Įgyvendino tikslus – tapo jogos mokytoja

Uk­mer­giš­kė tarp­tau­ti­niu mo­de­liu dir­ban­ti Ie­va Be­le­vi­čiū­tė šią veik­lą su­ge­ba su­de­rin­ti su svei­kuo­liš­ku gy­ve­ni­mo bū­du, blai­vy­be ir jo­ga. 27 me­tų mer­gi­na yra jo­gos mo­ky­to­ja, šių ži­nių ne­se­niai įgi­ju­si In­di­jo­je. Ie­va Be­le­vi­čiū­tė pa­sa­ko­jo mo­de­lio dar­bu su­si­do­mė­ju­si mo­kyk­lo­je.

Tuo­met jos gy­ve­ni­me bu­vo ir daug ki­to­kių įvai­rių veik­lų.

Ta­čiau bai­gu­si „Ši­lo“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pa­si­rin­ko su mo­de­lio dar­bu ar pra­mo­gų pa­sau­liu vi­siš­kai ne­su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę – eko­no­mi­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Kar­tu to­bu­lė­jo ir kaip mo­de­lis – šį dar­bą dir­bo Lon­do­ne, Grai­ki­jo­je.

Šan­cha­jus, Pa­ry­žius, Šri lan­ka, Miun­che­nas, Pa­ry­žius, Mi­la­nas – tai pa­sau­lio kam­pe­liai, ku­riuo­se te­ko mo­de­liu dirb­ti uk­mer­giš­kei.

Ka­dan­gi Ie­va – dar ir šo­kė­ja, jai te­ko pa­ma­ty­ti pra­mo­gų pa­sau­lio už­ku­li­sius, gast­ro­lė­se šok­ti su gar­siau­siais pa­sau­lio sce­nos at­li­kė­jais.

Ne­var­to­ja al­ko­ho­lio

Ie­va ne­sle­pia – su blai­vy­be mo­de­lio dar­bas ir go-go šo­kiai sce­no­je ne­tu­ri nie­ko ben­dra. Tarp mo­de­lių ir šo­kė­jų vi­sa­da bū­na vie­nin­te­le, ne­si­svai­gi­nan­čia nei ci­ga­re­tė­mis, nei al­ko­ho­liu. Ta­čiau se­niai pri­pra­to prie ap­lin­ki­nių re­ak­ci­jos į to­kį iš­skir­ti­nu­mą. „Nie­ka­da ne­nu­to­lau nuo sa­vo tik­ro­jo aš“, – sa­ko ji.

Pa­sak mer­gi­nos, šou ver­sle nė­ra leng­va iš­veng­ti be­mie­gių nak­tų. Be­veik vi­si ma­dos pa­sau­ly­je be­si­su­kan­tys rū­ko, var­to­ja al­ko­ho­lį, svai­gi­na­si nar­ko­ti­nė­mis me­džia­go­mis. Ypač sun­ku pa­gun­doms at­si­spir­ti dar vi­sai jau­nu­tėms, nuo tė­vų pir­mą kar­tą at­si­sky­ru­sioms, pa­tik­lioms mer­gi­noms.

Mo­de­liu Lie­tu­vo­je Ie­va dir­bo 15 me­tų, tarp­tau­ti­niu mo­de­liu – nuo 17 me­tų, kai pir­mą­kart iš­vy­ko į Tai­va­ną. Ta­čiau vi­są tą lai­ką ne­var­to­jo svai­ga­lų, ne­var­to­ja jų ir da­bar.

Už­bū­rė jo­ga

Dar mo­kyk­lo­je mer­gi­na su­si­do­mė­jo svei­kuo­liš­ku gy­ve­ni­mo bū­du. Pir­mo­ji mo­ky­to­ja ta­po to­kį gy­ve­ni­mą pro­pa­guo­jan­ti jos ma­ma – Del­tu­vos mo­kyk­los is­to­ri­jos mo­ky­to­ja Mil­da Be­le­vi­čie­nė.

