2025-ieji žymi kraštietės humanitarinių mokslų daktarės, tautosakininkės Bronislavos Kerbelytės devyniasdešimtmetį. Deja, jubiliejaus nesulaukė, mirė likus keliems mėnesiams. Tačiau liko darbai, tyrinėjimai, leidiniai, buvę mokiniai, kolegos. Iš prisiminimų pabandėme sudėlioti Bronislavos Kerbelytės paveikslą.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Bronislava Kerbelytė gimė 1935 metų sausio 27 dieną Rečionyse, Ukmergės apskrityje. Eidama 90-uosius metus, mirė pernai lapkričio 5 d. Amžino poilsio iš sostinės sugrįžo į gimto krašto kapines. Kraštietė buvo įžymi lietuvių tautosakininkė, viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos tyrinėtojų, habilituota humanitarinių mokslų daktarė. Jos indėlis į lietuvių tautosakos tyrinėjimus ir išsaugojimą yra neįkainojamas.
Bronislava Kerbelytė baigė Maskvos Michailo Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą. 1989 metais tapo filologijos mokslų daktare. 1958–2000 metais dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute.
Pagrindinė Bronislavos Kerbelytės mokslinių tyrimų sritis buvo lietuvių pasakojamoji tautosaka. Profesorė sukūrė struktūrinę semantinę tautosakos tekstų analizės ir aprašymo metodiką, kurios pagrindu parengė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą. Bronislavos Kerbelytės atrasta metodika leido giliau suprasti ir nagrinėti tautosakos kūrinius. Šis katalogas dviejų tomų leidiniu anglų kalba 2015 metais išleistas prestižinėje Suomijos leidykloje ir tapo pirmąja „Folklore Fellows’ Communications“ serijoje išleista lietuvių autoriaus knyga.
Tautosakininkė susistemino apie 85 000 lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių variantų, palikdama neįkainojamą šaltinį būsimiems tyrinėtojams.
Ji išleido daugybę reikšmingų veikalų, tarp kurių „Lietuvių liaudies padavimai“ (1970), „Lietuvių liaudies pasakos“ (1978), „Gyvasis vanduo“ (1989), „Lietuvių liaudies anekdotai“ (1994), „Lietuvininkų žodis“ (su kitais, 1995), „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999), „Lietuvių folkloro chrestomatija“ (1996), „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas“ (4 tomai).
1995–2009 metais Bronislava Kerbelytė dėstė Vytauto Didžiojo universitete, kur 1999 metais tapo profesore, perduodama savo žinias naujoms tautosakininkų kartoms.
Tarptautinis pripažinimas
Bronislava Kerbelytė buvo Tarptautinės pasakojamojo folkloro tyrimų draugijos narė nuo 1989 metų, o jos darbai sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Jos sukurta metodika ir tyrimai iki šiol daro didelę įtaką folkloro studijoms ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Ši metodika naudojama naujuose tyrimų projektuose, o jos parengti katalogai ir klasifikacijos sistemos išlieka nepakeičiamu įrankiu tautosakininkams ir kultūros tyrinėtojams.
Savo prisiminimais apie Bronislavą Kerbelytę sutiko pasidalinti buvę mokiniai, kolegės, artimieji.
***
Sūnėnas Stasys Imbrasas tetą švelniai vadina Bronute. Savo vaikų Bronislava Kerbelytė neturėjo. Abu su vyru Jurijumi Novikovu, kuris amžino poilsio išėjo metais anksčiau, gyvenimą paskyrė mokslui, tyrinėjimams. Profesorės sugrįžimu į gimtąjį kraštą po mirties ir amžino poilsio vieta Rečionių kapinėse rūpinasi giminaičiai.
Pasak sūnėno, kraštietė anksčiau dažnai atvažiuodavo pas savo seserį, kuri taip pat jau mirusi. Buvo draugiška, šneki, daug pasakodavo apie praeitį, pokario metus. Kaimynei sakydavusi, kad į savo devyniasdešimtmetį sukvies gimines ir draugus. Deja, jubiliejaus nesulaukė.
***
Radvilė Racėnaitė, humanitarinių mokslų daktarė, etnologė, lietuvių tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadovė, su Bronislava Kerbelyte susipažino studijuodama Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedroje. „Beveik iškart po šio universiteto Kaune atkūrimo, nuo 1990 metų, čia pradėta formuoti ir etnologijos ir folkloristikos krypties studijų programa.
Šios katedros steigimo iniciatorius buvo prof. Norbertas Vėlius. Jis, matyt, ir prikalbino dėstyti savo vilnietę bendradarbę iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bronislavą Kerbelytę, kuri nuo 1995 iki maždaug 2010 metų Vytauto Didžiojo universitete dėstė įvairias tautosakos disciplinas“, – pasakoja Radvilė Racėnaitė.
„Profesorė dažniausiai į Kauną atvykdavo penktadieniais ir praleisdavo čia visą ilgą darbo dieną: skaitydavo paskaitas, dalyvaudavo katedros posėdžiuose, susitikdavo su studentais ir savo doktorantais. Tačiau visuomet atsiveždavo ir kokį nors savo rankraštį, o radusi laisvą minutę, būtinai prie jo darbuodavosi“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, profesorė Bronislava Kerbelytė buvo gera ir reikli dėstytoja.
Ruošdamasi paskaitoms įdėdavo ir labai daug širdies. „Pavyzdžiui, paskaitoms ir seminarams ji pati versdavo į lietuvių kalbą tautosakos kūrinius iš kitų kalbų, kurių mes, studentai, nemokėjome. Kolegų užsienio folkloristų prašydavo atsiųsti tuomet dar retų tautosakos kūrinių garso įrašų, kurių klausydavome per paskaitas. Epinio žanro giesmes mūsų paskaitoms įdainuodavo ir profesorės vyras folkloristas ir epinės tradicijos tyrinėtojas profesorius Jurijus Novikovas.“
Bronislava Kerbelytė buvo Radvilės Racėnaitės magistro darbo ir daktaro disertacijos vadovė.
Būdama pensininke ji dažnai ateidavo į institutą, kur peržiūrėdavo jos sudaryto Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteką ir rinkdavo medžiagą savo naujoms knygoms Lietuvių tautosakos archyvo rankraštyne. Per pastaruosius 15 metų parengė daug vertingų leidinių, išleido Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogą anglų kalba prestižinėje Folkloro bičiulių draugijos serijoje Suomijos mokslų akademijos leidykloje“, – dalijasi pašnekovė.
Bronislava Kerbelytė mėgdavo dalintis prisiminimais apie vaikystę, studijų ir darbo metus, folkloro ekspedicijas. „Ji jautė didelę meilę gimtajam Ukmergės kraštui. Nuolat pabrėždavo, kad gimė ir augo dar senajame, su archajiškais papročiais ir tautosaka natūraliai suaugusiame Rečionių kaime. Tai jausdavosi iš žinių, kuriomis dalindavosi: jos buvo ne knyginės, o kylančios iš vidinio prigimtinio žinojimo, iš asmeninių vaikystės patirčių ir pajautų.
Profesorė yra minėjusi, kad jos senelė mokėjo užkalbėti ir tą galią pagal tradiciją perdavė jai kaip jauniausiajai šeimos narei. Tačiau užkalbant jos neteko stebėti. Kartą yra mane nusivežusi parodyti, kur stovėjo jos gimtoji sodyba. Namo ten seniai nebėra, jo vietoje eina greitkelis, bet dar buvo išlikę keletas seno sodo vaismedžių. Yra užsiminusi, kad norėtų po mirties sugrįžti į gimtinę. Jos noras buvo išpildytas“, – pasakoja apie bičiulišką ryšį.
***
Jūratė Šlekonytė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, Bronislavos Kerbelytės mokinė sako, kad tarp jų buvę mokinės ir mokytojos santykiai. Jūratė Šlekonytė, pakviesta profesorės, su ja kartu keliavo į Altajų.
Prisimena: „Altajuje buvome ne ekspedicijoje. Bronislava Kerbelytė turėjo sveikatos problemų, labai kosėjo. Ją pakvėpuoti Sibiro oru pakvietė Altajaus folkloristė Zoja Kazagačeva. Bronislava Kerbelytė pakvietė mane lydėti kelionėje. Kelionės metu buvau supažindinta su Altajaus folkloristais.“
Jūratė Šlekonytė pasakoja: „Profesorė buvo labai pasinėrusi į mokslą, visos jos mintys sukosi apie folklorą, pasakas, papročius. Pasakas ji užrašinėjo nuolatinėse instituto organizuotose ekspedicijose, vėliau pasakas sistemino, identifikavo ir tyrė. Kadangi buvo kilusi iš kaimo, tai ne teoriškai, o gyvai, natūralioje aplinkoje buvo susipažinusi su pasakojamąja tradicija, pasakas dažnai tyrė ne sausu teoriniu pagrindu, o „išjausdavo“ jų esmę, prigimtį.
Per ilgus darbo su pasakomis metus Bronislava Kerbelytė sukūrė ir instrumentą pasakoms tirti – struktūrinę-semantinę pasakų analizę. Iš pirmo žvilgsnio ši pasakų analizė paprasta, tačiau iš tiesų tai – sudėtingas tekstų tyrimo metodas. Šio tyrimo metodo aprašymui, jo galimybėms pasakoms tirti pritaikymui ji paskyrė visą knygą.“
Prisimena profesorės reiklumą: „Ėmusi dėstyti Vytauto Didžiojo universitete, bakalauro bei magistro studijose, vėliau Bronislava Kerbelytė subūrė apie save nemažą doktorantų būrelį. Kaip mokslinė vadovė buvo labai rūpestinga, o kartu ir reikli. Savo doktorantams daug patarinėjo, kantriai taisė įteiktus mokslinio darbo juodraščius, kartais ir bardavo maištauti, neklausyti jos patarimų linkusius mokinius. Jos globa neretai išeidavo ir už mokslinio darbo ribų. Doktorantus, studentus ji kviesdavosi į svečius, vaišindavo (gamino ji, beje, labai skaniai), leisdavo naudotis savo asmenine moksline biblioteka.“
Pasak buvusios mokinės, bendrauti su profesore buvo įdomu, tačiau kartais ir nelengva. „Ji kiekvienu klausimu turėjo savo nuomonę, išskirtinių žinių, galėjo kalbėti ne tik apie lietuvių, bet ir kitų tautų folklorą. Savo atliekamais moksliniais darbais, jų atlikimo būdu, pateiktomis įžvalgomis ji tvirtai tikėjo, dėl ko kartais kildavo konfliktų su kitais akademinės bendruomenės nariais“, – prisimena Jūratė Šlekonytė.
Profesorė dirbo labai nuoširdžiai ir produktyviai. Ji išugdė nemažą būrį mokinių, su kuriais stengėsi palaikyti ryšį. Labai džiaugdavosi pas ją paviešėti atvykusiais mokiniais, domėdavosi jų tiek darbiniais, tiek ir asmeninio gyvenimo klausimais. Išgirdusi apie iškilusias problemas, neretai siūlydavo finansinę pagalbą.
