Tautinių šokių kolektyvas „Sietuva“ šiemet mini 70-mečio jubiliejų. Šis Vilniuje gyvuojantis kolektyvas turi tamprius ryšius su Ukmerge. Daug metų jam vadovavo talentingas choreografas Petras Repečka. Jo gimtinė – Anykščių rajone, tačiau vėliau daug metų praleido Ukmergėje, čia mokėsi, kurį laiką gyveno, o vėliau sugrįžo būdamas pensininkas. Petras Repečka buvo viengungis, tad brangiausia jo šeima buvo „Sietuva“, su kuria nenutraukė ryšių, net išėjęs į užtarnautą poilsį. Petras Repečka senatvę praleido ir 2005 metais mirė Jasiuliškių socialinės globos namuose.
Prasmingas ilgamečio kolektyvo vadovo prisiminimas – dabar jame šokantys ir tarpusavyje gražius bendrystės ryšius puoselėjantys ukmergiškiai.
Apie tai papasakojo mūsų kraštietė, dabar sostinėje gyvenanti šio kolektyvo narė Aušra Griškevičienė.
Gal galite papasakoti apie šį kolektyvą, kuo jis ypatingas?
Prieš 70 metų „Sietuva“ savo veiklą pradėjo tuometiniame Vilniaus statybos technikume. Nuo 2022 metų kolektyvas veikia atskirai ir nepriklauso jokiai mokslo įstaigai. Šiuo metu jį sudaro dvi grupės. Jaunimo grupėje šoka studentai ar neseniai studijas baigęs jaunimas.
Antroji – alumnų grupė, kurioje – buvę „Sietuvos“ šokėjai. Jie susibūrė prieš trejus metus, norėdami kartu su ansambliu dalyvauti 2024-ųjų Dainų šventėje. Po to veiklos nenutraukė – repetuoja bei pasirodo koncertuose ir konkursuose. Ansamblio meno vadovas – Edmundas Žička, choreografė – Lina Liukomaitė-Baltrėnė. Meno vadovas – labai kūrybingas žmogus, ilgą laiką pats buvęs ansamblio šokėju. „Sietuvos“ repertuare – nemažai jo sukurtų šokių ir ne vienas šokio spektaklis.
Kaip jūs pati pradėjote šokti „Sietuvoje“?
Į „Sietuvą“ atėjau šokti būdama Vilniaus universiteto antro kurso studente 2002 metais. Tada ieškojau prasmingos ir patinkančios veiklos. Tautiniai šokiai buvo „įskiepyti“ nuo mažumės, nuo tada, kai apie 1990 metus mama mane atvedė į Reginos Zabielienės vadovaujamą vaikų šokių kolektyvą Ukmergės kultūros centre. Nuoširdžiai dėkoju pirmajai mano vadovei, įskiepijusiai meilę šokiui. Tautiniai šokiai tapo neatsiejama mano dalimi, tad atvykus studijuoti į Vilnių nesinorėjo viso to „išbarstyti“.
Kai prisijungiau prie „Sietuvos“, jai vadovavo Vladimiras Ūsovas – reiklus, griežtas, profesionalus ir kūrybingas vadovas. Tuo metu kaip tik vyko pasiruošimas 2003 metų Dainų šventei.
Geriau pažinusi Vladimirą Ūsovą negalėjau atsistebėti jo sumanumu, išradingumu ir siekiu, kad ansamblis būtų atpažįstamas, išskirtinis ir turintis savo braižą. „Sietuvoje“ susiradau draugų, su kuriais bendraujame iki šiol, esame atšokę vieni kitų vestuves ir pakrikštiję vaikus.
Ką jūs gyvenime veikiate?
Dirbu viešajame sektoriuje, esu atsakinga už kokybės vadybos standartus ir dokumentų valdymą.
Kiek dar yra kolektyve ukmergiškių, kiek iš viso narių?
Šiuo metu „Sietuvoje“ – 54 nariai. Daugiausia ukmergiškių yra alumnų grupėje – net 6! Esame skirtingų kartų atstovai, tad anksčiau ne visi vieni kitus pažinojome. Buvo maloni nuostaba sužinoti, kad vienas ansamblis „pritraukė“ tiek jaunų aktyvių ukmergiškių!
Kokios jūsų šokėjų profesijos?
„Sietuvoje“ galima sutikti labai įvairių profesijų atstovų: nuo IT specialistų, finansininkų iki dirbančių medicinos srityje. Kartais alumnai į savo repeticijas ateina kartu su vaikais, kurie susidraugauja. Kol tėvai repetuoja, vaikai kartu žaidžia, mato tautinių šokių šokėjus, jaučia skiepijamą bendruomeniškumo, tautiškumo jausmą.
Gal kolektyvo nariai kartu leidžia ir laisvalaikį?
Ansamblio nariai, kurių gretose šoka ir sutuoktiniai, ir įvairiais giminystės ryšiais susiję žmonės, laisvu nuo repeticijų metu susitinka, kartu bendrauja didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis.
Kolektyve puoselėjamos ir įvairios tradicijos – naujokų krikštynos, sezono pabaigos aptarimas, sietuviečių piknikas.
Ar teko koncertuoti ir Ukmergėje?
Ukmergėje „Sietuvos“ ansamblis šoko du kartus.
Dalyvavome 2008 metų Ukmergės miesto šventėje, taip pat 2018 metais rodytas šokio spektaklis „B+K: legenda apie Birutę ir Kęstutį“.
Nuo Ukmergės nesame atitrūkę – grįžtame aplankyti čia gyvenančių tėvų, giminaičių, draugų. Gera matyti, kaip gimtasis miestas gražėja, gausėja čia vykstančių kultūrinių renginių ir įvairių iniciatyvų.
Balandžio 18 d. Vilniuje rengiamas „Sietuvos“ 70-mečio koncertas „Dėlionė“, kuriame dalyvaus visos šokėjų grupės, orkestras, dainininkai. Galbūt Ukmergėje yra ne vienas vyresniosios kartos šokėjas, šokęs dar prie vadovo Petro Repečkos, tad mielai kviečiame visus atvykti į šį „Sietuvos“ koncertą.
Mintimis pasidalino ir kiti „Sietuvos“ alumnų grupės šokėjai ukmergiškiai:
Monika: „Esu aplinkosaugos ir leidimų projektų vadovė, dirbu atsinaujinančios energetikos įmonėje.
Pradėjau šokti tautinius šokius dar mokykloje, šokis man suteikia daug laimės, įpučia energijos. Studijuodama Kaune šokau savo universiteto ansamblyje, o atvykusi į Vilnių jau žinojau, kad tikrai šoksiu „Sietuvoje“, kadangi čia – daug pažįstamų.
Studijų metais draugų branduolys buvo „Sietuvos“ šokėjai – kartu leisdavome beveik visą laisvalaikį.
Vėliau draugų ratas išsiplėtė, tačiau visuomet gera susitikti su sietuviečiais.
Ukmergėje gyvena mano šeima, grįžtu aplankyti, pabūti, pasidžiaugti gamta, pabėgti nuo Vilniaus tempo.“
Artūras: „Šiuo metu dirbu informacinių technologijų srityje, bet kas savaitę skubu į repeticijas.
Šokau jau nuo mokyklos laikų. Būdamas studentu prisijungiau prie ansamblio „Sietuva“.
Kolektyvas labai patiko, patiko ir šokti. Manau labai svarbu išlaikyti Lietuvos tautinį paveldą ir parodyti jo unikalumą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Šiame ansamblyje susipažinau su savo žmona.
Dalyvavimas šioje veikloje leidžia nukreipti mintis nuo kasdienės rutinos, skatina palaikyti fizinę formą, judėti. Ukmergėje gyvena mano šeima ir draugai. Visada malonu sugrįžti ir matyti kaip miestas gražėja.“
Vaida: „Prie „Sietuvos“ prisijungiau 2012 metais ir iš karto supratau – čia mano vieta! Kolektyvas pilnas nuostabių žmonių, su kuriais užsimezgusios draugystės tęsiasi iki šiol.
Tai – laikas, pilnas koncertų, konkursų ir, žinoma, kelionių. Aplankėme Azorus, Kiniją, Italiją, Austriją.
Šokti pradėjau dar mokykloje Ukmergėje. Čia liko daug šiltų prisiminimų, todėl visada smagu sugrįžti aplankyti šeimos ir savo vaikystės miesto.“
Gintarė, dirbanti kokybės srityje biotechnologijų kompanijoje ir Martynas – lazerių inžinierius-konstruktorius:
„Susipažinome dar mokykloje, pradėję šokti tautinius šokius Ukmergės kultūros centre pas Reginą Zabielienę.
Po studijų apsigyvenę Vilniuje pradėjome šokti „Sietuvoje“. Keletą metų aktyviai dalyvavome ansamblio veikloje.
Susilaukus vaikų ir jiems ūgtelėjus, grįžome šokti į „Sietuvos“ alumnų kolektyvą. Čia jaučiamės kaip šeimoje, gera leisti laiką su bendraminčiais. Be to, matome prasmę lietuviškų tradicijų puoselėjime ir stengiamės tai perduoti savo vaikams.
Į Ukmergę grįžtame gana dažnai, lankome čia gyvenančius tėvus, rodome vaikams savo vaikystės vietas ir kiekvienąkart džiaugiamės, kaip miestas keičiasi ir gražėja.“
Kalbino Vilma Nemunaitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
