Juliaus Zarecko veiklų laukas platus: nuo teatro iki istorijos, tačiau pagrindinė jo viso gyvenimo kūrybinė veikla – dailė. Julius yra tapytojas, instaliacijų kūrėjas. Vieni kūriniai gimsta iš noro tyrinėti, kiti – žaidžiant, visi atspindi autoriaus ir aplinkos kismą laike.
Kada ir kaip pajautėte polinkį dailei?
Tokio didžiulio potraukio, kad aš, būdamas vaikas, priėjęs prie stalo ir pamatęs saldainį ir tepuką, imčiau ne saldainį, tai nebuvo.
O nuo kada atsimenate save piešiantį?
Vaikystės piešinių nelabai ir atsimenu. Jų buvo, bet jie daugiau susiję su mokykla.
Kokią mokyklą lankėte?
Ukmergės ketvirtą vidurinę, dabar – Užupio pagrindinė mokykla.
Ar mokykloje buvo dailės būrelis, ar piešdavote tai, ko reikėdavo pamokoms?
Būdavo pamokos – viena ar dvi per savaitę. Mūsų mokytojas buvo amžinatilsis Mykolas Strioga. Jis mums duodavo įvairius uždavinius, tarkim, piešti iš natūros. Prisimenu, kad kurapkos iškamšą paišiau. Man tie dalykai patiko ir aš pajutau, ar bent man taip atrodė, kad visai sekasi.
O kaip priėmėte sprendimą studijuoti dailę? Studijos – sąmoningas žmogaus pasirinkimas, kuo jis norėtų būti. Kaip atėjo jūsų sprendimas?
Kai augau Krekšliuose, netoliese gyveno mano bobutė, kurios namuose praleisdavau daug laiko, o mano dėdė, irgi seniai jau amžinatilsis, dirbęs „Gelžbetonyje“ dailininku, turėjo tuose namuose savo dirbtuvę, skulptūras ir kitką ten darydavo. Aš, kai jo nebūdavo, nuėjęs į tą dirbtuvę kartais priterliodavau dažais kur nereikia ir ko nereikia. Griekas, bet gal man dėdė atleis. Tiesiog tie dalykai, kaip dažai, visa kita, mane traukė ir buvo man įdomūs. Tada vaikas dar buvau.
O šiaip man patiko daug kas. Būdavau smarkiai užsiėmęs. Sportavau, treniruotės vykdavo vos ne kasdien.
Negaliu pasakyti, kad vieną dieną prabudau, pažiūrėjau į lubas ir man atėjo noras tapti dailininku. Kažkaip po truputį pradėjau paišinėti, o vėliau, kai jau pagalvojau, kad reikia pabandyti kažkur stoti, pradėjau ruoštis labai konkrečiai. Mama paprašė patarimo Vlados Žalnierienės, kuri dirbo piešimo mokytoja tuometinėje A. Gudaičio-Guzevičiaus mokykloje (dabar – Antano Smetonos gimnazija). Ji buvo ir profesionali tapytoja. Ukmergės kraštotyros muziejuje yra ne vienas jos paveikslas. Kai dabartinėm akim pasižiūriu, tai – ne pripuolamai, ne mėgėjiškai kažkas papaišyta, o profesionaliai, gražiai padaryti darbai.
Taip aš pradėjau po truputį paišyti. O mano charakteris toks, kad ilgainiui tą paišymą ir tapymą įjungiau į savo gyvenimo ritmą, kuris buvo gana griežtas. Ateini po pamokų, pasiimi akvarelę ar aliejinius dažus, kažką nutapai, tada eini į treniruotes, po jų grįžti, padarai pamokas, pailsi, prieš miegą dar ką nors papieši. Tai – mechaninis darbas ir nereiškia, kad tie visi darbai buvo labai gražūs ar įdomūs.
Tai tapydavote kone kasdien?
Taip. Tam, kad lavinčiausi. Atsimenu, atsinešiau ir piešiau kažkokią gipso galvą. Autoportretus paišydavau pieštuku. Tų darbų buvo krūvos. Jie buvo nedidukai. Paskui išsimėtė, išsidalino, nes nebuvo kažkokie labai vertingi dalykai. Tiesiog tokiu kasdieniu darbu ruošiausi stojimui.
Tai specialaus pasirengimo neturėjote, ruošėtės savarankiškai?
Mane šiek tiek dar kuravo tolimas giminaitis Romas Dalinkevičius ir jo žmona Nijolė Vilutytė – tuo metu žymūs dailininkai. Dailės žurnalai publikuodavo jų kūrinių reprodukcijų. Aš nuvažiuodavau į Vilnių, parodydavau jiems savo bandymus. Jie pasakydavo – čia gerai, čia blogai, padaryk taip. Negali sakyt, kad kasdien mokiausi, bet ir negali sakyt, kad nesimokiau.
O kur stojote?
Stojau į Dailės institutą (dabar Lietuvos dailės akademija). Konkursas tuo metu buvo didelis – gal dvylika į vieną vietą. Išlaikiau egzaminus, bet neįstojau. Tada Nijolė Vilutytė patarė stoti į Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas).
Praleisti metus nesinorėjo, nes iškart į sovietų armiją reikėjo eiti, todėl pagalvojau – gal ten ir įstosiu. O stojamųjų tvarka buvo taip sudėliota, kad Dailės institute stojamieji egzaminai vykdavo anksčiau, o Šiauliuose – vėliau. Nuvažiavau į Šiaulius, vyko egzaminai, išlaikiau ir įstojau.
Kokia konkrečiai buvo jūsų specialybė?
Piešimas, braižyba, darbai.
O kaip pats save įsivaizdavote, kas būsite – dailininkas, mokytojas?
Nežinau, svarbiausia buvo pats mokymasis. Kadangi trys specialybės, tai mus mokė visko. Gerai, kad dailei buvo prioritetas. Nežinau, gal tokia buvo instituto politika – vyko ir piešimo, ir tapybos, ir grafikos, ir skulptūros pagrindų, ir dar kitokios paskaitos. Per dieną su daile susiję užsiėmimai trukdavo po 4–6 valandas. Dar būdavo ir braižybos paskaitos. Paskui mes, kaip vyrai, dirbdavome ir prie lentų pjaustymo, tekinimo, metalo kalinėjimo. Pusmetį vyko kalvystės kursas. Žodžiu, mus ten apmokė visokių pagrindų, bet dailės dalykai užimdavo daugiausia laiko. Ir aš manau, kad tai kažką davė. Dėstytoju priežiūra ir konsultavimas, darbų taisymas, nori ar nenori, vis tiek nemažai paveikė.
Kuo aš būsiu per daug nesvarsčiau – atrodė natūralu, kad būsiu mokytoju. Nes tais laikais, baigus studijas, reikėjo atidirbti pagal paskyrimą.
O dailininkas juk nebūtinai yra profesija. Profesionalių dailininkų, kurie iš to gyveno, ir tarp baigusių akademiją nebūdavo labai daug. Vis tiek dauguma dirbdavo kažkokį gretutinį darbą – tai leidykloje, tai mokykloje ar institute, tai dar kažkur. Vien iš kūrybos nebuvo taip lengva pragyventi. Vienetai, aišku, gyveno būtent iš to ir buvo tikrai profesionalai. O kiti vėlgi tapė ar kalė, lipdė laisvalaikiu. Todėl man didelės dilemos nebuvo.
O kada pradėjote tapyti darbus, kuriuos jau galima pavadinti ne besimokančiojo, o kuriančiojo darbais, kurie jau nebeišsimėto, patenka į parodas. Rimtus, sąmoningus darbus, save tapatinant su daile?
Studijuojant buvo visokių darbų. Paskaitos paskaitom, bet niekas nedraudė laisvu laiku tapytikažkur nuomojamame bute ar bendrabutyje.Tada ir pradėjausavo kūrybinius bandymus.
Kokie jie buvo, apie ką tie studentiški darbai? Ar jie labai skirtųsi nuo šios dienos Juliaus darbų?
Visiškai skirtųsi. Ten buvo įvairiausi bandymai. Būdavo pasistatai kokį nors natiurmortą ir tapai. Vieną kitą kompoziciją, dar kažką. Iš esmės – sau. Institute būdavo organizuojamos parodos, kur mes galėdavom pristatyti darbus, darytus laisvalaikiu. Tai ketvirtam penktam kurse aš jose jau dalyvaudavau. Darbai jau buvo didesni, ne kokie nors etiudukai. Juos eksponuodavo bendroje kolegų, studentų, parodoje, bet pats jau būdavai ala savarankiškas. Dalyvaudavai ne kokioj darbų peržiūroj, ne atsiskaityme, o parodoj. Tai tada ir buvo pradžia.
O kaip išsigrynino jūsų stilius? Tikriausiai paieškos buvo netrumpos, išbandėte įvairias technikas ir įvairius dalykus? Dabar žiūrint jūsų paveikslus, galima aiškiai pasakyti, kad čia Juliaus Zarecko darbai, turite savo braižą.
Jei parodyčiau darbą, darytą prieš dvidešimt metų, ar prieš dešimt, jie labai skirtųsi nuo dabartinių, kažin ar nežinantis atspėtų, kas jų autorius. Tai tikriausiai kažkur iš vidaus einantys dalykai.
Vidujai pasirenkate, kas jums artimiausia tuo metu, bet tas ieškojimų kelias vis tiek nueitas. Juk ne iš karto pradėjote tapyti taip, kaip tapote dabar. Gal buvo kokie etapai?
Etapų galima prietapuoti, kiek tik nori. Tai natūralu. Lyginant laike, kompozicijos skirtingos.
Skulptorius aš nebuvau. Gal dūšia nelinko, o gal tiesiog nebuvo progos prisiliesti prie tikro skulptoriavimo, nors gerokai vėliau, dalyvaujant įvairiuose pleneruose, teko su tuo susidurti. Ir su medžio, ir su akmens skulptūrų formavimu, o ir šiaip iki dabar turiu sąlyti su visokiom 3D formom, objektais ir man tai labai įdomu ir patrauklu. Bet tuo metu, baigus institutą, skulptorystė manęs neužkabino.
Baigiant institutą mūsiškiai savo diplominius darė labai įvairius. Birutė Žilėnienė (ji ir jos vyras Audrius – mano kursiokai) keramikos darbą darė. Didelį sudėtingą sieninį pano. Mano žmona Romualda – tekstilės darbą. Žaislinį įvairių formų kambarį ar kampą iš mezginių ir porolono, skirtą vaikams ir pareikalavusį labai daug darbo. Kiti dar kažką.
Aš save siejau su tapyba. Man gal patiko spalvos ar tiesiog ant kažko kito neužsikabinau. Gal dėl to, kad tapybos pamokų buvo daugiausia… O imant grynai tapybą, institutas vis tiek suformavo kažkokį tapybinį braižą. Tam braižui įtakos turėjo to laikotarpio Lietuvos tapyba, ir, žinoma, pats laikmetis.
O koks buvo laikmetis? Priminkime.
Institutą aš baigiau 1981 metais. Vyravo brandus realizmas, Brežnevas valdė paskutinius metus, o Lietuvos tapybos mokykla buvo, sakykime, daugiau ekspresyvistinė, besiorientuojanti į tarpukario ars mokyklą.
Tuo metu buvo tapoma taip, kaip, nesakyčiau, kad jau buvo leidžiama, bet buvo ta tokia vaga, kurią visi galėdavo arti. Skulptūra rėmėsi į rūpintojėlius ir kitą liaudiškąją religinę skulptūrą, o tapyba – į tarpukario dailininkus, kurie neva buvo neturtingi, badavo, piešė remdamiesi liaudies kūryba ir panašiai. Į Samuolį ir kitus. Eidukevičius buvo truputį kitoks. Po to, sovietų laikais, jais jau rėmėsi Švažas, Šaltenis, Bičiūnas, kuris beveik „pažodžiui“ orientavosi į tautodailę. Žodžiu, egzistavo toks, kaip ir ekspresionistinis, kaip ir liaudiškas stilius. O kadangi yra žodis liaudis, tai pagal liaudį buvo galima daryti. Kokių nors didelių abstrakcijų ar dar kažkokių ieškojimų – ne.
Žinoma, žmonės darė. Kad ir ta pati Kazė Zimblytė, mūsų kraštietė. Bet ji iš esmės buvo nepagarboj. Savo parodas turėjo daryti vos ne dirbtuvėse. Ne oficiozinė.
Bet oficiozinė dailė irgi jau nebebuvo tas grynas tarybinis socializmas, kur turėdavai Leniną būtinai nupiešti. Šiek tiek, šiek tiek su tam tikru protestu jau radosi spalvinis ekspresionizmas. Su nukrypimais į moderną, bet iki tam tikros ribos.
Žymus dailininkas A. Stasiulevičius tapydavo Vilnių. Jo darbai savo ekspresija priartėdavo prie kubizmo ar suprematizmo elementų, bet, kadangi buvo paišomas Vilnius – kažkokie kvadratiniai namai – niekam nekliuvo. Nors nutolimas nuo Vilniaus ir nuo realizmo buvo pakankamai didelis, niekas neprikibdavo.
Taigi buvo toks stilius. Natūralu, kad ir dėstytojai, baigę tas pačias mokyklas, tendencijas jautė panašiai. Ir patys dirbo bei mokė, orientuodamiesi į bendrą srovę. Ir aš, ne tik aš, bet ir visi iš mūsų, kas tuo metu mokėsi, darėme kažką panašaus.
O kai po studijų pradėjote eiti savo keliu, kokius ryškiausius etapus išskirtumėte?
Pats jaučiau, kad iš instituto išėjau daug ką pakankamai gerai pramokęs. Ir paišėsi man lengvai, ir tapėsi. Tada tiesiog dariau taip, kaip mokėjau. Ne tai, kad kamuojiesi, kapstaisi, nes nori kažką pasakyt, o vėlgi tai buvo daugiau realizmas. Ne kvadračiukai, trikampiukai, o žmogus tai žmogus. Aiškiai su akim, su nosim, su plaukais ir burna, su ausim – viskuo, kas priklauso. Bet pats stilius galbūt buvo šiek tiek ekspresyvesnis – spalvos, motyvas kažkoks kitoks, dar kažkas.
Mes su žmona dirbom Vadokliuose – tokiam gražiam miestelyje ar bažnytkaimyje netoli Lėno, Panevėžio rajone. Tad aš pradėjau dalyvauti parodose Panevėžyje.
Kai būdavo rengiamos panevėžiečių dailininkų parodos, ir aš savo darbus pateikdavau. Tais laikais vyko atranka. Atneši kelis darbus, komisija pažiūri, įvertina – tuos paimsim, tų ne. Manęs neišbrokijo. Tokiu būdu lyg ir pripažino, kad galiu būti Panevėžio regiono dailininkų tarpe.
Tai tęsėsi, kol dirbome Vadokliuose. Paskui, kai persikėlėm į Ukmergę, aš dar kurį laiką dalyvaudavau tose parodose, bet paskui prasidėjo Sąjūdis.
Apleidot tapymą?
Iš esmės, taip. Tapyt turi arba kasdien, arba geriau visai netapyt. Namuose nebelabai ir būdavo kur. Kartais priešokiais dar tapydavau sandėly, bet ten šalta, sąlygų dirbti nebuvo.
O paskui – tam tikra pauzė, nes aš visai kitais dalykais užsiėmiau.
O kada grįžote prie tapymo?
Kai Ukmergėje buvo įkurta Dailės mokykla, kažkur 1991 metais. Audrius Žilėnas buvo direktorius. Kadangi aš ten dirbau, dėsčiau tapybą, paklausiau, ar galiu pasistatyti molbertą. Pagalvojau – vaikai čia paišo, ir aš galiu papaišyt kartu su jais. Ne priekyje, žinoma, už nugarų, kad jie žiūrėtų ten, kur reikia, ir paišytų, ką reikia. Vaikai galėjo žiūrėti, jeigu jiems įdomu, bet aš jiems netrukdžiau.
Klasės ne tokios ir mažos buvo. Mes visi ten tilpom ir vieni kitiems nemaišėm.
Kas būdinga tam laikui?
Aš tada vėl po truputį pradėjau tapyti ir pamačiau, kad šūdas, atsiprašant, gaunasi. Tikriausiai dėl to, kad tam tikras laikas praėjo ir žmogus pasikeitė, ta prasme – aš. Taip, kaip aš dariau anksčiau, man jau nebeįdomu ir lyg nebeišeina, noriu daryt kitaip, bet tas darymas – lyg ir padarai kažką, bet vis tiek ne tas.
Tas laikotarpis po instituto atrodė – dirbi, dirbi, dirbi, tarsi daugiau, platyn, gražyn. Teoriškai, aišku. Nebūtinai iš tikrųjų.
O po pauzės vėl turi galvot, kaip pradėt, kaip ką daryt. Tai būdavo daug visokių niuansiukų.
Taip aš kažkiek paišinėdavau toj mokykloj. Gal koks vienas kitas darbas ir išlikęs, bet tuo metu svarbiau buvo principas, kad apskritai kažką su dažais daryt.
Paskui, po kelerių metų (jau buvo litai) išsinuomojau centre dirbtuves. Tai buvo didžiulis kambarys, kur ateini ir dirbi. Ir vis tiek ten tęsėsi toks blaškymosi laikotarpis: lyg ir taip darai, lyg ir gerai, bet pabandyt reikia dar kažkaip kitaip. Man sunku nusakyti. Būdavo, lyg kartais gaunasi, lyg nesigauna. Žodžiu, toks kapstymasis, kapstymasis, kapstymasis. Ir tas kapstymasis tęsiasi iki dabar.
O kada atsirado kvadratėliai, trikampėliai, plėmai?
Prieš daug metų. Esmė tame, kad tie kvadratėliai, kai išsidėlioju ir apžiūrinėju ankstesnius darbus, prieš kurį laiką irgi buvo visiškai ne tokie, kokie yra dabar. Jie keičiasi. Keičiasi nežinau dėl ko.
Dar bedirbdamas Dailės mokykloje susipažinau su akriliniais dažais. Amžinatilsis Romas Klyvis pardavė „už kapeikas“. Iš kokių nors dažų sandėlių, matyt. Grynai statybinių. Bet tie dažai tokie gražūs buvo, tokios spalvos fainos ir dar su vandeniu skiedėsi – nei smirda, nei ką. Tik paskui supratau, kad tai yra klaikus dažas. Atsimenu, vieną kartą paėmiau, prisipyliau tų dažų, pasidariau paletę – kaip aš tapysiu, kaip gražu bus…
Iš pradžių lyg ir gerai buvo. Po kažkiek laiko – viskas pasikeitę. Galvojau – kas čia darosi, dėl ko? Paskui supratau, kad tie dažai džiūdami tamsėja, keičia ir atspalvį. Ir tada, nežinau, gal ir tie dažai turėjo įtakos, supratau, kad vis tiek, nori, nenori, turi kažkaip kitaip pradėti daryti.
Iš pradžių tapėte aliejiniais dažais?
Praktiškai visą laiką. Aliejus yra aliejus.
O dabar?
Grynai akrilu.
Kažkada bandžiau jungti – pradedi su akrilu, baigi su aliejum, bet tie dažai tarpusavyje nedera. Bandant jungti, pradeda matytis, kur su akrilu tapyta, kur su aliejum. Net ne žiūrovui, o man aiškiai matosi, kaip tie dalykai nedera tarpusavyje. Tada aš tų bandymų atsisakiau ir visiškai perėjau prie akrilo.
Kuo skiriasi tapymas aliejiniais ir akriliniais dažais?
Aliejinis dažas beveik nesikeičia, jis savyje turi skaidrumo, gilumo. Nors užteptas tik milimetrinis sluoksniukas, vis tiek tas dažas gilus, lyg šviesą sugeria ir spalvą išspinduliuoja.
O akrilas duoda totaliai buką spalvą. Buką, negyvą. Būtent tai ir diktuoja tam tikrą spalvinę estetiką. Ir reikia tas spalvas suvesti, „sustyguoti“ laikantis tos specifinės estetikos reikalavimų.
Teko išmokti žaisti. Tapydamas akrilu, tu jau galvoj turi žinoti, ką su kuo maišyti, kad gautųsi daugmaž toks atspalvis, kokio reikia. Turi tą spalvą, tą plotą kažkaip apriboti. Jeigu iš karto nesigauna (koks mikronas tamsesnis, šviesesnis ar atsiranda atspalviukas kažkoks), jį perdarinėji pridėjęs vos vos kruopelytę kito dažo, kol tas konkretus plėmas tampa daugmaž toks, kokio tau reikia.
Jeigu imsi ir tepsi, tepsi bet kaip, kaip darydavai su aliejiniais dažais, tai viskas griūna momentaliai. Aliejinį dažą užmaišei, užtepei, ir jis daugmaž toks ir yra, koks nuo pradžių. Gal šiek tiek, šiek tiek pasikeis, patamsės ar pašviesės, bet vos vos. O čia praktiškai viskas smarkiai keičiasi. Galvoje turėjo susiformuot ištisinės lentelės, kokį dažą su kokiu maišyt. Turi turėti savo paletę, kur dažai yra tokie, ir kokio nors naujo atspalvio įvesti nebereikia. Tiesiog, jis tau maišys maišyti.
O kalbant apie jus – kokia yra ta spalvinė paletė?
Nežinau. Čia vėlgi galiu ilgai šnekėti apie techninius dalykus. Visiškai neseniai mano paletė buvo vien geltona. Dariau darbą, pavadinimu „Pliažas“. Ten ir smėlis geltonas, ir figūros geltonos, ir tik šiek tiek yra mėlynos. Ji atsirado, darant jūrą.
Bet ir kituose jūsų paveiksluose yra daug geltonos?
Nelabai. Tas paskutinis darbas buvo pats sunkiausias – aš prie jo pusę metų kapsčiausi ir tik šiaip ne taip neseniai pabaigiau. Galbūt yra kokie nors profesionalūs, brangūs dažai, geresni, bet kinietiški, su kuriais aš dabar dirbu, bjaurūs. O geltona spalva – dar bjauresnė. Geltonas dažas džiūdamas vietoj citrininės pasidaro žalsvai geltonas. Šiuos dalykus irgi reikia turėt galvoj.
Bet viskas per praktiką ateina?
Tik per praktiką. Šiaip akriliniai dažai – pigu, paprasta, lengva, gerai skiedžiasi, greit džiūsta. Vaikai, kai paišo, jiems irgi tenka tuos dalykus pramokt. Naudojimui šie dažai labai paprasti, geri ir patogūs. Bet jeigu su jais nori daryti kažką, kas būtų gražu, turi labai daug dirbti. Tai daugiau inžinerinis darbas – galvoje reikia turėti lentelių, kur viskas susidėlioja.
Jūsų paveiksluose yra ir biblinių, ir miesto motyvų. Kokios temos jus domina, kas jums rūpi? Kaip ateina idėjos?
Paveikslas, kurį tapau dabar, pavadinkim jį „Trejybe“, gavosi spontaniškai. Aš pabaigiau visus savo stendus (tai – pagrindai, ant kurių paišau: porėmis su pritvirtintu kartonu arba dabar naujoviškomis plaušo plokštėmis), nebeturėjau ant ko paišyti ir sugalvojau nusipirkti drobę. Pats jos formatas (toks buvo parduotuvėj) jau reikalavo tam tikros kompozicijos, kur vyrautų horizontalūs elementai. Drobės paviršiaus faktūra irgi diktuoja savo reikalavimus, tad papaišinėjau, pažiūrinėjau ir paveikslo kompozicijos elementai ar jų pradmenys taip ir susiformavo.
Paprastai paišau ant kartono, nes ant jo yra žymiai geriau. Kadangi paviršius kietas, aš ant jo uždėjęs ranką galiu tepuku vedžioti. Drobė, jeigu ją spaudi, įdumba ir nebeatsistato. Bet ne tai svarbu. Čia noriu pasakyt, kad daugybė darbų ateina ne dėl to, kad man labai rūpi kokia nors tema, o kažkaip kitaip.
Pavyzdžiui „Pliažas“, apie kurį kalbėjom, atėjo galvojant, kad man reikia vieną kartą imt ir pabandyt su tais geltonais dažais išsiaiškinti. Imt ir padirbėt ščyrai su jais. Tada pradėjau ieškot, koks tam motyvas tiktų. Na koks? Pliažas gali būti. Smėlis, figūros, jūra. Jau ir turi temą. Tada kažkokį siužetą sugalvoji.
Ar ir kitos temos ateina daugiau iš kovos su priemonėm, noro jas tyrinėti? Ar nėra taip, kad pačios temos rūpėtų?
Jeigu atvirai, šitam paveikslui, kur dabar paišau, aš pasidariau eskiziuką. Ant kartono aš darau tiesiai – pasiimu kokią anglį ar pieštuką ir braukinėju. Su pliažu man viskas buvo aišku: pliaže – žmonės (vienas kitas), viršuje – jūra. Tiesiog pabraukai, pabraukai ir pradeda įsižiūrėt paveikslo struktūra. Žiūri, ar viskas yra, ar kažko ne per daug vienoj ar kitoj pusėj, kad viskas susibalansuotų.
O bibliniai motyvai iš kur ateina? Pavyzdžiui, „Trejybė“.
Trejybė – visai ne biblinis motyvas. Bet yra ir „Biblinis motyvas“ – paveikslai taip ir vadinasi. Aš tiesiog pagalvojau, kad niekad nepaišiau jokių gyvūnų ir kad man reikia pabandyti asilą pavaizduoti. O kaip žinom, Kristus į Jeruzalę įjojo ant asilo. Tai dėl to.
Dar yra paveikslas „Lotas ir jo dukterys“ – taip pat siužetas iš Biblijos.
Ten senas dalykas, jau nebeatsimenu, kaip jis gimė. Tas paveikslas savotiškai įdomus, aliejum tapytas.
Bendrai paėmus, visi dailininkai, ypač ankstesniais laikais, paišydavo biblinius motyvus. Kai kurie – vien tiktai, nes užsakymai tokie būdavo.
Sovietmečiu irgi tapydavo, tik, žinoma, ne parodoms, o sau daugiau ar dar kažkam.
Jūsų retrospektyvinėje darbų parodoje, man atrodo, keliuose paveiksluose sušmėžavo ir miesto motyvas.
Čia vėlgi viskas remiasi į paveikslo kompozicinius reikalavimus. Tie urbonistiniai dalykai, sakykime, namas ar dar kažkas, reikalingi tam, kad galėtum padaryt kontrastus tarp smulkių ir stambių detalių. Namas idealiai tinka stambiem motyvam. Jis bus paprastesnės formos, galbūt su mažiau plėmų, kadangi tai yra didelis daiktas. O medis, žmogus tų atspalvių, tų plėmelių, gali turėti daugiau. Va čia ir kontrastas. Be tą darai ne tapydamas, o iš pradžių. Jeigu čia yra trys žmonės, tai čia reikia kažkokio spalvinio atokvėpio, greičiausiai čia atsiras dangaus, žemės lopinėliai. Medžiai – papildomas žalias atspalvis, dangus – mėlynas.
Tai jūs, pradėdamas daryti paveikslą, jau matote spalvas? Matote, kaip viskas suguls jame? Turite viziją?
Iki galo – ne. Bet pradėjus dirbti, jau taip. Kadangi tai nėra visiška abstrakcija, tai daugmaž aišku, kad žemė galbūt bus ruda, dangus galbūt mėlynas. Tad šioks toks pagrindas yra, o kas bus per vidurį, tikrai nežinau.
Kas jus įkvepia tapybai ir ne tik jai?
Nėra jokių įkvėpimų. Tiesiog imi ir dirbi. Kasdien turi sėdėt, dirbt, po kokias tris keturias valandas art, art ir tada pradeda atsirast kažkoks aiškumas. Nes iš pradžių galvoje tik sukasi atspalviai ar kiti dalykai.
Apskritai įkvėpimo nėra. Viskas darosi netgi atvirkščiai. Sakykim, yra kažkoks pirminis paveikslas ir aš jame tiesiog bandau ištaisyt visas klaidas, kokios galbūt yra padarytos, kurios matosi. Sudėtinga paaiškinti. Tarkim iš pradžių pripaišau pieštuku vienaip, o paskui ant viršaus jau kiek kitaip. O taisymo yra daug. Nebūtinai visos linijos, kokios yra iš pradžių, išlieka. Man kliūna, atrodo, kad ta ar kita linija turi būti kažkiek kitokia, labiau harmoninga. Taip aš taisau, taisau, kol nebelieka ką taisyti. O tada pažiūri ir supranti, kad gal darbas ir nelabai geras, bet daugiau jame nebeturi ką taisyti.
Kiek tapybos darbų pas jus yra? Išbaigtų, paruoštų, supakuotų.
Aš jų neskaičiuoju. Ne visus ir turiu. Kai kurie padovanoti, parduoti ar kažkur iškeliavę, ir pats nebežinai kur.
Tikrai turi Ukmergės kraštotyros muziejus. Kas dar?
Kelis seniai jau yra nupirkęs Dailės fondas, vieną neseniai – savivaldybė. Muziejuje – mano seni darbai. Kažkada, kai Kristina Darulienė organizavo senų darbų parodą, be jokio maivymosi pagalvojau, kad kai kurie seni mano darbai, negražu taip sakyti, bet – visiškas š… Man aišku, dėl ko aš taip dariau – tada, matyt, toks buvau, bet dabartinėm akim žiūrint atrodo – Dieve mano, jokios tapybos čia nėr.
Užsiimate ne vien tapyba, yra ir instaliacijų.
Tai čia – žaidimas.
Ar daug tokių darbų gimsta iš pažaidimo? Kaip šauna idėjos kažką konstruoti, komponuoti? Pavyzdžiui, senamiestyje įrenginėjate geležų kiemelį.
Vadinkime tai irgi pažaidimais. Žaisliukai tokie.
O viskas prasidėjo nuo to, kad toje vietoje atsirado tapinys. Autorius eskizą pateikė gerą, o įgyvendino, kaip jam išėjo. Kadangi toje vietoje istoriškai buvo Taico geležų parduotuvė, piešinys vaizduoja jos savininką. Piešta pagal nuotrauką, akrilu. Per laiką tas darbas aptrupėjo ir net pagerėjo.
Instaliacija su šakėmis – Viktoro Žentelio surinkti daiktai. Jis paruošė juos, o tada mes abu išdėliojom, kad būtų sąsaja su geležų parduotuve. Paskui Viktoras dar padarė skulptūrinį objektą. Aš senų raktų prisukinėjau, dar kažką prikabinau. Negaliu tiksliai pasakyt, kaip tai daroma. Pavyzdžiui, viena ponia atidavė senas mėsmales. Aš vaikštau po tą kiemelį ir galvoju, kur čia dar ką padaryt. Pasižiūriu, o ten toks iškyšulys sienoje. Ten viskas ir susikomponavo su Mykolo Vasiliausko pagalba. Jis padarė tokį kaip stalo kraštą, o prie jo pritvirtino tas mašinkas. Jis tai padarė puikiai, kaip tikras meistras.
Erdvė pati pradėjo šiek tiek diktuot, kaip ką daryt, norint pagerint bendrą vaizdą. Nes tas tapinys be jokio konteksto, vienas ant sienos, nelabai žiūrėjosi. O kai seni daiktai išsidėliojo ir kai pats paveikslas šiek tiek paseno, jie po truputį tarpusavy pradeda groti.
Analogiškai su elektros izoliatoriais. Kažkurios pavasarinės talkos metu, Savivaldybės administracijos darbuotojams tvarkant brūzgynus už aikštelės, kur stovėdavo visokie seni automobiliai (dabar ten savivaldybė įrengė grafičių sieną) radome seną supuvusį medinį stulpą ir kažkiek išlikusių keraminių izoliatorių ant jo. Aš juos visus surinkau ir laikiau gal kokius penkerius ar septynerius metus. Paskui tame kieme, apie kurį šnekame, pamačiau geležinį atraminį stulpą ir man tapo aišku, kur juos dėti.
Būna taip, kad daugybę kartų eini pro tą pačią vietą ir nieko. O vieną dieną eini ir iškart aišku. Tiesiog pamatai.
Kaip ir su muzikiniu kiemeliu. Mes su sūnum Julium vaikščiojom ir žiūrinėjom, kur būtų galima uždėti Jono Takarevičiaus-Lietaus eilėraščių motyvus. Prie buvusios Dailės mokyklos, Jono namų ar dar kažkur. Kol kas tas projektas „fermentuojasi“, tikėtina dar „iššaus“. Užėjome į tą kiemelį. O jame tiesiog pamačiau – čia galėtų būti gitara, ten – nuotrauka. O kur trys nišos kažką kitą reikia įdėti, gal trafaretus su Jono veidu, kaip tam tikrą spalvinį akcentą.
Taip kad negaliu nupasakot, kaip tie dalykai atsiranda ir kodėl. Gal tai – patirtis, metų sukrauta, gal kažkokios nepažinios informacinės erdvės įtaka ar tiesiog Dievo pirštas…
Prie ko darbuojatės dabar?
Šita instaliacija atsirado dėl to, kad man labai gražios tos spyruoklės. Aš jas iš kažkur atsitysiau, jos pagulėjo, parūdijo ir užnorėjau su jom kažką padaryt. Čia vėlgi dalykai nenusakomi. Kartais pagalvoji, kad ne tu viską sprendi, o kažkas kitas.
Pagalvojau, kad čia reikia raudonus karoliukus ar burbuliukus prikabinti. Klausinėjau, gal kas žino, kur yra pirkti. Viena dama man net koralų karolius padovanojo, dėkui jai labai, kurie nors neapvalūs, bet labai gražios sodrios raudonos spalvos. Jie šiam „žaisliukui“ netiko, bet aš juos būtinai kažkam kitam panaudosiu. Užėjau į „Kupolės gėles“ klausinėdamas. Sako, raudonų neturim, bet turim baltų. Gal kur nors panaudosit. Tai kažkokie puošybos elementai, naudojami puokštėm – burbuliukas su vielyte. Viskas buvo gatava, supakuota. Sako – turiu visą pakelį, mums nebereikia. Paklausiau, kiek kainuoja, sako – nežinau, seniai juos pirkom. Čia dar vienas stebuklas. Tame pakelyje buvo 73 burbuliukai. O instaliacijai reikėjo 72. Vienas liko. Kai aš juos pritvirtinau, kai jie pradėjo judėt, supratau, kad tai yra geriau, negu aš buvau sugalvojęs. Bet vėlgi viskas yra iš kažkur. Tarsi taip nulemta. Visas gražumas glūdi tame surūdijusių spyruoklių susiraityme. Čia nėra jokios kūrybos, tiesiog pažaidimas. Bedirbdamas dirbtuvėj kasdien vis prisukdavau po kokius tris keturis ir taip susidėliojo. Tiek, kad buvo žiema ir nepakabinom.
Dar yra viena tema, kuria noriu jus pakalbinti – apie plenerus. Tiek lino, tiek netradicinio meno, kurie vyko Ukmergėje jūsų iniciatyva. Organizacinius darbus gal palikime, bet yra ir jūsų paties lino darbų.
Jų padaryta daug, bet kiek išlikę, nežinau. Mažai.
Juos sunku išsaugoti?
Sunku išsaugot, kita vertus, ypatingai nesuki sau galvos dėl to. Buvo tas pleneras, norėjosi padaryt kažką įdomaus. Pirmiausia kas pačiam įdomu. Kad nebūtų vien tik iš virvyčių ar siūliukų kažkas rišama, nes pleneras vadinosi netradicinio meno. Vadinasi, ne tautodailės. Terminai skirtingi. Kažkas gaudavosi visai įdomaus. Juolab, kad medžiagos buvo pakankamai – ir pats lino stiebas, ir pakulos, ir drobė, ir kas tiktai nori. Turėjom klijų. Tuos dalykus visaip gali varijuoti, turi savaitę ar dvi laiko ir gali eksperimentuot. Kiekvienas darbas buvo kaip bandymas – ar gausis kažkas, ar nesigaus. Kai kas ir nesigaudavo arba gaudavosi ne taip, kaip įsivaizdavai. Bet vis tiek tie plenero darbai būdavo eksponuojami parodose. Jų būdavo daug, nors pleneruose dirbdavo gal kokie 6 ar 7 žmonės iš Lietuvos ir kitur, bet parodose pristatydavome apie 30–40 kūrinių. Darbų būdavo ir pakabinamų, ir pastatomų. Tai tos parodos įdomios būdavo.
O netradicinio meno?
To netradicinio meno buvo labai nedaug – du plenerai. Čia vėl iš tos pačios serijos, kad norėjosi Ukmergėje sukviest žmones (draugus ir nedraugus) ir daryti kažką naujo. Tapybinių plenerų jau buvo turbūt šimtai Lietuvoj, tad kartotis, eiti tuo jau pramintu keliu nebuvo ukvatos.
Ar dalyvaudavote juose?
Aš juose nedalyvavau, nes mes jų neorganizavom. Kitų organizuojamuose irgi ne, nes taip, kaip aš dirbu, per plenerą nieko nepadarysi. O tapyti dalykus iš natūros man nėra problemų, bet neįdomu.
Trejus metus ir mes, ukmergiškiai dailininkai, darėm tokius kaip ir tapymo iš natūros plenerus, kurių metu paišėm Ukmergę ir tuos darbus padovanojom ligoninei. Iki šiol jie ten kabo. Tai tuose pleneruose dalyvavau. Pasigavai kokį motyvą ir padarai. Aš tapiau aliejiniais dažais ir vieną darbą akrilu, bet ne su teptuku, o su lopetėle. Visai įdomu. Tad aš tą pabandžiau, o paskui pagalvojau, kad gal jau ir užtenka. Dar kažkur važiuoti nebėra poreikio. Aš geriau tą savaitę čia, savo dirbtuvėj, pabūsiu.
Kiek buvo lino plenerų?
Man rodos, trylika.
Iš ko atėjo pirminė iniciatyva?
Tam tikra prasme jų atsiradimui įtakos turėjo Gintautas Gavenavičius (ji vadinome Rišaru). Nes jisai dirbo su linu. Prieš tai visokias žolytes naudojo. Jo paties kūrybos baigiamieji bei „skambiausieji akordai“ buvo susiję su linų stiebeliais. Tai, galima sakyti, ir buvo tokia tų plenerų intencija.
Dar lėmė ir techninis dalykas – Ukmergėje buvo linų fabrikas, į kurį nuvažiavę gavom ko tik mums reikia. Jie turėjo ir plaušų, ir spalių, ir pakulų. Kiek norit, tiek imkit. Kraukitės maišus. Tad medžiagų mes turėjom. Klijus naudojom dviejų rūšių: lipalą pirkdavom, dar buvo tokie rūgštiniai klijai, kurių mums duodavo viena gero kultūros bičiulio Gintaro Tamelio firma. Tai buvo įdomūs klijai – sumaišai su rūgštim ir jie gana greit sustingsta, darbai tampa kieti kaip kaulas.
Veprių stovyklavietė tuo metu buvo nei veikianti, nei neveikianti. Vasarą ten galima buvo apsistoti – jokių problemų nekildavo. Veikė ir valgykla. Mes iš projekto lėšų nupirkdavom produktus. Taip ir praeina dvi savaitės. O paskui atveži ir pripildai pilną kultūros centro parodų salę darbų.
***
Julius Zareckas 1981 metais baigė Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą (dabar – Šiaulių universitetas).
Nuo 1981 metų dirbo Panevėžio rajono Vadoklių vidurinėje mokykloje. 1983 metais grįžo į Ukmergę, dirbo staliumi, nuo 1986 metų – Ukmergės kultūros rūmų dailės dirbtuvių dailininku apipavidalintoju. 1991 metais įkūrus Ukmergės dailės mokyklą joje dėstė tapybą, o nuo 1997 metų dirbo Ukmergės rajono savivaldybėje. Inicijavo netradicinio meno (dailės, lino, skulptūros) plenerus Ukmergėje.
Julius Zareckas yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.
1997 metais įkūrė „Kambario“ teatrą, pastatė 15 spektaklių. 2003–2020 metais organizavo kamerinių teatrų ir performansų festivalį „Camera obscura“.
1999 metais įkūrė visuomeninę organizaciją Ukmergės meno draugiją.
2006 metais kartu su bendraminčiais įkūrė Ukmergės karo istorijos klubą „1-asis LDK Didžiojo etmono pėstininkų regimentas“, organizavo tarptautinius gyvosios karo istorijos festivalius Ukmergės rajone, Deltuvos miestelyje.
Parengė knygas „Ukmergės žydų bendruomenės istorija / Datos, dokumentai, faktai“, ir „Ukmergė 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos spaudoje“. Kaip bendraautorius Ukmergės kraštą aprašė knygose: „Kauno arkivyskupijos bažnyčios“, „Lietuvos miestai ir miesteliai“, „Lietuvos dvarai ir pilys“.
