Matas ČAMANAS
Pirmą kartą atėjęs į jaunimo centrą jaučiausi sutrikęs, tikrai nebuvo jauku naujoje vietoje tarp naujų žmonių. Tačiau jau po keleto kartų pasijutau savas ir laukiamas, kaip namuose, nes darbuotojai mane priėmė kaip draugą. Kilo klausimas, ar ir jaunimo darbuotojai čia atvykę pirmą kartą jautėsi panašiai? Kaip jaunimo cent-ras „matomas“ darbuotojo akimis. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokią specialybę. Kaip vėliau sužinojau, jos tokios anksčiau ir nebuvo.
Apie jų darbą pakalbinau pačius jaunimo darbuotojus.
Kaip prasidėjo tavo, kaip jaunimo darbuotojo, kelias?
Živilė: Mano kelias darbe su jaunimu prasidėjo labai įdomiai. Pradžioje dirbau pardavimų srityje – visiška priešingybė tam, ką darau dabar. Ten praleidau ne vienus metus, tačiau jaučiausi suvaržyta, negalėjau daryti dalykų, kuriuos norėjau, ir supratau, kad laikas atsisveikinti. Pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau realizuoti save ir padėti jaunam žmogui. Pamačiau skelbimą, kad Jaunimo laisvalaikio centras ieško darbuotojo. Atėjau į pokalbį, kuriame dalyvavome trys kandidatai, ir tą pačią dieną man pranešė, kad mane priima. Labai apsidžiaugiau, viskas atrodė nuostabu! Tačiau pirmąją darbo dieną atėjau į centrą ir supratau, kad nežinau ką daryti. Pirmas žmogus, kurį sutikau, buvo projektų administratorė Vilma. Paklausiau jos: „Ką turiu daryti?“ Ji atsakė: „Tiesiog būk.“
Tomas: Darbas su jaunimu man nėra svetimas – nors šiuo metu tai yra pirmas oficialus, atlygintinas darbas šioje srityje, anksčiau esu daug ką veikęs su jaunimu įvairiuose projektuose. Esu vienas iš Ukmergės jaunimo muzikos klubo steigėjų ir jo pirmininkas. Dalyvavau daugybėje veiklų, susijusių su jaunimu, tad šis kelias natūraliai atvedė mane čia. Į JLC patekau pamatęs skelbimą Živilės „Facebook“ platformoje – buvo ieškomas naujas darbuotojas. Nedvejodamas parašiau jai, tą pačią dieną atėjau į darbo pokalbį ir buvau priimtas.
Žilvinas: Su jaunimu pradėjau dirbti dar būdamas 18-os metų – tapau vadovu ateitininkų stovyklose, nes jose pats užaugau. Iš pradžių tai buvo hobis, tačiau vėliau peraugo į nuolatinį darbą. Per 12 metų išbandžiau įvairias profesijas: dirbau vadybininku pardavimuose, fabrikuose ir kitose srityse. Tačiau darbas su jaunimu visada buvo arti širdies, todėl galiausiai tai tapo mano pagrindine veikla.
Ką tiksliai veiki centre? Kokia tavo pagrindinė misija?
Živilė: Stengiuosi kuo daugiau bendrauti su jaunimu. Niekada neapsibrėžiu konkrečių temų – leidžiu jaunuoliams kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, ir tiesiog jaustis laisvai. Bendrauju paprastai, kaip su draugais. Mano pagrindinis tikslas – kad jaunimas, atėjęs į centrą, jaustųsi gerai. Kad jie nebūtų suvaržyti, galėtų atsipalaiduoti, nebijotų pasipasakoti apie savo skaudulius ir nuoskaudas. Noriu, kad jie pasijustų išklausyti ir reikalingi.
Tomas: Aš esu savanorių kuratorius ir taip pat atsakingas už tinklalapio priežiūrą. Tačiau svarbiausia mano misija – užtikrinti, kad kiekvienas, kuriam reikia pagalbos ar tiesiog nori pasikalbėti, rastų tam vietą. Siekiu kurti sveikus santykius tarp jaunimo ir skatinti atvirą bendravimą.
Žilvinas: Jaunimo darbuotojas neturi vienos aiškiai apibrėžtos funkcijos – veikla yra labai įvairi. Organizuoju užsiėmimus, bendrauju su jaunimu, žaidžiu kartu su jais, dalyvaujame įvairiose veiklose. Kartais tai gali būti stalo tenisas, kartais tiesiog pokalbiai. Mano tikslas – sukurti erdvę, kurioje jaunimas jaustųsi patogiai, saugiai ir norėtų čia būti.
Jei reikėtų palyginti jaunimo centrą su kokiu nors daiktu ar vieta, kas tai būtų ir kodėl?
Živilė: Bandelė su cinamonu. Iš pirmo žvilgsnio ji gal neatrodo labai ypatinga, bet jei kažkas duoda paragauti, supranti, kad ji tikrai skani. O tada galvoji: „Kodėl anksčiau jos nepirkau?“ Taip ir su JLC – kartais žmonės nežino, koks jis geras, kol neapsilanko.
Tomas: Tai – namai. Namai, kuriuose esi laukiamas, priimamas toks, koks esi, kur jautiesi mylimas ir svarbus. Niekur nėra taip gera, kaip namuose.
Žilvinas: Tai būtų mano kaimas, kur susirinkdavo apie 18 pusbrolių ir dar daugiau giminaičių. Visi buvo skirtingi, bet kaime vis tiek traukė būti kartu. Atrodytų, kad nieko ypatingo ten nevykdavo, tačiau svarbiausias dalykas buvo bendrystė. Jaunimo centre vyksta tas pats – čia susirenka skirtingi žmonės, bet visus vienija bendrumo jausmas.
Kodėl, tavo manymu, jaunimas čia ateina?
Živilė: Pirmiausia – dėl darbuotojų. Čia niekas neteisia, nesmerkia, neįžeidinėja. Jaunuoliai gali jaustis laisvai ir daryti tai, kas jiems patinka. Jie nėra spaudžiami jokių atsiskaitymų ar įsipareigojimų. Manau, kad ši laisvė jiems suteikia saugumo jausmą. Tai – vieta, kur jie nėra žeminami ar smerkiami, kur juos palaiko. Būtent tai ir traukia jaunimą čia sugrįžti.
Tomas: Jaunimo centras – tai vieta, kur kiekvienas gali išreikšti save ir dalyvauti įvairiose veiklose. Čia nuolat vyksta kažkas įdomaus, tad kiekvienas, kuris ateina, ieško arba ramesnės aplinkos, arba būdo užimti save. Kai kurie jaunuoliai nelanko jokių būrelių, tačiau vis tiek nori prasmingai leisti laiką be didelių įsipareigojimų. Jie ieško bendravimo ir čia jį tikrai randa – tokį, kokio jiems reikia.
Žilvinas: Žmogui reikia žmogaus, turbūt tiek.
Ką praranda tie, kurie neateina į JLC?
Živilė: Pagrindinis dalykas – galimybę realizuoti savo svajones, hobius ir norus.
Tomas: Nesakyčiau, kad kažką praranda, bet tikrai neatranda. Jei mano jaunystėje būtų buvusi tokia vieta kaip ši, būčiau buvęs be galo laimingas. Mes turėjome daug laisvo laiko, bet neretai nežinojome, kaip jį prasmingai išnaudoti, todėl kartais rinkdavomės ne pačius geriausius užsiėmimus. Jaunimo centras suteikia galimybę leisti laiką prasmingai – tiek sau, tiek kitiems.
Žilvinas: Tie, kurie neateina, praranda galimybę patirti kažką naujo. Čia susitinka labai skirtingi žmonės, o renginių metu jie, kad ir trumpam, susiburia ir pradeda bendrauti. Tai ir yra centro esmė – suteikti erdvę naujoms pažintims, bendravimui ir patirčiai, kurios kitu atveju gali ir nebūti.