Vė­liau su drau­ge uk­mer­giš­kė bai­gė Gy­ve­ni­mo me­no fon­do įva­di­nį kur­są. Po jo pra­dė­jo ki­taip gy­ven­ti, pa­si­kei­tė po­žiū­ris į dau­ge­lį da­ly­kų gy­ve­ni­me: pra­dė­jo do­mė­tis svei­ka gy­ven­se­na, me­di­ta­ci­jo­mis.

Per svei­kuo­liš­ką gy­ve­ni­mą į Ie­vos pa­sau­lį at­ėjo ją už­bū­ru­si jo­ga.

Iš pra­džių ma­nė, kad tai – tik ho­bis, ta­čiau no­ras to­bu­lė­ti ir gi­lin­tis į sa­vo po­mė­gį at­ve­dė net iki jo­gos mo­kyk­los In­di­jo­je.

Mo­kė­si In­di­jo­je

Pra­ėju­siais me­tais uk­mer­giš­kė ėmė sa­va­ran­kiš­kai ieš­ko­ti tin­ka­mos jo­gos mo­kyk­los In­di­jo­je. Ten jo­gos kur­sų klau­sy­ti ren­ka­si žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio, to­kių mo­kyk­lų ša­ly­je la­bai daug. I. Be­le­vi­čiū­tė pa­si­rin­ko la­bai in­ten­sy­vius 3 mė­ne­sių kur­sus. Mo­ky­tis te­ko daug – kas­dien po 14 ir net 16 va­lan­dų.

Jau stu­di­juo­da­ma In­di­jo­je uk­mer­giš­kė su­ge­bė­jo pra­dė­ti mo­ky­ti ki­tus ir net už­si­dirb­ti.

„In­di­ja su­kre­čian­ti sa­vo kul­tū­ra. Ten vi­si to­kie lai­min­gi“, – įspū­džiais da­li­no­si mer­gi­na. Sve­čio­je ša­ly­je jai te­ko ne tik gi­lin­tis į jo­gos fi­lo­so­fi­ją, sem­tis te­ori­jos, prak­ti­kuo­tis, bet ir pa­čiai pa­si­rū­pin­ti nuo­mo­ja­mu būs­tu.

Gru­pė­je, ku­rio­je su­si­rin­ko žmo­nės iš vi­so pa­sau­lio, ji bu­vo vie­na iš jau­nes­nių mo­ki­nių.

Ieš­ko­da­ma ge­res­nio, pa­to­ges­nė­je vie­to­je esan­čio, per tris mė­ne­sius jo­gos mo­ki­nė pa­kei­tė pen­kis nuo­mo­ja­mus bu­tus.

Tu­rė­jo pro­gos ir pa­ke­liau­ti po ša­lį. Įsi­ti­ki­no, ko­kia ji skir­tin­ga, kaip ski­ria­si gy­ve­ni­mas tu­ris­tų lan­ko­mo­je ku­ror­ti­nė­je va­ka­ri­nė­je In­di­jos da­ly­je ir se­nuo­sius pa­pro­čius la­bai iš­sau­go­ju­sio­je, skur­du šo­ki­ruo­jan­čio­je jos cen­tri­nė­je da­ly­je. Ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių pa­si­sė­mė ir ste­bė­da­ma na­cio­na­li­nę In­di­jos šven­tę.

Ta­po rei­ki meist­rė

Ie­va pa­ste­bi, kad svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das, ve­ge­ta­riz­mas, ža­lia­val­gys­tė Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­ja. To­kių ka­vi­nių esą Vil­niu­je dau­giau nei Lon­do­ne.

Po­pu­lia­rė­ja ir jo­ga. Yra pas mus daug šios sri­ties mo­ky­to­jų. Tad ko­dėl pa­ti mo­ky­tis ne­no­rė­jo Lie­tu­vo­je? I. Be­le­vi­čiū­tė, iki ke­lio­nės į In­di­ją jo­gą pro­pa­ga­vu­si jau ne vie­ne­rius me­tus, sa­kė sie­ku­si ži­nių sem­tis ten, kur yra jo­gos šak­nys ir iš­ta­kos.

Vi­siems pra­de­dan­tie­siems uk­mer­giš­kė lin­ki pir­miau­siai su­si­ras­ti ge­rą jo­gos mo­ky­to­ją, pa­si­do­mė­ti jo ži­nio­mis. Ne­tin­ka­mai da­rant asa­nas ga­li­ma pa­kenk­ti sa­vo svei­ka­tai.

Po tri­jų mė­ne­sių kur­sų Ie­va ta­po ne tik jo­gos mo­ky­to­ja, bet ir rei­ki meist­rė, žmo­nes gy­dan­ti ran­kų ener­gi­ja.

„Po rei­ki ma­sa­žų jau­tie­si lyg ant spar­nų“, – sa­vo pa­čios po­ty­rius po to­kios pro­ce­dū­ros api­bū­di­no pa­šne­ko­vė, be ki­ta ko, tu­rin­ti ir ma­sa­žuo­to­jos di­plo­mą.

Mo­ko atos­to­gau­to­jus

Grį­žu­si iš stu­di­jų In­di­jo­je I. Be­le­vi­čiū­tė iš kar­to su­si­ra­do jo­gos mo­ky­to­jos dar­bą Grai­ki­jo­je. Čia mo­ko po­il­siau­jan­čius tu­ris­tus.

Kaip jos pa­čios svei­ka­tą vei­kia jo­ga, ku­rią prak­ti­kuo­ja jau dau­giau kaip 10 me­tų? Ti­ki­na at­si­kra­čiu­si nu­ga­ros skaus­mų, pa­ge­rė­jo mo­de­lio dar­be dė­vint aukš­ta­kul­nius pa­ga­din­ta lai­ky­se­na.

Tik­riau­siai jau te­ko iš­girs­ti ir sa­vo mo­ki­nių pa­dė­kų, ge­rų at­si­lie­pi­mų? Mer­gi­na sa­ko, kad pa­dė­ti žmo­nėms jai – di­džiu­lis ma­lo­nu­mas. Kai žmo­nės jau­čia pa­leng­vė­ji­mą, at­si­kra­to dep­re­si­jos ir skaus­mų – di­de­lis džiaugs­mas mo­ky­to­jui.

Grįž­ta į Uk­mer­gę

Uk­mer­gė­je gy­ve­nan­čią ma­mą I. Be­le­vi­čiū­tė pa­sa­ko­jo ap­lan­kan­ti kas ke­lis mė­ne­sius. Po did­mies­čių šur­mu­lio pa­si­ilgs­ta ne tik ma­mos, bet ir pro­vin­ci­jos ra­my­bės.

Lie­tu­vo­je mer­gi­na sa­va­no­riau­ja svei­kuo­lių są­jun­go­je, sklei­džia sa­vo ži­nias jau­ni­mui. Ke­ti­na va­sa­ro­ti gim­ti­nė­je iki va­sa­ros pa­bai­gos, Jau­ni­mo lais­va­lai­kio cen­tre ne­mo­ka­mai mo­ky­ti uk­mer­giš­kius jo­gos.

O kaip eko­no­mi­ka ir eko­no­mis­tės di­plo­mas? I. Be­le­vi­čiū­tė ne­ma­no, kad stu­di­jos uni­ver­si­te­te nu­ė­jo per­niek. Jos pla­nuo­se – su jo­gos mo­ky­mais su­si­jęs sa­vas ver­slas, ku­ria­me eko­no­mi­kos ži­nios tik­rai pra­vers.

Nors šiuo me­tu te­be­dir­ba ge­rai ap­mo­ka­mą, fi­nan­si­nę lais­vę su­tei­kian­tį mo­de­lio dar­bą, šian­dien uk­mer­giš­kė sa­ve ma­to dau­giau kaip jo­gos mo­ky­to­ją.

Su­pran­ta, kad mo­de­lio dar­bas – trum­pas, ta­čiau džiau­gia­si, kad jis pa­dė­jo ir pa­de­da įgy­ven­din­ti vi­sas su jo­ga su­si­ju­sias sva­jo­nes. Juk moks­lai ir ke­lio­nė į In­di­ją nė­ra pi­gi – kai­nuo­ja iki dau­giau nei 4000 eu­rų. Šių ži­nių uk­mer­giš­kė ke­ti­na ir to­liau sem­tis In­di­jo­je. Jau pla­nuo­ja nau­ją ke­lio­nę.

Ieva Belevičiūtė

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *