Gedimino Nemunaičio nuotr. Gedimino Nemunaičio nuotr.

Gru­pe­lė ar­ti­mų­jų, dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų ben­dri­jos „Ie­va“ gy­ven­to­jų į pas­ku­ti­nę po­il­sio vie­tą Pa­ši­lės ka­pi­nė­se ne­se­niai pa­ly­dė­jo sa­vo ar­ti­mą žmo­gų, il­ga­me­tį na­mo gy­ven­to­ją ir ben­dri­jos na­rį Jo­ną Per­na­ra­vi­čių. Jam ėjo 94-eri me­tai...

Tu­ri­me tra­di­ci­ją apie ben­dri­jos na­rio mir­tį pa­ra­šy­ti ne­kro­lo­gą ir pa­skelb­da­mi skel­bi­mų len­to­je. Pa­pra­šiau ar­ti­mų­jų, kad pa­teik­tų duo­me­nų apie ve­lio­nio gy­ve­ni­mą. Gau­ti do­ku­men­tai la­bai nu­ste­bi­no ir pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti.

Nors vie­no­je laip­ti­nė­je pra­gy­ve­no­me ke­lio­li­ka me­tų, pa­si­ro­do, to ne­už­ten­ka, kad ge­rai pa­žin­tum žmo­gų. Da­bar gai­liuo­si, kad taip ir ne­pa­vy­ko ar­ti­mai pa­kal­bin­ti kai­my­no, tu­rė­ju­sio to­kią tur­tin­gą gy­ve­ni­miš­ką pa­tir­tį, apie ku­rią bū­tų ga­li­ma pa­ra­šy­ti ne tik straips­ne­lį, bet ir kny­gą. Ma­nau, su­sė­dus prie ka­vos puo­de­lio, bū­čiau ga­lė­jęs iš­girs­ti la­bai il­gą ir su­dė­tin­gą jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

De­ja, da­bar ran­ko­se lai­kau tik Lie­tu­vos ypa­tin­go ar­chy­vo pa­žy­mą, ku­rio­je nu­ro­do­ma, kad Lie­tu­vos SSR vals­ty­bės sau­gu­mo (KGB) ar­chy­vi­nia­me fon­de yra sau­go­ma Per­na­ra­vi­čiaus Jo­no, gim. 1922 m., bau­džia­mo­ji by­la Nr. P – 74282 – Li. Dės­to­mi sau­si fak­tai by­lo­ja apie su­dė­tin­gą šio žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

By­lo­je pa­žy­mė­ta, kad Jo­nas Per­na­ra­vi­čius, gi­męs Šiau­liuo­se, gy­ve­nęs Uk­mer­gė­je, 1942 me­tais, bū­da­mas 20-ies, bu­vo mo­bi­li­zuo­tas į vo­kie­čių ka­riuo­me­nę ir pa­siųs­tas į Psko­vą.

Ru­si­jos mies­tas tuo me­tu jau bu­vo vo­kie­čių ka­ro ma­ši­nos gniauž­tuo­se. Ten Jo­nas tar­na­vo prie avia­ci­jos da­li­nio. Ma­tyt, tar­ny­ba vo­kie­čių ar­mi­jo­je ne­la­bai pa­ti­ko, tad jis po me­tų, 1943-iųjų ru­de­nį, pa­bė­go ir pa­trau­kė į Lie­tu­vą.

Ga­li­ma tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kius sun­ku­mus te­ko pa­tir­ti bėg­liui, kol per vi­są vo­kie­čių oku­puo­tą te­ri­to­ri­ją slaps­ty­da­ma­sis ke­lia­vo nuo Psko­vo iki Lie­tu­vos.

De­ja, jau­nuo­lis bu­vo vo­kie­čių pa­tru­lių su­čiup­tas ir įka­lin­tas Kau­no ka­lė­ji­me. Vė­liau per­kel­tas ir lai­ko­mas Pra­vie­niš­kė­se. 1944-ųjų pa­va­sa­rį, kai vo­kie­čius pra­dė­jo stum­ti so­vie­ti­nė ar­mi­ja, J. Per­na­ra­vi­čius drau­ge su ki­tais ka­li­niais bu­vo iš­sių­tas į vo­kie­čių oku­puo­tą Pran­cū­zi­jos šiau­ri­nę da­lį.

Mer­din­čiai ka­ro ma­ši­nai pa­lai­ky­ti vo­kie­čiams bu­vo rei­ka­lin­ga gy­va dar­bo jė­ga. Ta­čiau ka­ras ėjo į pa­bai­gą ir Jung­ti­nės ko­a­li­ci­jos pa­jė­gos ne­tru­kus iš­va­da­vo Pran­cū­zi­ją, o Jo­nas pa­te­ko į an­glų ka­riuo­me­nės ne­lais­vę.

1944 me­tų ru­de­nį su ki­tais be­lais­viais jis bu­vo per­vež­tas į An­gli­ją, Grimbz­lio ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lą ne­to­li Lon­do­no. Bai­gian­tis ka­rui be­lais­viai bu­vo su­so­din­ti į lai­vą ir at­pluk­dy­ti į Ode­sos ka­ro be­lais­vių fil­tra­ci­nio pa­tik­ri­ni­mo punk­tą.

1946 me­tais ba­lan­dį KGB, iš­knai­sio­ju­si J. Per­na­ra­vi­čiaus as­mens by­lą, už trum­pa­lai­kį tar­na­vi­mą vo­kie­čių ka­riuo­me­nė­je 6-iems me­tams nu­trė­mė jį į spec­gy­ven­vie­tę Ke­me­ro­vo sri­ty­je. Ta­čiau ir iš ten jau tų pa­čių me­tų lie­pos mė­ne­sį J. Per­na­ra­vi­čius su­ge­bė­jo pa­spruk­ti ir tik jam vie­nam ži­no­mais ke­liais pa­siek­ti Lie­tu­vą ir grįž­ti į taip iš­si­ilg­tą Uk­mer­gę.

Ta­čiau džiaug­tis lais­ve Jo­nui te­ko tik po­rą me­tų. 1948 me­tais bėg­lys KGB or­ga­nų vėl bu­vo su­lai­ky­tas ir SSRS Ypa­tin­go pa­si­ta­ri­mo 1949 ge­gu­žės 14 d. nuosp­ren­džiu už pa­bė­gi­mą iš Ke­me­ro­vo spec­gy­ven­vie­tės nu­baus­tas 6-iems me­tams ka­lė­ti pa­tai­sos dar­bų la­ge­ry­je. Iki 1954 m. lie­pos at­bu­vęs Ko­mi ATSR In­tos la­ge­ry­je, J. Per­na­ra­vi­čius pa­ga­liau grį­žo į Uk­mer­gę ir čia pra­lei­do li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Įsi­dar­bi­no prie til­to per Šven­tą­ją sta­ty­bos. Bai­gus sta­ty­bą, per­ėjo dirb­ti į „Vie­ny­bės“ ga­myk­lą, lie­ji­mo ce­chą, ku­ria­me ir dar­ba­vo­si vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Ku­rį lai­ką dar dir­bo ir bū­da­mas pen­si­jo­je.

1956 me­tų bir­že­lį ve­dė. Su žmo­na Ja­ni­na pra­gy­ve­no 61 me­tus. Su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų, džiau­gė­si dviem anū­kėm, iš ku­rių vie­na su šei­ma gy­ve­na Briu­se­ly­je, ki­ta stu­di­juo­ja ap­lin­kos ap­sau­gos in­ži­ne­ri­ją.

Štai koks ne­pa­pras­tas pa­pras­to žmo­gaus gy­ve­ni­mas.

Al­gi­man­tas KACEVIČIUS

DNSB „Ie­va“ pir­mi­nin­kas

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų