Knygos užburia ir įkvepia kurti

Autorius Ukmergės žinios

Ka­da vai­kai bū­na lai­min­gi? Val­gy­da­mi ska­niau­sius pa­sau­ly­je le­dus? Sup­da­mie­si kva­pą už­gniau­žian­čio­je ka­ru­se­lė­je? O gal žais­da­mi su drau­gais mėgs­ta­mus žai­di­mus…

Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kei Jus­tei Pa­žū­sy­tei be­ne dau­giau­sia lai­mės su­tei­kia kny­gos ir skai­ty­mas. Klai­džio­ti po nuo­sta­bų kny­gų pa­sau­lį de­šimt­me­tei – vie­nas mėgs­ta­miau­sių už­si­ė­mi­mų. Sa­ko, jog la­biau­siai pa­tin­ka fan­tas­ti­nė li­te­ra­tū­ra, pa­sa­ko­ji­mai apie nuo­ty­kius. Da­li­ja­si ne­įpras­tais įspū­džiais, pa­tir­tais skai­tant nuo­ty­kių ku­pi­nus „Kla­nų ka­rius“ apie lau­ki­nius ka­ti­nus.

04-30-pupsis_-_1_straipsnio_nuotr

Vai­do­tės Griš­ke­vi­čiū­tės nuotr. Apie kny­gas, po­ezi­ją ir gy­vū­nus Jus­tė ga­lė­tų pa­sa­ko­ti ne­su­sto­da­ma.

Kar­tais Jus­tės kam­ba­rys virs­ta bib­lio­te­ki­nin­kės dar­bo vie­ta: ta­da, kai mer­gai­tė žai­džia bib­lio­te­ką ir vie­ną po ki­tos iš len­ty­nų ima sa­vo kny­gas. Jų tu­ri ne­ma­žai, la­bai ver­ti­na ir sau­go. Džiau­gia­si, kai pa­vyks­ta su­si­tau­py­ti pi­ni­gė­lių – per­ka ne ką ki­ta, o kny­ge­les. Jus­tei kiek­vie­na kny­ga ir kve­pia vis ki­taip. „Da­žais, spaus­tu­ve ar­ba net­gi me­džiu…“ – bliz­ga jos aku­tės pa­sa­ko­jant, kad be ga­lo ma­lo­nu uos­ti nau­ją kny­gą.

Mė­gau­da­ma­si ki­tų au­to­rių kū­ry­ba, mer­gai­tė nu­spren­dė iš­lie­ti ir sa­vo pa­čios min­tis. Ėmė ra­šy­ti ei­lė­raš­čius, ku­rių pluoš­tas, pra­dė­tas vos nuo ke­le­to po­pie­riaus la­pų, kas­kart di­dė­ja. „Jos fan­ta­zi­ja lie­ja­si per kraš­tus“, – šyp­so­si mo­ky­to­ja dir­ban­ti Jus­tės ma­ma Gied­rė, sa­ky­da­ma, kad jau­no­sios po­etės po­mė­giu džiau­gia­si vi­sa šei­ma. Moks­lei­vė taip pat ku­ria įvai­rias pa­sa­kai­tes.

De­šimt­me­tė sa­ko, jog kur­ti ją įkve­pia kny­gos, po­ty­riai, ge­ra ar­ba blo­ga nuo­tai­ka. Net­gi li­gos, ku­rios nar­dant tarp ei­liuo­tų idė­jų grei­čiau pra­ei­na. Mat vie­nas pir­mų­jų Jus­tės ei­lė­raš­čių gi­mė ap­sir­gus gri­pu, ku­ris ke­ti­no įveik­ti li­go­niu­kę nuo­bo­džiu gy­dy­mu­si. Ne­pa­si­se­kė, už­tat kū­ri­nys yra bū­tent apie jį.

Dar dė­lio­ti pos­mus pa­de­da gam­ta. Pet­ro­nių kai­me gy­ve­nan­ti mer­gai­tė pa­sa­ko­ja la­bai my­lin­ti gam­tą, gė­les, mėgs­tan­ti va­sa­rą. Ei­lė­raš­čiai gims­ta ir mau­dan­tis ne­to­li na­mų esan­čia­me eže­re, ir pa­de­dant ma­mai tvar­ky­tis so­de. O lau­ke gu­lė­ti ant žo­lės – vie­nas ma­lo­nu­mas. Ži­no­ma, su kny­ga ran­ko­se.

Kal­bė­ti ne­su­sto­da­ma Jus­tė ga­li ne tik apie kny­gas ar po­ezi­ją, bet ir apie ak­to­rys­tę. Nuo ma­žens vai­di­na įvai­riuo­se mo­kyk­li­niuo­se ren­gi­niuo­se, Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tre lan­ko te­at­ro stu­di­ją „Nykš­tu­kas“.

Vie­to­je ne­nu­stygs­tan­ti mer­gai­tė įsi­jau­tu­si pa­sa­ko­ja ir apie po­mė­gį var­ty­ti gam­tos žur­na­lus, lei­di­nio „Lu­tu­tė“ skai­ty­to­jų – Lu­tu­čiu­kų klu­bo na­rių veik­lą. „La­bai my­liu gy­vū­nus. No­rė­čiau ves­ti lai­dą apie juos ar­ba bū­ti ve­te­ri­na­re. Jau­di­nuo­si dėl nu­skriaus­tų gy­vū­nė­lių – įsteig­čiau jiems glo­bos na­mus“, – sva­jo­ja ma­žo­ji šau­nuo­lė.

Jus­tė svei­ki­na sa­vo ma­my­tę bei ki­tas ma­mas su ar­tė­jan­čia Mo­ti­nos die­na ir ski­ria pa­čios ei­les. Skai­ty­si­me jos ei­lė­raš­čius ir ki­tą kar­tą. O da­bar vi­siems siū­lo vie­ną ma­giš­ką re­cep­tą. Iš­ban­dy­ki­te!

 

Iš­pro­tė­jęs kiš­kis

 

Rei­kės: kiš­kio be sme­ge­nų, la­bai ma­žos žu­vy­tės sme­ge­nų, 90 kram­to­mų­jų gu­mų ir žiur­kių ūsų.

Pa­ruo­ši­mas: su­kram­tyk vi­sų gu­mų ga­ba­lė­lius. Ta­da ma­žos žu­vy­tės sme­ge­nis vy­niok gu­ma tol, kol ji pa­si­baigs. Vis­ką ap­lip­dyk žiur­kių ūsais. Sme­ge­nis įdėk į kiš­kį.

Įspė­ji­mas: prieš tai pa­tar­ti­na kiš­kį įdė­ti į nar­ve­lį. Ne­ži­nia, kas jam ga­li „su­švies­ti“…

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *