Septyniolikmetė Rusnė Radzevičiūtė-Sniukas, neseniai surengusi pirmąjį savo kūrybos koncertą, kuria tekstus ir melodijas, groja trimis instrumentais bei dainuoja. Talentais apdovanota mergina neslepia: kūryba suteikia prasmę, o stovėti scenoje – nuostabus jausmas.
Rusnė mokosi Antano Smetonos gimnazijoje, antroje klasėje. Mergina yra sukūrusi apie 20 dainų. „Anksčiau rašiau ir eiles, bet dabar fokusuojuosi į dainas“, – sako moksleivė.
Eiles rašyti pradėjo prieš trejus metus, o dainas – prieš porą metų. Pasak merginos, pirma ateina melodija, o vėliau susirimuoja tekstas. Naujus kūrinius pirmiausia parodo savo geriausiai draugei, tada šeimai, o tada jau ir kitiems draugams.
Rusnės teigimu, visos dainos gimsta iš jausmo. „Dažniausiai kažkas nutinka gero ar blogo. Viską, ką jaučiu, sudedu į dainos tekstą, – dalijasi mergina.
– Bet kartais būna, kad sėdint prie pianino daina ateina netikėtai, kaip žaibas. Tokias dainas, iki kol ryžtuosi jas kam nors parodyti, pirmiausia turiu prisijaukinti pati. Jas priimti man pačiai užtrunka ilgiau.“
Jaunoji kūrėja groja smuiku, fortepijonu ir gitara. Ukmergės meno mokyklos Muzikos skyriuje ji baigė smuiko ir fortepijono dalykus. Dabar groja orkestre, ruošiasi kartu su juo dalyvauti stovykloje. Gitara groti pradėjo tik šiais metais. Lanko privačias pamokas pas Haroldą Liumparą. Taip pat mokosi vokalo pas Laurą Rakauskaitę.
„Savo dainomis noriu pasakyti, kad visi jaučiam savitai. Būna, kad rašau apie tamsą, bet ir apie šviesius dalykus“, – sako mergina. Jos pagrindinė žinutė klausytojams – „Mes visi esame skirtingi, unikalūs, ir tai yra nuostabu.“
Ji dainuoja ir apie tai, kad visos patirtys yra vertingos. Kai kuriose dainose yra pajuokavimo. „Vaikystėje neturėjau to šelmiškumo, tik paauglystėje atsirado tokia kibirkštėlė ir tai norėjau įdėti į kūrybą“, – sako ji. Be to pati yra susidūrusi su komiškomis situacijomis ir norėjo apie jas papasakoti.
Jono gitara
Surengti pirmąjį koncertą paskatino dalyvavimas organizacijos „Nekarūnuotas“ projekte, kurio metu kuriantys žmonės turėjo galimybę pristatyti savo kūrybą viešai. Daugelis tai darė pirmą kartą, tarp jų – ir Rusnė. „Kai įvyko debiutų vakaras, supratau, kad noriu stovėti scenoje, noriu koncertuoti daugiau, ne tik mokyklos renginiuose, kad pas mane ateitų žmonės“, – pasakoja mergina.
Pirmojo koncerto metu keletą dainų ji grojo ukmergiškio poeto, muzikanto Jono Takarevičiaus-Lietaus gitara, kurią jai ruošiantis renginiui laikinai perdavė VšĮ „Nekarūnuotas“. Jonas buvo alternatyvaus poproko grupės „Afiša“ įkūrėjas ir siela, jis svajojo apie jaunimo muzikos klubą, kuriame visi muzikuojantys dalijasi instrumentais, idėjomis. Ne tik svajojo, bet ir pats savo kūryba telkė kitus. Po Jono mirties Ukmergėje buvo įkurtas jaunimo muzikos klubas „Rockmergė ir surengtas festivalis tuo pačiu pavadinimu. Taip pat išleista knyga „Aš būsiu čia“ su jo poezija.
„Jono nepažinau, bet kai gavau jo gitarą, apėmė keistas jausmas, kad per gitaros skambesį susipažinau su žmogumi, kurio negaliu pažinti gyvai. Pradėjau skaityti daug jo tekstų. Perskaičiusi gal dvi valandas verkiau, kiek artima viskas juose buvo. Norėjosi su Jonu pakalbėti, taip gimė kelios dainos, grojant jo gitara“, – pasakoja Rusnė.
Šeimos palaikymas
Rusnė turi dvi vyresnes seses, kurios ją labai palaiko ir skatina. Kadangi viena gyvena Vilniuje, kita – Kaune, po pirmojo savo koncerto Ukmergėje planavo koncertus ir minėtuose miestuose.
Tėvai savo dukrą irgi palaiko, nuperka viską, ko reikia muzikavimui, tobulėjimui, kūrybai. „Būna, kartais papriekaištauja, kad nieko nepadedu namuose, bet tai – šeiminiai dalykai“, – sako Rusnė.
Koncerto metu ji pasakojo istoriją, kaip važiuojant su šeima prie jūros ji sugalvojo vežtis gitarą. Tėvai prieštaravo, bet gitarą ji pasiėmė. Besėdint ant jūros kranto gimė daina, kurią atliko koncerte. „Tėveliai, alio, šiandien aš koncertuoju“, – teisindama savo kūrybinį užsispyrimą sakė mergina scenoje.
Klausiant, kas įkvepia kūrybai, Rusnė nedvejoja. „Mano kambarys. Jame – labai daug nuotraukų ir paveikslų, padovanotų mano draugų. Taip pat – gamta. Stengiuosi visur atrasti grožį“, – sako ji.
Neatsitiktinai „Kambario teatro“ erdvė, kur ir vyko koncertas, buvo papuošta Rusnės pagamintomis dekoracijomis. „Esu asmenybė tarp ramybės ir chaoso. Mano kambaryje yra labai daug visko ir norėjau, kad koncerto erdvė atspindėtų mane“, – pasakoja mergina. Sceninį slapyvardį Sniukas pasirinko, nes sesės ją mažą vadindavo Rusniuku, o vėliau pradėjo trumpinti Sniuku. „Norėjau, kad vardas nebūtų labai asmeniškas, bet širdyje mielas man pačiai“, – sako ji.
Teiraujantis, koks jausmas po pirmojo koncerto, nedvejodama atsako: „Gera. Noriu tik dar daugiau kurti ir koncertuoti. Smagu, kai po koncerto prieina žmonės, nors ir be gėlių, bet norėdami pasakyti, kaip jautėsi klausydami vieną ar kitą dainą. Tai inspiruoja.“
Šiuo metu Rusnė „Rockmergės“ studijoje, padedama Pavel Daniels, įrašinėja pirmąją dainą. Jau įrašytas vokalas, dar reikia įrašyti styginius instrumentus.
Pirmajam įrašui pasirinko „Gilyn į jūrą“, nes būtent nuo jos viskas ir prasidėjo. „Kai sukūriau ją ir parodžiau draugams, tik tada patikėjau, kad mano daina gali būti artima kitiems ir klausoma, nes daugelis sakė, kad patinka“, – apie pasirinkimą sako Rusnė.
Jos dainos artimos alternatyviai populiariajai muzikai bei indie popmuzikai, tačiau šiais žanrais neapsiriboja. „Duodu sau laisvę, kur mane gyvenimas nuneš, taip ir kursiu“, – sako ji.
Neslepia, kad mokslai kartais „nuplaukia“ dėl kūrybos. Bet įžvelgia ir teigiamą aspektą: „Kartais kūryba išeina į naudą. Būna, grįžtu pavargusi po pamokų, prisėdu prie pianino ir atsigaunu.“
Be to, kūryba padėjo išsivaduoti nuo nerimo. „Anksčiau jausdavau panikišką nerimą. Man sakydavo, kad turiu eiti į lauką pasivaikščioti, tada nusiraminsiu. Bet trūko prasmės, vardan ko viską darau. Dabar žinau, vardan kūrybos. Kai pradėjau kurti dainas, atsirado prasmė, ir mokslai, ir nerimas susitvarkė.“
