Kas pra­ry­ja mė­nu­lį?

Autorius Ukmergės žinios

 

Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų žmo­nės žiū­rė­da­vo į mė­nu­lį ir vis ban­dė su­pras­ti – kas tai? Bu­vo su­kur­ta dau­gy­bė le­gen­dų ir pa­sa­ko­ji­mų apie jau­ni­kai­tį Mė­nu­lį, Sau­lės vy­rą. Kai ku­rios se­no­vės tau­tos, pa­vyz­džiui, se­no­vės šu­me­rai ir egip­tie­čiai, gar­bi­no Mė­nu­lį. Jie ma­nė, kad tai – dan­gu­je gy­ve­nan­čio die­vo-jau­čio ra­gai. Mat jau­no Mė­nu­lio pjau­tu­vas la­bai juos pri­me­na. Dėl šios prie­žas­ties dar iki šių lai­kų kai ku­rio­se Ry­tų ša­ly­se kar­vės itin ger­bia­mos, o jau­no Mė­nu­lio pjau­tu­vas vaiz­duo­ja­mas dau­ge­lio Ar­ti­mų­jų Ry­tų ša­lių vė­lia­vo­se.

 







Nie­ko nuo­sta­baus, kad Mė­nu­lis bu­vo toks svar­bus se­no­vės žmo­nėms – jie pa­ste­bė­jo, kad pil­nė­da­mas ir dil­da­mas jis su­ke­lia upių po­tvy­nius. Van­duo už­lie­da­vo ir pa­tręš­da­vo žem­dir­bių lau­kus, tad žmo­nės lenk­da­vo­si Mė­nu­liui ir dė­ko­da­vo jam. Be to, Mė­nu­lis bu­vo lai­ko at­skai­tos taš­kas – dar ir šian­dien kai ku­rio­se ara­bų ša­ly­se nau­do­ja­ma­si Mė­nu­lio ka­len­do­riu­mi (kaž­ka­da jis nau­do­tas ir Lie­tu­vo­je). Mė­nu­lio ka­len­do­rius yra su­da­ry­tas iš 28 die­nų – maž­daug per tiek lai­ko Mė­nu­lis ap­si­su­ka ap­link Že­mę. Pir­mo­ji Mė­nu­lio mė­ne­sio die­na skai­čiuo­ja­ma nuo ta­da, kai plo­ny­tis Mė­nu­lio pus­lan­kis tik pa­si­ro­do dan­gu­je. Eu­ro­po­je pa­gal Mė­nu­lio ka­len­do­rių skai­čiuo­ja­mos kai ku­rių šven­čių da­tos. Pa­vyz­džiui, Ve­ly­kos šven­čia­mos pir­mą­jį Mė­nu­lio pil­na­ties sek­ma­die­nį po pa­va­sa­rio ly­gia­die­nio – ko­vo 21 die­nos.

***

Jei pa­si­žval­gy­si po dan­gų, pa­ma­ty­si, kad Mė­nu­lis kas­dien kei­čia­si. Tai ap­va­lus kaip bly­nas – va­di­na­mas pil­na­ti­mi, tai plo­nas, pa­na­šus į pjau­tu­vą, – jau­na­ties fa­zė (žo­dis fa­zė ki­lęs iš grai­kų kal­bos žo­džio „pha­sis“, reiš­kian­čio „pa­si­ro­dy­mas“). Vie­nu me­tu jis di­dė­ja – to­kia fa­zė va­di­na­ma prieš­pil­niu. O pa­sie­kęs pil­nu­mą ima plo­nė­ti – tuo­met pra­si­de­da del­čia. Net ir lie­tu­vių kal­bos žo­dis „mė­nu­lis“ grei­čiau­siai yra ki­lęs iš se­no­jo jo pa­va­di­ni­mo „mai­nu­lis“, t. y. tas, ku­ris nuo­lat mai­no­si.

Iš tie­sų Mė­nu­lis yra ap­va­lios for­mos ir ne­si­kei­čia. Įdo­mu tai, kad Mė­nu­lis pats net ir ne­švie­čia – jis tik at­spin­di Sau­lės švie­są. Mė­nu­lis su­ka­si ap­link Že­mę, o Že­mė tuo pat me­tu kar­tu su vi­su Mė­nu­liu su­ka­si ap­link Sau­lę. Tad Mė­nu­lis at­si­du­ria įvai­rio­se pa­dė­ty­se Sau­lės at­žvil­giu. O mes ma­to­me jį skir­tin­gą, nes kar­tais jis bū­na ki­to­je Že­mės ru­tu­lio pu­sė­je ir Sau­lė ap­švie­čia tik pu­sę ar­ba treč­da­lį Mė­nu­lio.

***

Kar­tais per pil­na­tį Mė­nu­lis ima ir ap­tems­ta. Kaž­koks tam­sus de­be­sis už­den­gia ap­va­lų švie­čian­tį dis­ką – tai Mė­nu­lio už­te­mi­mas. Se­no­vė­je žmo­nės bai­siai iš­si­gąs­da­vo šio reiš­ki­nio, nes ma­ny­da­vo, kad kaž­kas dan­gu­je pra­ri­jo Mė­nu­lį. Jie pul­da­vo ant ke­lių ir mels­da­vo die­vų pa­gal­bos. Ka­dan­gi Mė­nu­lio už­te­mi­mas trun­ka maž­daug 1 va­lan­dą ir 40 mi­nu­čių, Mė­nu­lis pas­kui vėl pa­si­ro­dy­da­vo, o žmo­nės džiaug­da­vo­si ma­ny­da­mi, kad die­vai iš­klau­sė jų mal­dų. Dar bai­ses­ni jiems at­ro­dy­da­vo Sau­lės už­te­mi­mai – juk stai­ga už­tem­da­vo Sau­lė, ši­lu­mos ir švie­sos šal­ti­nis.

Il­gus šimt­me­čius bu­vo ty­ri­nė­ja­mi šie reiš­ki­niai. Pa­aiš­kė­jo, kad vi­siš­kas Mė­nu­lio už­te­mi­mas įvyks­ta tuo­met, kai vi­sas Mė­nu­lis pa­ten­ka į Že­mės še­šė­lį. Jei į Že­mės še­šė­lį pa­ten­ka tik da­lis Mė­nu­lio, įvyks­ta da­li­nis už­te­mi­mas. Jis trun­ka il­giau – apie 3 va­lan­das 40 mi­nu­čių. Mė­nu­lio už­te­mi­mas ga­li įvyk­ti tik per pil­na­tį.

 
Šal­ti­nis – Bi­tu­te.lt

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *