Įvairios pagalbos ir paramos organizacijos jau ruošiasi kalėdinėms šventėms ir kviečia žmones prisidėti aukomis. Viena jų – maltiečiai, kurių pagrindinis rūpestis – pradžiuginti vienišus senjorus bendravimu, pagalba buityje ar dubenėliu karštos sriubos.
Maltos ordino pagalbos tarnyba (MOPT) Lietuvoje – maltiečiai – šiemet mini gyvavimo mūsų šalyje 35-erių metų sukaktį. Maltiečių Ukmergės grupė susikūrė 2023 m. vasarį.
Jos vadovės Jovitos Sedleckaitės teigimu, pagrindinė grupės veikla yra vykdyti „Maisto ant ratų“ programą. „Kas savaitę lankome 8 senjorus, kuriems savanoriai atneša šiltos sriubos ir bandelių, – pasakojo ji. – Tai – ukmergiškiai, gyvenantys šalia mūsų, kuriems šiuo metu reikia ne tik šiltos sriubos, bet ir emocinio palaikymo, žmogaus, su kuriuo galėtų paprasčiausiai susitikus pasikalbėti, paskambinti, išklausyti. Dažniausiai tai – vieniši vyresnio amžiaus asmenys.“
Vadovė nuoširdžiai dėkinga nuolatiniams Ukmergės maltiečių pagalbininkams: „101 kepyklėlei“ – už šviežias bandeles, kavinės „Optima 13“ ir restorano „Vilkmergė“ kolektyvams – už skanią sriubą.
„Mūsų grupėje yra 8 nuolatiniai savanoriai, taip pat turime ir epizodinių savanorių, kurie prisideda prie įvairių maltiečių akcijų bei iniciatyvų, – pasakojo J. Sedleckaitė. – Taip pat esame prisidėję padedant žmonėms krizinėse situacijose – po šių metų rugpjūtį Lietuvoje siautusios audros be elektros likusiems Siesikų seniūnijos gyventojams.
Kartu su Ukmergės socialinių paslaugų centru pasirūpinome maisto krepšeliais.
Prisidedame ir prie Lurdo žvakių akcijos, kurios tikslas – negalią turintiems žmonėms sudaryti galimybę dalyvauti piligriminėje kelionėje į Lurdą Prancūzijoje.“
Viliasi sulaukti aukotojų
Artėjant tradicinei kalėdinei „Maltiečių sriubos“ akcijai sulaukiama gražių iniciatyvų iš ukmergiškių. „Pernai prie šios akcijos prisijungė Senamiesčio progimnazija ir „Šilo“ progimnazija. Jų organizuotoje Pyragų dienoje surinktos aukos, skirtos maltiečių organizacijai, buvo naudojamos mūsų lankomų senjorų maisto krepšeliams. Juos jie gavo per šv. Kalėdas, Velykas bei vasaros mėnesiais. Tikimės ir šiemet, artėjant šventėms, sulaukti ukmergiškių bendruomenės iniciatyvų“, – viliasi pašnekovė.
„Maltiečių sriuba“ nėra tik vienkartinė akcija: pagalba vienišiems senjorams vyksta visus metus. Prisidėti prie maltiečių veiklos galima įvairiais būdais ir savanoriaujant. Turintieji galimybę, kviečiami skirti savo vienkartinę ar reguliarią auką.
Grupės vadovė Jovita yra ukmergiškė, dirba inžinerinėje srityje. „Kodėl pasirinkau maltiečius? Nes matau prasmę savanorystėje, kai gali ištiesti pagalbos ranką kitam žmogui. Kartu tai – galimybė mokytis ir suprasti kitokią kasdienybę, – teigia ji. – Linkiu kiekvienam pamatyti šalia mūsų esančius vienišus žmones, kuriems galbūt šiandien sunkiau. Kartais tie žmonės būna visai šalia, šeimoje ar kaimynystėje. Net ir nedidelis mūsų dėmesys ar pagalba gali visiškai pakeisti kito žmogaus dieną.“
Filmavo istorijas
Gruodį LRT transliuos baigiamąjį kasmetinės „Maltiečių sriubos“ akcijos renginį. Jo metu bus rodomos istorijos, kuriose – vieniši ir vargiai gyvenantys Lietuvos senoliai, pasakojantys apie savo kasdienybę.
Nebe pirmą kartą tokių istorijų viena iš herojų tapo ukmergiškė Monika Blauzdienė – poetė, tautodailininkė, mūsų krašto šviesuolė. Su ja neseniai kalbėjosi akimirkas su senoliais įamžinantis televizijos laidų vedėjas Egidijus Knispelis. Savo feisbuke jis pasidalijo tokiais šio susitikimo įspūdžiais.
„Monika. Jai – 85-eri metai. Gyvena visiškai viena Ukmergėje. Palaidojo visus. Vyrą, abu vaikus, anūką, žentą… Net katinėlį, kurį augino. Dėl stuburo problemų Monikai sunku vaikščioti, sėdėti. Gyvena daugiabutyje. Lauke nėra buvusi jau penkerius metus.
Labai šviesaus proto ir geros atminties. Ją lankėme, taip pat su maltiečiais, prieš dvejus metus. Ji prisiminė net kurį mėnesį ir dieną. Iki pensijos Monika dirbo meteorologe. Nuo pat vaikystės iki šiol piešia ir rašo miniatiūras, trumpas noveles. Yra išleidusi dvi knygeles. Jei turėtų lėšų, kaip pati sakė, dar vieną norėtų išleisti. Jos kūrybą spausdino visi apie kultūrą rašantys leidiniai Lietuvoje.
Monikos pensija – 500 eurų. Kartą per savaitę ją aplanko socialinė darbuotoja (aptvarko butą ir už Monikos pensiją nuperka parduotuvėje maisto produktų) ir maltiečiai (atneša šiltos sriubos, kurios močiutei užtenka net kelioms dienoms, ir padaro tai, ko kukli senolė paprašo). „Aš jau išmokau taupiai gyventi“, – sakė ji. Ir išmokau pabėgti nuo vienatvės. Kūryba taip pat yra pabėgimas nuo vienatvės. Bet svarbiausia yra galvoti apie kitą, apie kitus žmones. O ne vien apie save. Ir nereikia aimanuoti, kaip man blogai…“
Monika dalijosi patirtimi. „Gaila, kad taip greitai mažėja tas ratas artimų, brangių žmonių, su kuriais bent telefonu galiu pasikalbėti. Mano bendraamžiai jau beveik visi išėję. Arba tokios sveikatos, kad jau nebegali kalbėti. To tikrai labai gaila. Vertinu kiekvieną telefono skambutį, kurio sulaukiu. Pati taip pat dažnai skambinu kitiems.“
Fotografuodamas, Monikos paprašiau, kad į rankas paimtų tai, kas jai iš tiesų yra brangu. Bet ką. Svarbu, kad rankose laikytų ką nors jai pačiai brangaus. Ji iš vazos paėmė sudžiūvusį rožės žiedą. „Tas gėles per mano gimtadienį prieš pusę metų padovanojo man labai brangūs žmonės. Todėl aš tas gėles laikau iki šiol. Nors jos jau ir nužydėjo“, – paaiškino moteris. Todėl aš ją ir nufotografavau su nuvytusios ir sudžiūvusios rožės žiedu. Nes ji taip norėjo…“



