Ką bū­si­mo­ji dai­li­nin­kė veik­da­vo krū­muo­se?

Autorius Ukmergės žinios

 

Ka­dan­gi esu la­bai smal­sus Pup­sis, mėgs­tu ret­kar­čiais pa­si­slėp­ti už ko­kio na­mo du­rų ir klau­sy­tis, kaip žai­džia ten gy­ve­nan­tys vai­kai. Daž­nai gir­džiu kal­ban­tis juos su sa­vo tė­ve­liais. Ži­not, ką nu­gir­dau bai­gian­tis se­nie­siems me­tams? Vie­na ma­ma sū­nui sa­kė, kad jei­gu jis jos ne­klau­sys, ber­niu­ką sa­vo mai­še iš­si­neš Ka­lė­dų Se­ne­lis… Kad ir kaip no­rė­tų žvilg­te­rė­ti į tą mai­šą, at­si­dur­ti ja­me ma­žy­lis ne­no­rė­jo. To­dėl ap­si­aša­ro­jęs pa­ža­dė­jo, kad bus ge­ras ir pa­klus­nus

Oi tie tė­ve­liai… Ap­si­me­ta, jog pa­tys ne­bu­vo ma­ži, ne­iš­dy­ka­vo, ir ban­do nuo mū­sų nu­slėp­ti fak­tą, kad ir­gi nu­si­pel­nė ko­kio nors mai­šo. Ne­iš­degs: at­ėjo me­tas iš­si­aiš­kin­ti vi­są tie­są apie tai, ko­kiais vai­kais bu­vo mū­sų su­au­gu­sie­ji. Tam ir skir­ta nau­jo­ji rub­ri­ka „Kai aš ma­žas bu­vau“. Jie tik­rai ne­iš­si­suks nuo klau­si­mų apie vai­kys­tės šė­lio­nes, iš­dai­gas ir ki­tas įdo­my­bes – tu­rės vie­šai pri­si­pa­žin­ti, už ką nu­si­pel­nė py­los ar sal­dai­nio. Tuoj su­ži­no­sim, ar tik ne­bu­vo di­des­ni iš­dy­kė­liai už sa­vo vai­kus – tai tu­rė­tu­me iš ko pa­si­mo­ky­ti! Šian­dien vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si me­no žmo­gus: Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė api­pa­vi­da­lin­to­ja, fo­to­gra­fė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė.

 

 

Ir kas ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, kad dro­vio­ji me­ni­nin­kė Ma­le­ni­ja Šir­vie­nė vai­kys­tė­je gąs­din­da­vo bo­bu­tes!

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr.

 







 

„Vi­sai ne­iš­dy­kus aš bu­vau, – kol kas ra­miai šyp­so­si mū­sų pa­šne­ko­vė, bet ra­my­bė tuoj bus su­drums­ta. – Net­gi per daug ra­mus vai­kas. Bu­vau la­bai pa­slau­gi, nuo­lan­ki ir dro­vi: Pa­bais­ko mies­te­ly­je, ku­ria­me gy­ve­nom, bū­da­vo, už­kal­bi­na kas nors ma­ne, o aš sto­viu, ty­liu ir šyp­sau­si…“ Dro­vi ji bu­vo ir ben­drau­da­ma su kie­mo drau­gais. Bet jei ma­ty­da­vo ką nors ne­gra­žiai el­gian­tis, ne­iš­tu­rė­da­vo. Pa­sa­ko­ja, kad kar­tą dvi jos gi­mi­nai­tės įsi­ropš­tė į me­dį ir į baž­ny­čion ėju­sius žmo­nes mė­tė ak­me­nu­kus. Ma­le­ni­ja tuo­met dar bu­vo vi­sai ma­ža, į mo­kyk­lą nė­jo, bet py­los iš­dy­kė­lėms da­vė kaip rei­kiant. Auk­lė­jo, jog ne­ga­li­ma ši­taip da­ry­ti ir iš se­no žmo­gaus juok­tis, nes ir pats kaž­ka­da bū­si se­nas…

Pa­mo­kė pus­bro­lį

Pri­si­me­na ir ki­tą kar­tą, kai bu­vo dar „griež­tes­nė“, bet už tai ga­vo bar­ti nuo tė­ve­lių. „Ne­to­li gy­ve­no ma­no pus­bro­lis, kar­tu žais­da­vom. O koks iš­dy­kęs jis… Vi­sos mer­gai­tės pa­si­bai­sė­ju­sios bu­vom: jis pri­si­gau­dy­da­vo var­lių ir mau­da­vo jas ant spyg­liuo­tos vie­los… Kar­tą kaž­ką pa­lei­do į ma­ne, bet ne­pa­tai­kė, tai aš jam at­gal me­čiau. Ir pa­tai­kiau… Į ant­akį… Krau­jas bė­go, par­lė­kė na­mo, ma­mai pa­si­skun­dė, abu at­ėjo pas ma­no tė­vus… Jų liep­ta at­si­pra­šiau, bet vis tiek kam­pe te­ko klu­pė­ti“, – pa­sa­ko­ja Ma­le­ni­ja. Nors at­bu­vo baus­mę, ku­ri, anot jos, pel­ny­ta, pa­ti sau tei­si­no­si, kad vis tiek pus­bro­lis la­biau kal­tas, nes ją iš­pro­vo­ka­voJ

Ken­tė­jo ir mo­čiu­tės

Vi­si dro­vu­mai ding­da­vo, kai kar­tu su kie­mo iš­dy­kė­liais bū­si­mo­ji me­ni­nin­kė ei­da­vo… šiur­pin­ti mies­te­lio gy­ven­to­jų. „Ypač va­sa­rą kvai­lio­da­vom, nes il­gai ne­tem­da­vo, mie­go­ti ne­si­no­rė­da­vo, tai pri­gal­vo­da­vom vis­ko. Gąs­din­da­vom žmo­nes, – šiek tiek gė­dy­da­ma­si pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė. Hmm, kur tas dir­žas… – Pri­ei­da­vom prie ko­kios nors bo­bu­tės lan­gų, pa­keis­da­vom bal­sus ir rėk­da­vom vi­saip…“

Šit kaip… Jums, vai­kai, ne­bū­ti­na to iš­ban­dy­ti pa­tiems. Tuoj pa­aiš­kės ir ki­tos ei­bės. Ant ke­lio vai­kai pa­dė­da­vo ko­kių nors dė­žu­čių. Pa­tys su­lįs­da­vo į krū­mus ir lauk­da­vo, kol koks pra­ei­vis dė­žu­te su­si­do­mės. „Sė­dim krū­muo­se ir gal­vo­jam – kaip čia da­bar bus? Va­žiuo­ja ma­ši­na, su­sto­ja, žmo­gus iš­li­pa, pri­ei­na prie dė­žu­tės, o mums šir­dis dre­ba – at­ro­do, su­ras mus, bars… Čium­pa dė­žu­tę ir nu­va­žiuo­ja, ta­da jau juo­kas ima“, – smal­su, kas gi to­je dė­žu­tė­je? Spė­kit, ko į jas pri­dė­da­vo… Ogi ir vir­tų bul­vių, ir se­nų ba­tų to­kių ra­di­nių tu­rė­to­jai ap­tik­da­vo.

Nu­gai­ši­no viš­čiu­ką… bet ne­ty­čia…

Štai ko­kie tie mū­sų tė­ve­liai. Ma­le­ni­ja sa­ko, kad jos vai­kai – Ka­ro­li­na ir Žy­gi­man­tas – to­kių iš­dai­gų ne­krės­da­vo. O jos, kai pa­gal­vo­ji, gal ir sma­ges­nės nei šian­die­ni­ne vai­kų li­ga ta­pęs kiurk­so­ji­mas prie te­le­vi­zo­riaus ar kom­piu­te­rio… Tie­sa – pas­ta­ro­jo mū­sų tė­ve­liai vai­kys­tė­je nė sap­nuo­ti ne­sap­na­vo. Žais­lai jų bu­vo ki­to­kie. Ma­le­ni­ja nuo vai­kys­tės la­bai mė­go pieš­ti, no­rė­jo bū­ti dai­li­nin­ke. Ji pri­pieš­da­vo po­pie­ri­nių lė­lių, suk­ne­lių, iš­si­kirp­da­vo vis­ką, „ap­reng­da­vo“ tas lė­les – tai bu­vo jos ir drau­gių žais­lai. Ar­ba ma­ma nu­pirk­da­vo spe­cia­lią lė­lės gal­vy­tę ir pri­siū­da­vo iš me­džia­gos pa­da­ry­tą kū­ne­lį – to­kios bu­vo Ma­le­ni­jos lė­lės. Ji nie­ka­da ne­pa­mirš, kai bū­da­ma ma­žy­tė ap­si­lan­kė Uk­mer­gė­je ir vie­no­je vit­ri­no­je pa­ma­tė gra­žią di­de­lę lė­lę su tau­ti­niais dra­bu­žiais: „Oi… Tai bu­vo ma­no sva­jo­nių sva­jo­nė, tik­ras ste­buk­las… Aš taip už­si­gal­vo­jau apie tą lė­lę, kad ei­da­ma ir nie­ko ap­link ne­ma­ty­da­ma at­si­tren­kiau į stul­pą!“

Nie­kas tos gra­žuo­lės mer­gai­tei taip ir ne­nu­pir­ko… Už­tat ji tu­rė­jo gy­vą „lė­lę“. „Tė­ve­liai au­gi­no viš­čiu­kus, o mes, vai­kai, pa­si­rink­da­vom po vie­ną ir im­da­vo­mės glo­bo­ti. Ir ma­na­sis viš­čiu­kas nu­gai­šo per ma­ne… Aš nie­ko blo­ga ne­gal­vo­da­ma pa­da­viau jam bul­vių ko­šės pa­les­ti, o jis ja už­sprin­go…“ – aša­ras dėl viš­čiu­ko šian­dien juok­da­ma­si pri­si­me­na bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė.

***

Nie­kis – už­sprin­gęs viš­čiu­kas – tai ne var­lė vie­lo­je. Ma­le­ni­ja ma­ne be­veik įti­ki­no bu­vu­si la­bai ge­ras vai­kas, tad sa­vo „pup­siš­ka­me“ die­ny­ne už el­ge­sį jai ga­li­me pa­ra­šy­ti ge­rą pa­žy­mį. Dė­ko­ja­me už šau­nų pa­sa­ko­ji­mą ir le­kia­me ieš­ko­ti ne­pa­klus­nes­nių tė­ve­lių!

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *