Beržas Lietuvoje yra labiausiai mylimas medis, apie jį poetai sukūrę nuostabių posmų, dažnoje lietuvių liaudies dainoje apdainuojamas berželis.

Ši tema pasirinkta dar ir todėl, kad III Antakalnyje prie tvenkinio šlama baltaliemeniai beržai.

Su vaikais susėdus beržų pavėsyje skambėjo J. Aisčio, P. Širvio, Jovaro, K. Korsako, A. Jonyno ir kitų poetų eilės apie beržus.

Čia pat buvo galima įsitikinti, kaip ,,...plaiksto vėjas laibąsias šakas...“, o ,,dangus – neaprašomai grynas“, nes ,,vėjelis skrajūnas dangų nušlavė savo sparnu...“ (A. Jonynas).

Popietėje dalyvavo buvusi mokytoja lituanistė Gailutė Vėbrienė. Su vaikais ji dainavo lietuvių liaudies dainas, papasakojo apie beržo garbinimą senovėje, kada beržas net savo dievą turėjo, lietuviai meldėsi Beržuliui.

Beržo šakos saugojo nuo perkūnijos ir žaibo, baidė piktąsias dvasias, todėl per Sekmines net dabar kaimo žmonės abipus lauko durų tvirtina jų šakas. Pirties mėgėjai žino, kad beržinės vantos – gyvybės ir jėgų atstatymo šaltinis. Vaikai sužinojo, kodėl naudinga pavasarį gerti beržų sulą, kodėl šluotos rišamos irgi iš beržų, o seniau lietuviai lopšelius kūdikiams taip pat gamino iš beržo... Taigi, tas mylimas beržas – ne tik šventas, bet ir labai naudingas.

Valandėlė prabėgo nepastebimai. Vaikai atsakinėjo į klausimus, o stropiausi ir daugiausiai žinantys buvo apdovanoti saldžiais prizais.

UŽ inf.