Ką pa­sa­ky­tų gy­vū­nai

Autorius Ukmergės žinios

 

Projektą remia:

Svei­ki, vai­ku­čiai. Ma­no var­das Tu­kas, bet na­muo­se vi­si va­di­na Tu­ku­čiu. Gy­ve­nu aš su sa­vo šei­ma Pa­ši­lė­je. Man tik 2 me­tu­kai ir 6 mė­ne­siai. Ir šiaip esu ne­di­du­kas, bet val­gau daug – sve­riu net 7 ki­log­ra­mus. La­biau­siai tuo džiau­gia­si ma­no šei­mi­nin­kė: daž­niau­siai ma­ne pa­svė­ru­si ne­šio­ja ant ran­kų ir vi­siems na­miš­kiams sa­ko, kad aš esu „7 KILOGRAMAI DŽIAUGSMO“:) Dar ma­ne va­di­na sau­lės spin­du­lė­liu, ra­sos la­še­liu, pu­pu­liu­ku, sau­ly­te… Kam ne­pa­tik­tų bū­ti va­di­na­mam to­kiais gra­žiais var­dais?:)

 

Mmm, kiek turiu gardumynų ir žaisliukų…

 

Čia aš po skiepo. Todėl dar truputį sunerimęs, bet jau kėsinuosi į savo saldžiąją premiją, gautą už drąsą.

 







Ne­ga­na, kad ma­ne daž­nai mau­do, šu­kuo­ja, my­luo­ja ir truk­do mie­go­ti per pie­tus su sa­vo bu­či­nu­kais ir ap­ka­bi­ni­mais, dar ir fo­to­gra­fuo­ja la­bai daž­nai:) Šiaip gy­ve­ni­mu ne­si­skun­džiu. Esu my­li­mas ir pri­žiū­ri­mas ir dėl to esu dė­kin­gas sa­vo šei­mai. Li­ki­mas man pa­do­va­no­jo ge­rus na­mus, aš tuo la­bai džiau­giuo­si. Tu­riu vis­ką, apie ką ga­li­ma sva­jo­ti: sa­vo šam­pū­ną, šu­ky­tes, gra­žius du­be­nė­lius, daug pyp­sin­čių žais­liu­kų, ska­nu­my­nų, du pa­va­dė­lius (su vie­nu ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti, su ki­tu va­žiuo­ju į mies­tą su šei­ma ap­si­pirk­ti ar­ba pas gy­dy­to­ją pa­si­skie­py­ti). Dar tu­riu gra­žų mė­ly­ną na­mu­ką.

Mėgs­tu pa­grauž­ti rū­ky­tų kiau­lės au­sy­čių. Taip pat la­bai mėgs­tu „Pe­dig­ree ro­deo“, ku­rių gau­nu, kai bū­nu ge­ras. O ge­ras sten­giuo­si bū­ti daž­niau­siai ta­da, kai vi­si grįž­ta iš par­duo­tu­vės. Nes ži­nau, jog man tik­rai par­ve­žė ska­nu­my­nų:)

Mie­go­ti mėgs­tu il­gai, bet ne vi­sa­da iš­ei­na. Dar­bo die­no­mis ma­ne anks­čiau­sią ry­tą šei­mi­nin­kė iš­trau­kia iš šil­to pa­ta­lo ir ve­da į lau­ku­tį. Aš ži­nau, kad ji man no­ri ge­ro, nes pas­kui vi­si iš­eis į dar­bus, į mo­kyk­lą, ir aš lik­siu ne­pa­da­ręs „pi pi“, bet taip tin­gi­si ei­ti į šal­tą lau­ką, tad tik grį­žęs ir nu­si­plo­vęs ko­jy­tes bė­gu at­gal į lo­vy­tę. Ta­da mie­gu iki pie­tų, o at­si­kė­lęs žai­džiu tol, kol kas nors par­ei­na. O kai grįž­ta, ta­da jau links­mai gy­ve­nu: vi­si tik kal­bi­na, bu­čiuo­ja, my­luo­ja, gla­mo­nė­ja…

Iš­puo­la ir to­kių die­nų, kai šei­mi­nin­kė su sa­vo bro­liu ve­da ma­ne į vo­nią ir ten mau­do. Mau­dy­tis man ne­pa­tin­ka, van­de­nė­lis bū­na šil­tas, bet ma­ne ner­vi­na ši­ta pro­ce­dū­ra, ta­da aš bū­nu pik­tas ir vi­są mau­dy­nių lai­ką niurz­gu. Po mau­dy­nių at­ei­na ir ma­lo­nus me­tas – šu­ka­vi­mo pro­ce­dū­ra. Ooo, šis da­ly­kas man be ga­lo pa­tin­ka:)

Kai man su­ėjo vie­ne­ri, ma­ne pa­skie­pi­jo. Bu­vau drą­sus ir nar­siai iš­ken­tė­jau šį įvy­kį. Ir ga­vau iš gy­dy­to­jo skie­pų pa­žy­mė­ji­mą. O po skie­po šei­mi­nin­kė už drą­są ma­ne ap­do­va­no­jo ska­nu­my­nu:) Kai va­sa­rą man su­ėjo dve­ji, te­ko at­ken­tė­ti ir an­trą skie­pą. Da­bar ga­lė­čiau skie­py­tis kas­dien – aš juk ne be­ge­mo­tas, ku­ris bi­jo skie­pų:)

Toks ma­no gy­ve­ni­mas. No­rė­čiau ti­kė­ti, kad ir ki­ti ma­no drau­gai šu­niu­kai bei vi­si ki­ti gy­vū­nė­liai gy­ve­na ge­rai, šil­tai ir pa­to­giai. O jei­gu yra to­kių, ku­riems li­ki­mas lai­mės pa­gai­lė­jo… Ne­bū­ki­te abe­jin­gi ir pri­glaus­ki­te juos sa­vo jau­kiuo­se na­muo­se. Jie at­neš Jums daug džiaugs­mo ir už vis­ką at­si­dė­kos sa­vo mei­lu­mu ir šil­tu žvilgs­niu. Juk vi­si mes no­ri­me bū­ti my­li­mi ir lai­min­gi:)

 

Svei­ki­na­me šau­nų­jį šu­niu­ką Tu­ką ir šią is­to­ri­ją at­siun­tu­sią jo šei­mi­nin­kę Ri­man­tę Si­le­vi­čiū­tę, šį mė­ne­sį lai­mė­ju­sius kon­kur­se „Ką pa­sa­ky­tų gy­vū­nai“. Jūs esa­te lau­kia­mi šio kon­kur­so rė­mė­jo Sta­sio Ba­raus­ko par­duo­tu­vė­je Kęs­tu­čio a. 12–8, kur Tu­ku­tis ga­lės iš­si­rink­ti ska­nu­my­nų ar ki­tų jam rei­kia­mų pre­kių. Pri­zo ver­tė – 40 li­tų.

 
* * *

Au­gi­ni šu­nį, ka­tę, pa­pū­gą, žiur­kė­ną, drie­žą, vo­rą? Dar ką nors? Tik­rai ži­nai, ką ta­vo gy­vū­nas gal­vo­ja apie ta­ve ir jū­sų šei­mą. Ką jis pa­sa­ky­tų, jei ga­lė­tų kal­bė­ti? Ne­dve­jok – pa­pa­sa­kok apie tai vi­siems „Pup­sio“ skai­ty­to­jams. Teks­tus ir nuo­trau­kas ga­li at­neš­ti į „Uk­mer­gės ži­nių“ re­dak­ci­ją ar­ba at­siųs­ti pa­pras­tu paš­tu. Ra­šyk to­kiu ad­re­su: Pup­siui, „Uk­mer­gės ži­nios“, Ge­di­mi­no g. 34/2, Uk­mer­gė. Ar­ba vis­ką siųsk elek­tro­ni­niu paš­tu ad­re­su: vai­do­te@uk­zi­nios.lt.

 

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *