pras­ta“, su­vo­kė, kad ir apie fi­zi­ką ga­li­ma kal­bė­ti ly­riš­kai. Net moks­li­nius straips­nius pa­ban­dė ra­šy­ti ei­lė­mis. „Kad bū­tu­mė­te ma­tę ko­le­gų re­ak­ci­ją!..” – pa­sa­ko­ja vai­kams ra­šy­ti pra­dė­jęs fi­zi­kas.

Vai­kams me­luo­ti ne­ga­li­ma

Au­to­rius įsi­ti­ki­nęs – vai­kams ra­šy­ti sun­kiau, nes jie daug tik­res­ni ir įvai­res­ni už su­au­gu­siuo­sius. Ra­šy­ti vai­kams rei­kia dau­giau at­sa­ko­my­bės, nes me­lą jie užuo­džia per ki­lo­met­rą. Dar rei­kia bū­ti drą­siam – vai­kai yra žiau­rūs kri­ti­kai, bet, pa­sak ra­šy­to­jo, ačiū Die­vui, tei­sin­gi.

Gen­dru­čio Mor­kū­no kny­ga „Va­sa­ra su kat­šu­niu“ bu­vo pri­pa­žin­ta reikš­min­giau­siu 2005 me­tų vai­kų bei pa­aug­lių li­te­ra­tū­ros de­biu­tu, „Grį­ži­mo is­to­ri­ja“ – ge­riau­sia 2007 me­tų kny­ga vai­kams ir pa­aug­liams, „Blu­sy­no pa­sa­ko­ji­mai“ – ge­riau­sia 2008 me­tų vai­kų ir pa­aug­lių kny­ga.

„Vi­sos kny­gos man vie­no­dai bran­gios, – tei­gia ra­šy­to­jas. – Kaip vai­kai, ko­kie iš­dy­kę ar pur­vi­ni jie be­bū­tų.“ Jis ne­sle­pia, jog ra­šo tru­pu­tė­lį ki­to­kiems vai­kams. To­kiems, ku­rių, kad pa­ma­ty­tum, tu­ri ge­ro­kai pa­si­dai­ry­ti. Ku­rie ne­bi­jo skai­ty­ti, kai ki­ti žai­džia fut­bo­lą. To­kiems, ku­rie ne­su­tin­ka su au­to­riu­mi. Ku­rie iš­drįs­ta pa­sa­ky­ti „ne“, kai vi­si mo­ky­to­jai ir kla­sės drau­gai sa­ko „taip“.

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *